Antanas Kulakauskas. Superklasė. Globalusis galios elitas ir jo kuriamas (ar valdomas) pasaulis

Knieti pasidalinti savo mintimis ir šiokia tokia informacija apie dar vieną knygą, mano galva, svarbią politiniam išprusimui ir adekvačiam šiuolaikinio pasaulio suvokimui, kuri nefunkcionuoja lietuviškajame diskurse. Nors, tikriausiai, Lietuvoje, ir apskritai tarp lietuviškai skaitančiųjų, yra žmonių, ją skaičiusių originalo ar kuria kita kalba. Turiu omenyje amerikiečio David Rothkopf (gim. 1955 m.) knygą „Superclass. The Global Power Elite and the World They Are Making“ (2008). Lietuviškai tas pavadinimas turėtų skambėti maždaug taip: „Superklasė. Globalusis galios elitas ir jo kuriamas (ar valdomas) pasaulis“.

Tai lengvu stiliumi parašytas istorinės (politinės) sociologijos veikalas (mokslinis, o ne propogandinis) apie žmonių klasę, kuri daro didžiausią įtaką šiuolaikinio pasaulio raidai, o šios klasės nariai savo veiklą galiausiai orientuoja į pasaulį kaip visumą (skubu įspėti, kad jis nieko bendra neturi su vadinamosiomis sąmokslo teorijomis), nors kai kurie iš jų gali būti vadinami globaliu mastu veikiančiais antiglobalistais. Pats autorius sako, kad knyga skirta aprašyti valdžios koncentracijos nedaugelio žmonių rankose reiškinį pasaulio lygmenyje.

Tų žmonių, autoriaus nuomone, iš viso apie 6 tūkstančiai, t.y. vienas iš milijono (taigi, dabar gal jau ir daugiau). Superklasę sudaro: valstybių vadovai (žinoma, ne visi ir ne visų); stambiausių pasaulio korporacijų generaliniai direktoriai; medijų magnatai; milijardieriai, aktyviai suinteresuoti savojo kapitalo investicijomis; technologijų verslo vadovai; naftos magnatai; padidintos rizikos fondų menedžeriai (hedge fund); neviešųjų kapitalo rinkų investuotojai (private equity); didžiausių karinių pajėgų svarbiausi vadai; keli didžiausių bažnyčių ir religijų lyderiai; saujelė visame pasaulyje pripažintų ir išpopuliarėjusių (kas be ko, išpopuliarintų) rašytojų, mokslininkų ir menininkų; o taip pat ir tarptautiniu mastu veikiančių teroristinių bei organizuoto nusikalstamumo struktūrų vadai.

Beje, vienas iš knygos šaltinių yra autoriaus interviu ir neformalūs pokalbiai su daugeliu šios klasės narių. Autorius pats gal ir nepriklauso šiai klasei, bet dėl savo CV (kažkada ėjo nemenkas pareigas globalaus finansų verslo struktūrose), statuso ir reputacijos turi prieigą prie šios klasės atstovų. Knygos rašymo metu jis buvo savo vardo tarptautinės konsultacinės firmos prezidentas, dėstė keliose prestižinėse JAV aukštojo mokslo institucijose, tarp jų ir Kolumbijos universitete.

Superklasė, kaip rodo aukščiau išvardinta jos struktūra, nėra ir negali būti politiškai ir idėjiškai vieninga, juolab neva slaptai ranka rankon veikiančių žmonių klasė, kaip atrodo įvairių sąmokslo teorijų kūrėjams, propaguotojams ir adeptams (sekėjams), tačiau tam tikra prasme ją „vienija“ valdžios ir galios didinimo ar išlaikymo pasauliniu mastu logika (tikslai), o pastaruoju metu dominuojantį šios dominuojančios klasės elitą (t.y. elitų elitą) – dar ir ekonominio neoliberalizmo doktrina (ideologija).

Pagal šią doktriną, nesąmoningai tapusią ir daugumos paprastų žmonių (beje, ir Lietuvoje) galvojimo ir realybės matymo būdu, valstybės tėra įrankiai, o jų teritorijos ir gyventojai – resursai ir rinkos (žinoma, dauguma paprastų žmonių to nesuvokia). Tiesa, efektyvumo vardan šia ideologija grindžiami politiniai sprendimai neretai motyvuojami ar atskiedžiami tautiniais patriotiniais šūkiais. Ir taip daroma ne tik dabartinėje Lietuvoje, bet ir JAV, be abejo, skirtingais būdais, priklausomai nuo šalyje susiformavusios politinės kultūros ir šalies vietos hierarchiškoje pasaulio geopolitinėje sąrangoje.

Nors sąmokslo teorijos apie neva iš vieno superslapto centro valdomą pasaulį tėra pasaka, beje, visiškai nepavojinga globaliajai valdžiai ir netgi savotiškai ją stiprinanti, bet nekvestionuojamas faktas, netgi neslepiamas, kad dauguma strateginę reikšmę turinčių politinių klausimų šiame lygmenyje (tiesą sakant, neretai ir nacionaliniame) svarstomi šešėlyje, saugantis „pašalinių“ ir viešumos. O neformalių globaliojo elito susivienijimų (Davosas, Bilderbergo grupė, Trišalė Komisija, Bohemia Grove ir kt.) renginiai, juose svarstomi klausimai ir svarstymų metu gimstančios neformalios rekomendacijos, pasaulio raidai daro žymiai didesnę įtaką nei oficialiųjų globaliu mastu veikiančių tarptautinių (tarpvalstybinių) organizacijų – Jungtinių Tautų ar UNESCO – sprendimai.

Tiesa, tos rekomendacijos vienaip ar kitaip, didesniu ar mažesniu mastu, realizuojamos per oficialių globaliu mastu veikiančių tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma, tokių, kaip Tarptautinis Valiutos fondas, Pasaulio Banko grupė, Pasaulinės Prekybos organizacija, politiką, o taip pat per regionines tarptautines, pirmiausia, Vakarų pasaulio, organizacijas bei nacionalines vyriausybes.
Neformalios globalios valdžios buvimas riboja nacionalinių vyriausybių veiklą net ir vidaus politikos srityje, ko dauguma paprastų žmonių, kaip ir masinės informacijos srityje dirbančių žurnalistų, nesuvokia. Žinoma, riboja nevienodu mastu, o priklausomai nuo valstybės vietos geoekonominėje pasaulio struktūroje ir geopolitinės galios sąrangoje.

Kita vertus, dabartinis neformalios globalios valdžios politinis kursas, nepaisant jo viešajame diskurse nuolat reiškiamo rūpesčio žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei liberalios demokratijos plėtra, iš tikrųjų grindžiamas iki specifinių mažumų teisių susiaurinta žmogaus teisių samprata, paliekant finansų pasaulio galingųjų ir korporacijų malonei tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas socialines masių teises, ir veda prie vis didėjančio masių nusivylimo demokratija net ir vadinamosiose senos demokratijos šalyse, ir apskritai prie didėjančio demokratijos neįgalumo: ką berinktum, niekas iš esmės nesikeičia; istorinės politinės ideologijos nedaro esminės įtakos politikos turiniui, jos atlieka vėliavėlių vaidmenį.

Juk neformalios globalios valdžios niekas nerenka. Vieną kartą atsiradusi, ji pati nusprendžia, ką kooptuoti į savo tarpą, kuo papildyti savo gretas. O jei kurioje nors šalyje demokratinių rinkimų keliu į valdžią ateina jėgos, mėginančios šokti ne pagal globalaus elito dūdelę, pradedamas kelti propogandinis triukšmas apie demokratijai ir tarptautinei tvarkai kylantį pavojų, neretai lydimas politinio spaudimo ir grasinimų sankcijomis. Žinoma, demokratinių rinkimų keliu į valdžią gali ateiti ir antidemokratinės jėgos (naujausias pavyzdys – Turkija, nors Rubikonas ten dar, atrodo, neperžengtas). Tačiau demokratija menamai besirūpinančiam globaliajam elitui dažniausiai nekliūva tie diktatūriniai režimai, kurie įsipaišo į globaliojo elito paišomas pasaulio geopolitines schemas.

D. Rothkopfas analizuoja ir stiprėjančius antiglobalistinius bei nacionalistinius judėjimus, ir nors neatmeta jų galimos sėkmės keletui dešimtmečių, bet nelaiko jų tinkama alternatyva dabartinei globalaus elito diktuojamai politikai, nors neabejoja pastarosios ydingumu iš esmės.

Iš tikrųjų tokios turtinės diferenciacijos ir poliarizacijos, kokia yra dabar ir vis didėja, pasaulyje ir žmonijos istorijoje dar nebuvo. Ir jokia ekonomikos ar technologijų plėtra, tęsiant ligšiolinį politikos kursą, situacijos nepakeis. O tai veda arba į naujuosius viduramžius (luominę visuomenę, kad ir neįteisintą formaliai, ir baudžiavą), arba į vergvaldinę socialinę tvarką. Negalima atmesti, kad tokia raida gali baigtis pasaulinio masto civilizacine katastrofa.

Nors D. Rothkopfas, skirtingai nuo I. Wallersteino (plg. mintys iš straipsnių rinkinio „The End Of The World As We Know It. Social Science for the Twenty-First Century“ (2003)), yra aiškiai dešiniųjų pažiūrų žmogus, iš esmės netikintis, kad visuomenės politiniame gyvenime galima visavertė lygybė, kad žmogus, kaip visuomenės politinio gyvenimo dalyvis, gali suvaldyti savo gyvulišką pradą, bet jo politinės išvados, bent jau artimiausiai perspektyvai, formuluojamos (klausimų forma) kad ir ne identiškai, bet panašiai, kaip ir I. Wallersteino:

„Istorija yra pasakojimas apie derybas tarp turtingųjų bei valdžią turinčių ir tų, kuriems likimas nebuvo toks malonus, ir kurie jaučiasi nesaugūs. Tai yra pasakojimas apie derėjimąsi dėl kainos, kurią reikės sumokėti už stabilumo išlaikymą. Neturtingiems ir silpniems niekada nebuvo vietos prie stalo. Epocha po epochos jie pralaimi derybas dėl kainos. Tame (istorijos ir politikos – A.K.) turguje turtingieji išlošė dabartį ir įgijo pranašumą ateičiai, kai tuo tarpu neturtingiesiems liko trupiniai nuo ponų stalo ir geresnio gyvenimo pažadai jų ateities kartoms. Tokio tipo susitarimas yra prastas ir negali išsilaikyti ilgai. Todėl klausimas, kurį mes ir superklasė privalo iškelti, skamba taip: kas šį kartą pirmasis žengs žingsnį permainų (esamos tvarkos keitimo – A.K) kryptimi? Kokias formas įgis šis judėjimas? Ar dabartiniai elitai vėl bus pakeisti naujais elitais, veikiančiais visų vardu, bet iš tikrųjų besirūpinančiais tik savo paties perdėm siaurai suvokiamais interesais? Ar, galų gale, bus nedviprasmiškai suprasta, kad tvirtas (socialinis ir tarptautinis – A.K.) stabilumas yra grindžiamas pusiausvyra tarp laisvės ir teisingumo, tarp ekonominės plėtros ir teisingo turtų paskirstymo, o taip pat tarp saujelės vadų ir visų tų, kurie suteikia vadams valdymo mandatą ?“

Tai klausimai, verčiantys ieškoti atsakymų visus, kurie neabejingi mūsų visų kaip visumos (tiek pasaulio mastu, tiek ir atskiros šalies mastu) likimui. Aišku, kad norint surasti politiškai tvarius, socialinį bei politinį stabilumą ir tvarią plėtrą užtikrinančius atsakymus, reikia iš tikrųjų nuolatinio demokratinio dialogo ir iš tikrųjų demokratinės politikos, o ne jos imitacijų ir deklaracijų. Bet tokiam dialoge, savo ruožtu, reikia įstatymais įtvirtintų taisyklių ir tinkamai įrengtos politinių derybų aikštelės. Rinkimų, kuriais valdantieji ir jiems patarnaujantys norėtų apriboti valdomųjų dalyvavimą politikoje, tam aiškiai nepakanka.

viršelis

Šis tekstas buvo paskelbtas veidaknygėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *