Mokytojų dienos proga – mokytoja lituanistė, LS kandidatė į Seimą Dainora Eigminienė

Lietuvos Sąrašo partijoje yra žmonių, kurių pasirinkimai visą gyvenimą buvo lydimi pilietinio apsisprendimo ir ryžto. Tai kovotojai, kurie nebijo, nors turi skaudžios patirties. Žmonės, turintys stiprų nugarkaulį ir įdomias asmeninės motyvacijos istorijas.

Mokytoja lituanistė, iš kurios tokio žingsnio-posūkio nesitikėjo net jos mokiniai – Dainora Eigminienė dalinasi savo mintimis apie priežastis dalyvauti Seimo rinkimuose, pasirinkimus, keičiančius jaunų žmonių laikysenas, skatinančius susidomėti politika, įsitraukti…

Ilgą laiką pagrindinį dėmesį skyrėte darbui mokykloje. Esate literatūros mokytoja, nebijanti žengti toliau nei įprasta – be literatūros pamokų mokiniams ruošiate meno pažinimo, kultūros, istorijos, pilietiškumo veiklas. Steigiate mokinių sambūrius, kviečiate juos į renginius. Kuo Lietuvos Sąrašo judėjimas Jums pasirodė svarbus? Dėl ko tas  profesinis posūkis Jūsų gyvenime?

Veikti mane įkvepia mano mokiniai. Jie mane ir palaiko, kartu su jais esame gera komanda.

Staiga labai aiškiai supratau, kad veikdama kartu su savo mokiniais esu ne viena. Jie, būdami įvairių profesijų puikūs profesionalai, išsilavinę, intelektualūs, veržlūs ir energingi, jau dabar nemažai pasiekę savo srityse, kai kurie net ir dirbdami gan toli nuo Lietuvos, Niujorke, Briuselyje ar kur nors Hon Konge, pakviesti prisidėti, pagelbėti, dirbti kartu akimirksniu atsišaukia, fantastiškai greitai ir lanksčiai įsitraukia ir yra pasiruošę dirbti Lietuvai. Tai visai kitos kartos, kitokio mąstymo  žmonės – atsakingi , išsilavinę, kūrybiški, darbštūs, ieškantys ne naudos, o prasmės ir turinio. Ir, atrodo, trūksta tik kokio nedidelio postūmio, poelgio, gal mokytojo sutelkiančio judesio, ir daugumos jaunų žmonių potencialas ims vis labiau skleistis.

Ištiko ar dar kartą pasitvirtino supratimas, kad auklėja tik pavyzdys. Kaip antai: ankstyvą Rugsėjo pirmosios rytą Gintautas jau laukė manęs mokyklos kieme, su gėle pasitiko ateinančią žodžiais – mokytoja, jūs sulaužėte mano apsisprendimą balsuoti už …. partiją. Kodėl, klausiu aš jo, o jis man, – nes jūs esate su Lietuvos Sąrašu. O jumis, jūsų pasirinkimu aš visiškai pasitikiu. Aš balsuosiu už jus.  Priduria – šis veiksmas nuspalvino man anksčiau buvusią bespalvę situaciją. Dabar aš labai įdėmiai stebėsiu rinkimus…“

Arba kitas sako: ,,Mes vien dėl Jūsų tokio netikėto pasirinkimo suorganizavome staigų klasės susitikimą, kad aptartume susiklosčiusią situaciją. Mes net visų partijų programas ištyrinėjome, Lietuvos Sąrašo  taip pat“… ir pasipila klausimai, abejonės, kalbos apie partijų programas, pasiūlymai prisidėti, pagelbėti.

Buvusių mokinių palaikymas, tikras  susidomėjimas, jų laikysenos pokyčiai – visa yra ženklas,  kad jaunieji mus stebi, vertina, gerbia ar niekina dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, kad mes vieni kitiems darome įtaką, esame susaistyti giluminių ryšių.

Mokykloje repetuodama po pamokų, rengdama ekspozicijas, meno festivalius, filmų, spektaklių peržiūras, aptarimus, pokalbius, Meno kuopos užsiėmimus, mokyklos renginių programas, susitikimus, įvairias kūrybines dirbtuves, pasivaikščiojimus po Vilnių, visokius asmeninius pašnekesius prie kavos puodelio kur nors nedidelėje kavinukėje tikrai neskaičiuoju laiko. Niekam nesakau, kad tai mano asmeninis laikas… Tas bendras ilgametis darbas kartu mus augino ir saistė kažkaip žmogiškai, vertybiškai. Esame nuolat besiplečianti, kurianti bendruomenė, kurios veikla nėra ir negali būti formali, kuri nesibaigia skambučiui nuskambėjus, paprastai pamokai pasibaigus.

Kam apie tai tiek daug pasakoju? Nes tai, ką pasakoju apie mus, ir yra bendruomenės ryšiai, santykiai, kai vystosi savotiškas bendraminčių tinklas.

O ir patį švietimą aš suprantu lygiai taip pat – kaip įvairialypę ir plačią veiklą, visapusiškai ugdančią ir kuriančią stiprų, mąstantį žmogų ir jo aplinką. Taip, kaip mokytojas negali apsiriboti vieno dalyko, vienos pamokos ribomis, taip ir kultūros bei švietimo politika yra bendras veikimo laukas, integralios jungtys tarp skirtingiausių veiklos sričių. Jungtys, telkiančios, kuriančios mus kaip bendruomenę.

Ir tada mes visados ką nors verto nuveikiame kartu.

Dalyvaujant Seimo rinkimuose įdomu matyti situaciją iš vidaus, stebėti, kokį demokratijos lygį esame pasiekę – ar esame laisvi pasirinkti, koks skaidrumo lygis mūsų politinio elito pasaulyje, ar žiniasklaida laisva? O kiek daug net jaunų žmonių yra linkę susitaikyti, priimti visą pelkėjančią situaciją kaip savaime suprantamą dalyką. Būtent tokiu nusistovėjusiu pavyzdžiu traumuojamas jaunimas yra viena didžiausių  mūsų, mūsų laiko kalčių.

Galvoju, kaip  mes jiems, savo vaikams ir anūkams, kada nors ateityje paaiškinsime, kodėl turėdami tokį puikų istorinį šansą, nesukūrėme gerovės daugeliui žmonių? Kodėl tie žmonės nesijautė savi savųjų valdomoje valstybėje? Kaip pasiaiškinsime? Ar bus kam aiškintis?

Kokia rizika lydėjo Jus profesiniame gyvenime? Gal ji padėjo ir priimti teisingus sprendimus?

Ne rizika mane lydėjo mokykloje, o įtampa ir didelė atsakomybė. Ir labai didelis įdomumas bei  galimybė kurti. Didžiausia rizika būtų prarasti ryšį su mokiniais kaip su bendraminčiais, kaip su bičiuliais, nes tai reikštų prarastą pasitikėjimą, tai reikštų, kad tu savo mokiniams esi nesvarbi, esi niekas, esi kaip koks aidas tuštumoje.

Seniai esu įsitraukusi į viešąjį gyvenimą, tiesa, jo specifika kiek kitokia, bet apsisprendimas dabar  dalyvauti Seimo rinkimuose būtent su Lietuvos Sąrašu yra svarbus sąmoningas pasirinkimas,  pabrėžianti laikysena, kad kultūros, mokslo žmonės negali sau leisti nusišalinti, atsiriboti ar užsidaryti. Labai patogu gan arogantiškai pasakyti, kad aš politika, kaip veiklos forma, bjauriuosi, ji manęs nedomina ir, turėdama pasirinkimo laisvę, ja naudojuosi, kaip noriu.

Visi būdami skirtingi, rinkdamiesi skirtingai, vis dėlto ne visada renkamės tauriai.

Mokytojo darbas labai matomas, jis kasdien lyg apšviestas ryškiausių prožektorių šviesos, į jį kasdien  įsmeigtos kelios dešimtys vaikų akių, todėl nuo savo darbo pradžios iki pabaigos jis yra viešas asmuo.

Jis ir iššūkio žmogus, nes turi  nuolat būti atviras nežinomybei ir dialogui. Mokytojas turi būti jautrus kitiems, neatitrūkęs nuo savo mokinių, dirbantis pirmiausia jų labui. Jis komandos žmogus. Jis turi būti savo srities žinovas, aukšto akademinio lygio, stiprus dalykiškai, unikalus metodiškai, turi gebėti nuolat mokytis, staigiai reaguoti, dar staigiau spręsti.

Sakykite, kuo politiko, kaip viešo asmens, situacija skiriasi? Kuo jo darbas kitoks?

Kaip tik todėl šis darbo pasikeitimas manęs ir nebaugina.

Žinoma, skiriasi problematikos aprėptis ir atsakomybės už priimtus sprendimus mastas.

Bet taip ir turi būti. Iš patirties, iš praktikos žinau, kad tikras profesionalas ateina dirbti, ir jis iš darbo rezultatų atpažįstamas. Nuolat aktyviai veikiau, todėl ir dabar nelieku tik stebėtoja.

Beje, buvo kiek graudžiai juokinga, kai TV laidoje jauna žurnalistė su naivia nuostaba manęs paklausė: ar jūs suvokiate skirtumą tarp mokytojo darbo masto ir valstybės valdymo reikalų, kai sakote, kad tie darbai mažai kuo skiriasi?

Atsakiau, kad aš nesu naivi vargšė literatūros mokytoja. Apsitrynimas politikoje, įsijautimas į savo kaip nepakeičiamo valstybininko vaidmenį dar nėra joks reikšmingas darbo gylis ar plotis, nei akiračio horizontas.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *