Andrius Švarplys. Švaresni už švarius

Metų metus Lietuvoje viešojoje erdvėje karaliauja Pramoga ir politinis Elitizmas. Galima kuo ramiausiai imbecilinti visuomenę su ekstrasensų mūšiais, 24 valandomis ir visokiomis valandomis, su yra kaip yra („televizija – tai pramoga!“, „žiūrovai patys to nori!“). Arba pulti, žeminti ir tyčiotis iš pašnekovų (net jeigu tai – Seimo Pirmininkas) teisėse nežinoti, dėmesio centruose ir info interviu (o kartu ir skalbti, ką reikia išskalbti). Arba primityviausiomis srutomis tvindyti eterį su indulgentišku užrašu „juodasis humoras“.

Bet užtenka pramogų įkarštyje padaryti kelių sekundžių paprasčiausią nesąmonę, ir kokia rimtoji politika atsiranda akimirksniu! kokia sunkioji artilerija įsijungia GINTI VERTYBIŲ!
Kai runkeliai reikalauja tiesos, tai tuomet yra vertibės ir tautos valė. O kai Pramoga, sekdama savo pramogine logika (tam ir samdo baukutes ir smoriginus, kad keltų bangas), sukelia niekam nereikšmingą skandaliuką – visuomeninis transliuotojas per sekundę tampa didžiausiu vertybių gynėju.

Net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės reakcija buvo labai santūri (ir pridurtume, sveika). Ji pareiškė, kad žydai nebuvo įžeisti, o humoras buvo tiesiog „nemandagus ir neskoningas“. Galima pridėti: kvailas, bukas, pramoginis, buduliškas, smoriginiškas, drukteiniškas, užkalniškas, rūteliškas.

O štai Direktorius, eilę metų savo eteryje sąmoningai ir kryptingai besityčiojantis iš pilietinės demokratijos (ir dar spėjęs apginti savo nepriekaištingą reputaciją po to, kai girtas šlitinėjo elektros skydinėje visos Lietuvos akivaizdoje), su savo ištikimais liokajais staiga tampa itin principingais ir vertybiškais.

Anksčiau buvo komjaunuoliai ir uolieji komunistai, jie suprasdavo, kaip reikia taisyklingai mąstyti ir viešai veikti, kad sektųsi gyvenime. Jie buvo aršiausi kovotojai už teisingas Vertybes. Švaresni už švarius.

Runkeliai visuomet gins vertybes, nes jiems skauda ir jie tiki, jie stovi ant žemės. Direktoriai visuomet gins tik vertibes, nes jie niekuo nebetiki – tik Stipresniojo konjunktūra, ir jie gyvena spindinčiose studijose, kur formuojamas Įvaizdis.

 

Paskelbta „Veidaknygėje“.

3 komentarų

  1. Kaip gali ištikti krizė to,ko nėra? Kur jūs kada matėte televizijoje intelektualumo apraiškas????? Jei ir buvo jų kokia viena kita kibirkštėlė,tai ją seniai užpylė budulizmo(idiotizmo) lavina. Pastaruoju metu toks įspūdis,kad ten sulindę be kultūros, rėksmingi,įžūlūs žmonės,mintantys paskalomis ir skandalais.

  2. Niekaip nesuprantu kam naudinga bukinti liaudi kviestiniais ir viietiniais ivairaus plauko sarlatanais,nejau televizia istiko intelektualine krize?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *