Antanas Kulakauskas. Lietuva dabar: kelias į nebūtį ar kitą (kitokią) būtį ?

1. Klausimo istorinė esmė ir politinė prasmė.

Viskas šios žemės žmonių gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Valstybės – taip pat. Taigi ir Lietuva. Šiuo atveju kalbu apie šiuolaikinę, naujųjų arba moderniųjų laikų Lietuvą, kuriai po poros metų sukaks 100 metų. O jei kalbėti apie idėjinę naujosios Lietuvos genezę, tai jos pradžią, sistemingų užuomazgų prasme, tektų nukelti dar šimtų metų atgal – į Simono Daukanto laikus ir aplinką.

Naujoji Lietuva politinės ir istorinės sociologijos požiūriu, o sykiu valstybės (valstybės–nacijos) politinės kultūrinės tapatybės ir geopolitinės idėjos atžvilgiu nėra senosios Lietuvos valstybės – LDK – transformuotas tęsinys, arba po daugiau kaip šimto metų pertraukos „atstatyto“ tautos valstybingumo transfomuota forma tąsa, kaip kad linkę manyti, ko gero, dauguma bent kiek istorija besidominčių lietuvių ir netgi daugelis lietuvių istorikų, įskaitant ir kai kuriuos teisės istorikus.

Nominaliai, „atstatyto“ tautos valstybingumo įdėja išplaukia iš paties 1918 m. Vasario 16-osios Akto teksto. Betgi žinoma, kad į šį Aktą ji buvo įrašyta pirmiausia diplomatiniais sumetimais, beje, neturėjusiais iš esmės jokios praktinės reikšmės tarptautiniam naujosios Lietuvos pripažinimui. Tai, beje, puikiai suvokė Lietuvos teisės ir socialinių mokslų korifėjus Mykolas Riomeris, kalbėdamas apie naujos valstybės kūrimą. Dar daugiau, naujos, tautinės, demokratiniais pagrindais kuriamos Lietuvos valstybės šalininkams teko kovoti su senojo – bendro su Lenkija – valstybingumo šalininkais, ir toje kovoje kuriam laikui prarasti netgi Vilnių.
Žinoma, ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos likimas galėjo susiklostyti kitaip nei susiklostė, bet svarstyti tai ne šio rašinio tikslas.

Kas kita yra Kovo 11-osios Lietuva, kurį bemaž visom prasmėm yra transformuota Vasario 16-osios Lietuvos tąsa, – taigi ta pati valstybė-nacija – naujas jos istorinės ir politinės raidos etapas. Jis kol kas tęsiasi netgi po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (nors kai kas, pvz., šviesios atminties Romualdas Ozolas, tuo abejojo, ir abejoja). Mat ES kol kas dar tebėra galutinai suvereniteto neatsisakiusių ir tautinės kultūrinės tapatybės puoselėjimo atsisakyti neverčiamų valstybių sąjunga. Ji nors turi kai kurių federacijos elementų, bet federacija dar nėra. O ar tokia taps ? Gal kuriam laikui apskritai išnyks ? Tai klausimai, į kuriuos tvirtų atsakymų būti negali. Tai ateities galimybės.

Kitas reikalas, kaip valstybių politiką, socialinę ekonominę raidą ir kultūrinės tapatybės kismą įtakoja globalizacija, neformali globali pinigų valdžia, besivadovaujanti ekonominio neoliberalizmo (tai nėra liberalizmas nei kultūrine, nei socialine politine prasme) doktrina (Šiuo atžvilgiu ES yra visų pirma regioninė ekonominė sąjunga). Tačiau įtaka, ar netgi politinis spaudimas nėra tas pats, kas tiesioginė imperinė prievarta. Valstybės, nors gali ne viską (visko, tiesą sakant, niekas niekada negali), bet dažnai gali daugiau, nei daro.

Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva ? Tai tolesnių svarstymų reikalas.

 

Skelbiama Veidaknygėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *