Aušra Maldeikienė: Per Muravą į Garliavą

Vakar dar vienai, šįkart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai?

Akivaizdu, kad už įmokų surinkimą ir paskirstymą paslaugų tiekėjui imamas mokestis. Tačiau, ar nekeista, kad tokių antrinių įmonių tarpininkių darbuotojų atlyginimai (bent taip rašo „Kauno diena“), viršija paties ministro darbo užmokestį?

Kam naudingas toks verslo planas „per Muravą į Garliavą“? Bent jau vartotojams manyčiau, toks atsiskaitymo būdas, kai paslaugas teikia ir mokesčius surenka dvi atskiros tos pačios grupės įmonės, nėra nei naudingas, nei patogus. Verta paminėti ir tai, kad tiek patys mokesčių surinkėjai, tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra sulaukusi skundų dėl painios ir sudėtingos atsiskaitymo sistemos, techninių nesklandumų, klaidų ir panašiai.

Beje,  per Muravą į Garliavą galima vykti dar ir ratais kvadratais: minėtame „Kauno dienos“ straipsnyje tvirtinama, kad mokesčiai yra mokami vienai įmonei tarpininkei, o elektroninės mokėjimų sistemos prekės ženklą valdo visai kita antrinė įmonė (abi įmonės priklauso tai pačiai „Lietuvos energijos“ įmonių grupei).

Nori nenori kyla įtarimai, kad „Lietuvos energija“ tampa valstybe valstybėje ir kuria gal ir išoriškai labai modernias procesų valdymo ir klaidos sistemas, bet realiai taip tik didina sąnaudas, tad ir elektros kainą.

Dar nemaloniau tai, kad jau ir aukščiausio rango politikai priversti pripažinti, kad „Lietuvos energija“ pasijuto dievybe, kuri atsakydama į Lietuvos vartotojams svarbius klausimus atsakymus nuo jų įslaptina: kaip kitaip galima būtų paaiškinti teiginį, kad „visi Seimo narių užklausimai energetininkams sulaukia atsakymų su grifu „Slaptai“.

Deja, ši istorija —  tik viena ilgoje aferų vilkstinėje.

Tarkime, 2010 metų pradžioje maždaug trečdaliu  pabrango elektra butiniams vartotojams, tad nori nenori kyla klausimas, o koks ryšys tarp to brangimo ir ganėtinai tyliai praslydusių žinių, kad ,,2010–2012 metais trys šalies energetikos įmonės ne pagal paskirtį panaudojo daugiau kaip 400 milijonus litų, paprastai sakant, apvogė visus elektros vartotojus. […] Į elektros tarifą, pavyzdžiui, kažkodėl įtraukta viso sporto klubo nuoma ir asmeninės pilateso (silpnųjų raumenų lavinimo ir trumpųjų stiprinimo) treniruotės. Kai kurių įmonių buhalteriai vyko į konferenciją Kvala Lumpūre egzotiškoje Malaizijoje. Auditorių ataskaitoje vardijami ir alkoholiniai gėrimai, kurie liejosi elektros gamintojų bendrovėse ar per puotas kaimo turizmo sodybose. […] Kad Lietuvos elektrinės Elektrėnuose patalpose veikė prabangi pirtis, niekam nebuvo paslaptis. […] [J]os išlaikymas 2010–2011 metais buvo perkeltas ant elektros vartotojų pečių. […] Tačiau kelionės ir pramogos – tik smulkmė, palyginti su elektros perpardavimu, taršos leidimų prekyba, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) milijonų žongliravimu“ (plačiau apie šias istorijas parašyta čia.

Kadangi „Lietuvos energija“ nėra nei karinė, nei gynybos, nei dar kokia slapta organizacija ar masonų ložė, Energetikos ministerijai išsiųstame rašte pateikiau šiuos klausimus:

  1. Kaip ekonomiškai galima pagrįsti vartotojams paslaugų neteikiančių, o tik renkančių įmokas už paslaugas, antrinių įmonių egzistavimą? Straipsnyje rašoma, kad
    „Verslo aptarnavimo centro, kuris patenka į „Lietuvos energijos“ įmonių grupę ir valdo prekės ženklą „Gilė“, komunikacijos vadovė Jurga Buivydienė aiškino, jog mokėjimai svetainėje „manogile.lt“ vykdomi per „Lietuvos energijos“ grupės įmonę Elektroninių mokėjimų agentūrą“. Kokiu būdu naudojant dvi ar daugiau mokėjimų aptarnavimo pakopas yra taupomi Lietuvos žmonių pinigai?
  2. Dėl kokių priežasčių mokėjimo sistemos prekės ženklas priklauso vienai grupės įmonei, o įmokas surenka kita?
  3. Kokių išskirtinių metinių rezultatų pasiekė įmonė, kuri tik surenka įmokas iš elektros energijos naudojimo, kad šių metų balandžio mėnesį minėtos įmonės darbuotojams buvo išmokėtos didesnės, nei mėnesio atlyginimo dydžio, premijos?
  4. Dėl kokių priežasčių slapstantis po specialiomis grifomis, pateikiami įslaptinti atsakymai? Kokia tokių „slaptų“ atsakymų prasmė?

www.maldeikiene.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *