Antanas Kulakauskas apie „ramius laikus“

Komentaras savo paties nuomonei, prieš metus išsakytai apie „ramius laikus“

Praėjo metai – “ramūs laikai” vieno karūnuoto viruso, tiksliau reakcijos į jį dėka, pasikeitė į neramaus pokyčių laukimo laikus. Pasauliniu mastų vyksta per pastaruosius trisdešimt metų neregėto aštrumo ideologinė ir politinė kova dėl pasaulinės tvarkos performatavimo ir gal būt gamybos ir gyvenimo būdo pakeitimų, išbandomos naujos, anaiptol ne demokratiją stiprinančius, žmonių valdymo
technologijos. Kuo visa tai baigsis – nežinia, o greitai vargu ar baigsis. Lietuvos pagrindinės politinės partijos iš inercijos tebežaidžia senus politinius žaidimus kovoje dėl valdžios, o globaliame kovos su koronovirusu eksperimente valdžia stropiai atlieka pameistrio vaidmenį. Tiesa, susiformavo kelios naujos jėgos su senais lyderiais priešakyje, bet jų potencialas, mano galva, menkesnis , nei jau įsitvirtinusių politikos lauke. Tad rimtesni pokyčiai Lietuvoje priklausys pirmiausia nuo to, kaip persiformatuos galios centrai Vakarų geopolitinėje ir geocivilizacinėje erdvėje apskritai ir kaip susiklostys reikalai Europos Sąjungoje.

„RAMUS LAIKAI“ LIETUVOJE. AR ILGAM?
2019 gegužės 3 d.

Kol kas Lietuvoje gyvename „ramius laikus“, lėto ekonominio augimo ir dar lėtesnio santykinai varganos socialinės gerovės kilimo metus. Kiek ilgai jie tęsis,- nežinia. Priklausys nuo permainų pasaulyje.
Tiesa, viešojoje erdvėje daug nepasitenkinimo politika ir politikais, daug atskirų politinio ir visuomeninio gyvenimo sričių kritikos, bet tas nepasitenkinimas ir ta kritika nėra pozityviai konstruktyvūs ir nėra tokie, kad žmonės, masinis rinkėjas norėtų ką nors keisti iš esmės. Atvirkščiai, sisteminių permainų bijoma. Iš teisybės jų niekas rimtai ir nesiūlo.
Didžioji dalis keliamo kritinio triukšmo tėra už atskiras partijas ir politikus sergančių gerbėjų triukšmas, nukreiptas prieš savo konkurentus, nors tų konkurentų programos dažniausiai tesiskiria per nago juodymą arba susiveda į retorikos skirtumus, arba yra „nišinės“, orientuotos į tam tikros, specifiškai mąstančios grupės rinkėjus.
Vadinamojo neoliberalizmo ar neoliberalaus globalizmo doktrinos ir ja grindžiamos politikos kritika, populiari dalies intelektualų ir į juos besiorientuojančiųjų tarpe, masinei publikai, netgi universitetinį išsilavinimą turintiems, didesnio poveikio nedaro, nes tos doktrinos pagrindu per pastaruosius dešimtmečius yra susiformavusi šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės – tiek masių, tiek didumos aukštesnių sluoksnių atstovų – pasaulėžiūra. O tos pasaulėžiūros teisingumu masiniame lygmenyje bus pradėta abejoti tada, kai sistema pradės braškėti per visas siūles. O kol kas taip nėra. Sistemos krizę (ji tikra) įžiūri tik dalis ekspertų, nepriklausomais tyrinėtojais besijaučiančių. Gi sistema turi ją ideologiškai ginančius ekspertus, duodančius atkirtį sistemos kritikams.
Plika akimi matomas Lietuvos išsivaikščiojimo ir kaip valstybės-nacijos nykimo procesas taip pat asmeniškai jaudina tik nedidelę dalį visuomenės (tautos). Viena vertus, prie to jau priprasta, tapo savotiška gyvenimo norma masiniame lygmenyje; kita vertus, mąstymas tautos ar šalies (valstybės) likimo kategorijomis visais laikais buvo nedaugelio rūpestis. Ir tas rūpestis platesnei publikai parūpdavo tik susiklosčius ypatingai istorinei situacijai, kai atsirasdavo rimtos, sunkiai įveikiamos ar net neįveikiamos kliūtys tenkinant įprastinius, bet nuolat kintančius kasdienio gyvenimo poreikius. Beje, šiuo požiūriu ne išimtis ir Sąjūdžio epocha Lietuvoje.
Visa tai, mano galva, daugmaž ir paaiškina, kodėl šiuose LR prezidento rinkimuose realiai dėl pergalės grumiasi trys sisteminės dešinės kandidatai. Tiesa, vienas iš jų atstovauja partijai, pozicionuojančiai save kairiojo centro flange, kuris palaisvėjo po socialdemokratų nesėkmių per kelis pastaruosius metus. Bet tai daugiau retorika, nei realybė.
Tai taip pat paaiškina, kodėl visame pasaulyje stiprėjantis nacionalizmas, pretenduojantis į alternatyvos dominuojančiai sistemai vietą, Lietuvoje, nors ir populiarėja, bet neįgyja tokio palaikymo, kokį turi Lenkijoje ar Vengrijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nepaisant stiprėjančios ir protingą žmogų lengvai pykinančios reklaminės tuščiavidurio patriotizmo propagandos, savo daugumoje kol kas elgiamės kaip maža, savimi nepasitikinti, savo kultūriniu vertingumu abejojanti tauta.
Kitas reikalas, kad aš nacionalizmo, nepaisant jo keliamų klausimų aktualumo, nelaikau protinga, išmintinga alternatyva sistemai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *