Andrius Švarplys: Ar įmanomas demokratinis liberalus nacionalizmas post-neoliberalistinėje epochoje?

Kai tiktai JAV savo sankcijomis palietė „any company that contributes to the development, maintenance or modernization of Russia’s energy export pipelines“, iš karto paaiškėjo Europos – Rusijos meilės šaknis. Tai energetika. Ypač abu NordStreamai.

Meilė tokia didelė, kad Jean Claude Juncker’is net pradėjo kalbėti apie „atsakomąsias priemones“ – bausti JAV (kaip taikinys minėtas JAV viskio importas). EK Pirmininkas dar kartą parodo, kokia yra Europos Komisijos paskirtis, o tuo pačiu ir kokia ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas.

Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis, atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams tėra kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, – kažkoks blogis, nešantis grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios.

Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pat metu tyliai realizuoja Nord Stream‘us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos (kurį, matyt, laiko patikimu ekonominiu partneriu, turi V. Putino garantijas).

Tai kaip po to Centrinei Rytų Europai tikėti Juncker‘io ir Vokietijos „Europos vertybėmis“? Ar tai kas nors daugiau, nei diplomatinė formulė, naudojama pridengti grynąjį ekonomizmą?

Mūsų regiono interesai akivaizdžiai šliejasi prie JAV politikos Rusijos atžvilgiu, kurią šiandien rodo Kongresas. Tik aklas gali nematyti, kad „Europos vertybės“ jau mūsų neapgins. Europos vertybės išsigimė į neoliberalistinį ekonomizmą. Kol Ukraina kraujuoja, Juncker‘is ruošiasi skelbti ekonominį karą JAV. Pridėkime naują Prancūzijos nusiginklavimo bangą ir gausime tobulai pragaištingą ekonomizmo ir pacifizmo junginį. Vakarai renkasi riebesnį kąsnį, tardami, kad taikos ir rinkos civilizacija nugalės agresyvius barbarus Rytuose.

Kiek dar reikės įrodymų, kad dabartinė ES pirmiausia yra ne vertybės, o pinigas ir ekonominis augimas?… Na, ir dar susirūpinimas, kad retorikoje nebūtų įžeista jokia mažuma, kas iš esmės reiškia žodžio laisvės užgniaužimą, vertybinio žodžio nunykimą (nunyksta gėrio-blogio, bjauraus-gražaus, tiesos-melo kriterijai, viskas ima egzistuoti tik kalboje, o ne realybėje), ir galiausiai – atvirumą radikaliam islamizmui, kaip ilgai Vakarų baltojo rasizmo kankintam „Kitam“.

Lietuvos establishmentas atsidūrė keistoje padėtyje:  veikiamas lygiai tokio pat ekonomizmo (neoliberalizmo), jis pasirinko Pažangos kursą ir dėl jo represuoja tamsų anti-liberalų, antisemitinį, tradicionalistinį, galimai prorusišką visuomenės segmentą (kuris sudaro daugumą). Jis nori būti Pažangus ir anti-rusiškas. Bet Europos ekonominė Pažanga, kaip matome, yra pro-rusiška. O anti-rusišką apsaugą teikiančios JAV prezidentas – išrinktas to paties „tamsaus“, anti-liberalaus, tradicionalistinio elektorato. Iš tiesų, Lietuvos establishmentas yra sutrikęs, bet iš inercijos mechaniškai laviruoja. Jis vis dar Europos Sąjungą tapatina su saugumu ir Pažanga, nors tai jau tapo vidujai pieštaringu junginiu.

O iš tiesų, dalykų padėtis yra tokia: jeigu hipotezė, kad grynu ekonomizmu paremta politika (globalus neoliberalizmas) ir kultūrinis savęs neutralizavimas (liberal left inspiruota mažumų „Kito“ dominavimo politika) yra natūraliai nutolę nuo vertybinės politikos ir nebepajėgūs susidoroti su saugumo problemomis, yra teisinga, tai vienintelis saugumo politikos kelias veda į nacionalinių valstybių ir jų blokų egzistavimą. Mes turime galvoti kaip išsaugoti pažangą, bet ne per globalistinę (pacifistinę, leftistinę) pasaulėžiūrą, tačiau per nacionalinę. Bet nacionalinis posūkis numato elitistinės demokratijos „pastūmimą“ link piliečių, t.y. numato realų ekonominio turto ir politinių galių perskirstymą – sudemokratinimą. O tai juk reiškia gerovės ir galios „atidavimą“, establishmentas tam nėra pasiruošęs, todėl poliarizacija didėja. Ir kuo ji bus didesnė, tuo ji reikalaus radikalesnio „populistų“ anti-demokratinio atsako (ar tik ne šia kryptimi pasisuko Lenkijos ir Vengrijos kelias?).

Ukraina yra gyvas įrodymas, kad tik nacionalinis stuburas gali pasipriešinti kruvinai agresijai. Trumpo išrinkimas ir Brexitas panašia – nacionaline – linkme pasuko JAV ir U.K. Ne sutapimas, kad šios šalys geriausiai supranta Ukrainą ir jos kaimynes, o vokiška Juncker‘io Europa – nesupranta. Ukraina šiandien yra Tikroji Europa, arba dabartinės Europos Sąjungos sąžinė. (Natūralus paradoksas, kylantis iš Ukrainos geopolitinės padėties, kad ji automatiškai veržiasi į ją išduodančią ekonomistinę-pacifistinę pseudo-Europą).

Neoliberalizmo ir liberal left keliamą isteriją dėl nacionalizmo lydi interesų status quo arba verslo ir mažumų interesų gynimas. Rinkos interesai Centrinėje Rytų Europoje „užmiršta“,  kokią jų „įsidominavimo“ kainą turi mokėti visuomenės, pvz., Lietuva turi didžiausią socialinę atskirtį ES. Vakaruose globalaus verslo interesus geriausiai įgarsino tarptautinė žiniasklaida, ji juk pranašavo U.K. galą „Brexito“ atveju, kaip velnias kryžiaus bijojo „radikalios dešinės“ triumfo Italijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje. Liberal left interesai sutampa su Rinkos interesais, nes reikia performuoti tas tradicionalistines visuomenes Rytų Europoje ir sulaikyti „fašistinius/rasistinius“ Dešinės radikalus Vakaruose, nes jie tradiciškai neigiamai žiūri į LGBT.

Tačiau galbūt ta isterija labiau paremta interesais, o ne objektyvia dalykų padėtimi? Galbūt post-neoliberalistinis nacionalizmas yra daugiau anti-neoliberalus, o ne fašistinis? Galbūt Lenkijos ir Vengrijos vidaus reformos, iš pažiūros būdamos labai neliberalios, anti-demokratinės, tačiau savo esme yra bandymas sutramdyti neoliberalizmą, todėl jos negali būti vertinamos 20 a. demokratijos-fašizmo kategorijomis, o turi būti vertinamos tik per po-Šaltojo karo triumfavusio Pažangaus neoliberalizmo dominavimo prizmę? Įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje pateikia per daug nežinomųjų x, kad būtų galima vienareikšmiškai į tai atsakyti.

Bet kokiu atveju, tiktai itin ne kritinis žvilgsnis gali analizuoti Centrinės Rytų Europos padėtį taip, tarsi joje nebūtų XX a. pab.–XXI a. pr. neoliberalizmo paliktų padarinių. O jie yra panašūs į išdegintą žemę. Išties sėkmingi šalies vystymosi makro ekonominiai ir saugumo (narystė NATO ir ES) rodikliai yra lydimi vidinės erozijos: atskirties, emigracijos ir elitistinės demokratijos.

Būtent neoliberalizmas ir liberal left, tiksliau, jų dominavimas paskutiniaisiais dešimtmečiais, yra pokyčių tiek Vakaruose (Dešinės iškilimas), tiek Centrinėje Rytų Europoje (nacionalistinių režimų kursas) priežastis. Šių pokyčių demonizavimas yra status quo suinteresuotų Rinkos ir Liberal Left interesų išraiška. Beveik apčiuopiamai aišku, kad tik nacionalinė bendruomenė, kuri jau savaime per beveik 30 metų yra įtakota atvirumo, multikultūriškumo, pasaulio įvairovės, individualistinės pasaulėžiūros, gali būti rimtas demokratinis (ne formos, bet piliečių interesų prasme) atsakas ekonomizmu persunktam Rinkos elitizmui.

Bet kaip įmanomas demokratinis liberalus nacionalizmas post-neoliberalistinėje epochoje – klausimas atviras. Juolab, kad praktiškai visa žiniasklaida kartu su Rinkos ir Liberal Left politiniu elitu pasiruošę demonizuoti bet kokio nacionalizmo pasireiškimą.

Autoriaus komentaras Veidaknygėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *