Asmeninės motyvacijos istorijos: Rezistentai

Lietuvos Sąrašo partijoje yra žmonių, kurių pasirinkimai visą gyvenimą buvo lydimi pilietinio apsisprendimo ir ryžto. Tai kovotojai, kurie nebijo, nors turi skaudžios patirties. Žmonės, turintys stiprų nugarkaulį ir įdomias asmeninės motyvacijos istorijas. Nuo vaikystės rezistencinėje aplinkoje augusių, daug kartų rizikavusių, kad apgintų savo įsitikinimus, Ramunės Jurkuvienės, Kęstučio Subačiaus ir Gintauto Terlecko asmeninės istorijos atskleidžia, kaip formavosi jų asmenybės ir brendo pasiryžimas imtis konkrečių veiksmų.

Kas padarė įtaką Jūsų pasaulėžiūrai, lėmusiai  ir gyvenimo pasirinkimus?

Ramunė Jurkuvienė

Ramunė Jurkuvienė: Kai mano tėtis po dešimties metų sugrįžo iš kalėjimo – jis buvo nepalaužtas. Ten praėjo didžiulius universitetus. Norėjo dalintis, ką patyrė. Taip atsirado tinklas žmonių, kuris mus formavo. Po pirmo „sėdėjimo“ pas mus atvyko Alfonsas Svarinskas, kiti tėtės draugai.

Iki Sąjūdžio tai buvo labai svarbūs žmonės. Jie formavo grupes žmonių, kurie išlaikė Nepriklausomybės ilgesį ir judėjimą ta kryptimi. Nenutraukti ryšiai, ko KGB labai norėjo, buvo pagrindinis kaltinimas tėvui. Jie dalindavosi, reflektuodavo, svarstydavo apie ateitį. Nenustojo laisvės idėjos. Netapo vergais ir tuo buvo „pavojingi“.

Kęstutis Subačius

Kęstutis Subačius: Dar mokydamasis mokykloje susipažinau su rezistentais Antanu Terlecku, Ginto Terlecko tėvu, Helsinkio grupe ir kitais aktyvistais. Viskas prasidėjo, kai prieš keturiasdešimt metų mus septynis draugus, Julių Sasnauską, Vytautą Bogušį, Andrių Tučkų ir kitus pašalino iš Antano Vienuolio mokyklos už politinę, religinę veiklą. Tai mus padarė rezistentais.

Tarp jaunų vyravo nepritarimo valdžiai nuotaikos. Augau be tėvo, jis mirė, kai buvau septintoje klasėje. Mama – medicinos sesuo. Rezistencijos niekas nemokė. Save vadiname rezistentais, o ne disidentais, nes mes nenorėjome pakoreguoti valdžios sprendimų, reikėjo išsivaduoti iš okupacijos. Išlaisvinti Lietuvą kaip valstybę.

Baigęs vakarinę mokyklą, rinkausi lietuvių kalbos specialybę kaip apolitiškiausią. Priėmė tik į neakivaizdinį skyrių. Įsitraukiau į Lietuvos laisvės lygos veiklą, bendradarbiavau su Helsinkio grupe, veždavau dokumentus į Maskvą. Už keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą mane išmetė, išbraukė iš studentų sąrašų. Buvau  dvidešimt vienerių. Tuomet stojau dar kartą. Gąsdino, kad nebaigsiu, bet prasidėjo Atgimimas. Todėl universitetą baigiau tik 1990 metais.

Gintautas Terleckas

Gintautas Terleckas: Aš užaugau rezistentų Antano Terlecko ir Elenos šeimoje. Kada vyko svarbiausi įvykiai, buvau dar vaikas, jaunuolis. Man buvo svarbu, kad tėvų gyvenimas, veikla būtų sėkminga, todėl prisidėjau slėpdamas literatūrą, rašomąsias mašinėles. Rezistencija –  ir visos mūsų šeimos likimas.

Mūsų namuose svečiuodavosi įdomūs žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, iš Ukrainos, Armėnijos. Būdavau šalia ir klausydavau. Požiūris į mane skirdavosi dar mokykloje. Auklėtoja žinojo, kieno vaikas esu. 1987 metais įvyko pirmasis antisovietinis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame dalyvavau. Už tai buvau svarstomas mokyklos kolegų ir metamas iš geografijos mokytojo pareigų, bet KGB apsigalvojo: išmestas iš darbo mokytojas  nebeturi ką prarasti, todėl gali visas jėgas skirti rezistencinei kovai.

 Ar dėl aktyvios pilietinės veiklos, valdžiai nepalankių pasirinkimų rizikavote, ar teko ką nors aukoti ir ką?

K. S.: Julius Sasnauskas buvo nuteistas pusantrų metų lagerio, dar paskirti penkeri metai tremties. Pats buvau suimtas dešimčiai parų, ir tik bado streikas mane išgelbėjo nuo tolimesnės bylos. Atsilaikiau. Rizikavome daug kuo.

G. T.: Iki Nepriklausomybės atgavimo, baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį, praktiškai negalėjau susirasti istorijos mokytojo darbo, o juk reikėjo išlaikyti šeimą… Vienas Vilniaus vidurinės mokyklos direktorius atvirai pasakė, kad KGB patarė manęs nepriimti į jo įstaigą. Kadangi buvau rezistentų vaikas, jau nuo mokyklos vyravo požiūris į mane kaip į nusikaltėlį. Jau tada supratau, kokioje baisioje sistemoje gyvenu. Turėjau savo įsitikinimus, jais vadovavausi. Supratau, kad negaliu elgtis kitaip. Jeigu nusileisiu ar išduosiu savo pažiūras – pripažinsiu, kad esu silpnas.

 R. J.: Dažnai savęs klausiu, ar ne per anksti buvau įtraukta. Gyvenime netekau žaismingumo, į viską labai rimtai žiūrėjau. Buvau ketverių metų, kai tėtis pirmą kartą apie viską papasakojo. Pirmą tardymą patyriau penkerių. Mane nusivežė už miestelio ir klausinėjo, pas ką tėtė eina, kas ateina pas mus, bet aš jau buvau paruošta.

Kas net ir metams einant neleido pasiduoti, prisitaikyti, padėjo išlaikyti tą ryžtą?

 G. T.: Gyvenimiška patirtis, susijusi su tėvais. Su jais visuomet palaikiau ryšius. Sunkesniais momentais tardavausi – gaudavau moralinį palaikymą. Mane stiprino tėvų optimizmas. Visus sunkumus sutikdavo su humoru, kaip neišvengiamybę. Išmokau nepulti į paniką, depresiją.

R. J.: Tai, kad man nemelavo, nuo manęs neslėpė ir mane traktavo rimtai – ,,užkrovė noru“ būti Lietuvos šeimininke. Tėtė norėjo sumokėti skolą už tuos, kurie negrįžo, mirė, neatlaikė. Ir tą skolą perdavė mums. Ne blogąja prasme. Nors įprastas gyvenimas smarkiai pasunkėjo, aš tai priimu kaip didelę dovaną. Tėčio patirtys ir jo gyvenimas man buvo svarbiau negu tai, kas vyko aplinkui.

K.S.: Lietuvos Nepriklausomybė buvo kaip stebuklas. Mus stebino pagyvenusių žmonių, gimusių Nepriklausomoje Lietuvoje, tikėjimas, kad Lietuva bus laisva. Gimusiems Sovietų Sąjungoje tai skambėjo kaip utopija. Rezistencinės dvasios priesakas – jokių kompromisų su sąžine. Melas, kad negalėjai įstoti į aukštąją, jeigu nebuvai komjaunuolis. Daugybė žmonių taip baigė mokslus. Tačiau daug rizikavome nestodami.

Turint omenyje Jūsų rezistencinę veiklą, pilietiškai svarbius pasirinkimus, poziciją, kuri formavosi dar vaikystėje, kodėl pasirinkote Lietuvos Sąrašą, kas vienija?

G. T.: Partijos žmones vienija nepasitenkinimas esama tvarka, siekis sukurti alternatyvą. Mąstančiam, jaučiančiam žmogui ne tas pats, kas vyksta aplinkui. Galima burbėti, nepasitenkinti, susitaikyti, tylėti, bet geriausia – rodyti poziciją. O dar geriau, kai randi panašiai mąstančių. Bendruomenė visuomet yra jėga. Man priimtina Lietuvos Sąrašo ideologija. Nors patys esame skirtingi, tačiau visada randame sutarimą.

R. J.: Toks gyvenimo būdas padėjo labai greitai ir nesunkiai atpažinti, kurie žmonės apsimetinėja, o kurie veikia iš tikrųjų. Tai vidinė intuicija, kuria anksčiau buvai priversta vadovautis. Kitaip nebūtum išlikęs. Šią intuiciją aš išsiugdžiau ir matau, kad Lietuvos Sąraše žmonės renkasi etinius dalykus, o ne slepiasi po jais, norėdami gražiai pasirodyti. Tai žmonės, kuriems problemos, spręstini klausimai išties yra svarbūs, nepaisant persekiojimų ar kitų žmonių opinijos.

Kodėl būtent šiuo metu nusprendėte prisidėti prie Lietuvos Sąrašo veiklos? Ar galima įžvelgti tam tikrų paralelių su ankstesniais laikais, dėl ko teko kovoti jaunystėje?

G. T.: Kartais esama Lietuvos situacija Europos Sąjungoje lyginama su tuometine padėtimi Sovietų Sąjungoje. Aš kategoriškai teigiu, kad tai nepalyginami dalykai. Panašu tik tai, kad šiuo metu kyla grėsmė tolimesniam lietuvių išlikimui. Susitelkime savo darbais, neleiskime Lietuvai išnykti. Naudokimės tais ES politiniais svertais, kurie stiprina mus, tačiau ir nepulkime aklai pritarti bet kokiems Briuselio sprendimams.

K. S.: Pagrindinė mintis, kodėl dabar einu į rinkimus, tai, kad Nepriklausomoje Lietuvoje mes gyvename jau dvidešimt septintus metus, žmogus gali kentėti, aukotis kokį dešimtmetį. Iki įstojimo į Europos Sąjungą, NATO  galėjome save varžyti – ne materialinė gerovė buvo svarbiausia. Nors keitėsi tiek vyriausybių, bet metams bėgant regime, kad Lietuva vis lieka paskutinėje vietoje. Per susitikimus su kitomis šalimis valdžios atstovai dėl to turėtų jaustis bent jau nepatogiai. Lietuva yra tokioje padėtyje, dėl kurios gėda. Ir vėl šūkiai: „Kursime valstybės gerovę“. Toliau šūkiai? Reikia ryžtingai veikti. Pagrindinės problemos – sąžinės, kompetencijos ir empatijos stoka.
Paralelė būtų ta, kad vis dar tikime savo idealais. Tikiu tuo, ką darau.

 R. J.: Mūsų biurokratinė sistema iškrypo, ji trukdo siekti tikslo. Pavyzdžiui, pasiunti kokį rimtą raštą, o gauni biurokratinių žodžių rinkinį. Niekas nebando išsiaiškinti esmės – pateikė atsakymą, ir pliusiuką užsidėjo.

Pogrindinė patirtis išmokė ir nepriimtinomis sąlygomis siekti savojo tikslo. Nors pogrindinės veiklos laikais žinojome: jei pagautų – visiems būtų blogai, vis tiek laikėmės savo linijos.  Šiandien tokio nuoseklaus, aiškaus tikslo siekimo stinga.
Aš iki šiol savo tikslų siekiau dirbdama nevyriausybinėse organizacijose.

Nemažai šio judėjimo, Lietuvos Sąrašo žmonių – inteligentai, mokslininkai, mokytojai. Ar galime kalbėti apie tai, kad jis atstovauja tam tikrą inteligentijos poziciją?

R. J.: Esame potrauminio, stresinio sindromo žmonės. Labai didžiulis smurtas perėjo per mūsų šalį. Dėl jo sustoja raida. Žmogus išsigąsta ir sustoja. Jam pasidaro svarbu išlikti, o kitų tikslų nebelieka.
Lietuvoje visi gyvename kaip išlikimo visuomenė. Ir labai daug kam atrodo, kad pinigai yra pagrindinis išlikimo garantas. Problema ta, kad nežiūrima, nemąstoma plačiau. O, pavyzdžiui, mokslininkai, išsilavinę žmonės, mąsto plačiau. Ir  menininkai,  intuityviai priimantys aplinką, būna jautresni, jie akivaizdžiai mato daugiau.

G. T.: Inteligentija kuria idėjas ir siekia kaitos. Manyčiau, inteligentas – tai tas žmogus, kuris mato, supranta situaciją ir turi išminties, proto, valios veikti, kuris yra neabejingas tam, kas vyksta, ir gali keisti situaciją. Jau tapo įprasta, kad inteligentija tarsi laikosi atokiau nuo kasdienių problemų spremdimo, bet manau, kad Lietuvos Sąrašo gretose susitelkė dalis aktyvesnių, šviesesnių žmonių.

Kas galėtų sielotis dėl to, kas vyksta, ir aktyviai priešintis prisitaikymui, jeigu ne inteligentai?

…………………………………………….

Gydytoja, socialinių mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė kandidatuoja į Seimą Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje Nr. 13.

Mokytojas lituanistas Kęstutis Subačius kandidatuoja į Seimą Lazdynų apygardoje Nr. 9.

Istorikas Gintautas Terleckas kandidatuoja į Seimą Fabijoniškių apygardoje Nr. 5.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *