Dainius Labeckis: Vilniaus parkai ir želdynai yra unikalūs

Dainius Labeckis, baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete, dirbo Trakų istoriniame nacionaliniame parke, ten vadovavo kultūros paveldo skyriui. Po to įstojo į doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, tyrinėja Lietuvos parkus, vadovauja visuomeninei Vilniaus miesto želdynų apsaugos komisijai.

Jei palygintume parkų, skverų, želdynų priežiūrą Vilniuje ir kituose Europos miestuose, kokius skirtumus pamatytume?

Lyginant su kitomis Europos šalimis Lietuvoje parkų, medžių priežiūra yra viena blogiausių. Natūralu, kad ir sostinė šiuo požiūriu viena paskutinių tarp Europos sostinių. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje miestų medžiais rūpinasi specialistai arboristai, pas mus – eiliniai darbininkai. Tvarko kaip sugeba, medžiai kenčia, bet susirūpinama dažniausiai tik tada, kai medis ant ko nors užvirsta. Bet ir užvirsta todėl, kad priežiūra netinkama. Vilnius vis labiau užterštas, o valdžia lyg niekur nieko planuoja žaliųjų plotų mažinimą. Vilniuje žiemą pilama gatvėse vis daugiau druskos, nors dauguma Europos miestų jos seniai atsisakė kaip kenksmingos gamtai ir neefektyvios. Nesirūpindami gamtine aplinka bloginame žmonių gyvenimo kokybę. Kai ką galima būtų pakeisti labai greitai, tiesiog diegiant Lietuvoje užsienyje jau pasiteisinusias praktikas. Kita vertus, būtina ugdyti ir šviesti tiek želdynų prižiūrėtojus, tiek visuomenę.

Kaip vertinate pagrindinių Vilniaus parkų – Sapiegų, Misionierių sodų, Kalnų parko, Reformatų skvero rekonstrukcijų projektus?

Visi paminėti parkai yra paveldo objektai, tad jų tvarkymui galioja principai, išdėstyti Florencijos chartijoje: prieš tvarkant reikia atlikti išsamius, nepriklausomus tyrimus, saugoti įvairių laikotarpių paveldą. Deja, Vilniuje viso to nepaisoma. Pavyzdžiui, Sapiegų parke architektė ne tiek atkūrinėjo, kiek bandė kopijuoti jai gražesnius užsienio pavyzdžius. O „vardan to gražumo“ trūks plyš prireikė paaukoti kelis šimtus medžių viename seniausių išlikusių Vilniaus parkų. Misionierių sodų kalvose planuota iškirsti virš 500 medžių, nors toks veiksmas ne tik skatintų eroziją, bet ir atvertų intensyvaus eismo trasą. Reformatų skvere kalbėta apie sovietmečiu suniokotos vietos atkūrimą, bet štai, praėjusį rudenį atvažiuoja ekskavatoriai ir rausia kapinių teritoriją, kaip sovietmečiu. Matai ir nenori tikėti. Rangovu pasirenkama bendrovė, kuri ką tik pabaigė namų kvartalą šio skvero pašonėje. Kitas naujas kvartalas auga prie Misionierių sodų, štai ir šių sodų rekonstrukcija pajuda. Nenormalu, kad visus pagrindinius Vilniaus parkų projektus reguliuoja siaurų interesų grupės, o braižo ta pati architektė. Blogai suvaldytos erdvės, iškirsti seni vertingi medžiai, daug visokios įrangos, abejotino dekoratyvumo ir visai mažai laisvos gamtos. Parkai tampa banaliai panašūs, kaip kolektyviniai sodai, nors kiekvienas turėtų būti unikalus, įsijungiantis į savitą miesto erdvę.

Kodėl dėl parkų ir viešųjų erdvių miesto valdžiai vis nesiseka susikalbėti su vietos bendruomenėmis? 

Daug lemia nusistovėjęs arogantiškas valdžios požiūris į „visus kitus“, kai kurių grupių asmeniniai ryšiai ir interesai, bendruomenių pasyvumas. Projektuotojams labai dažnai pritrūksta empatijos, pasiruošimo, atsakomybės. Didžiausių projektų katalizatorius yra ES pinigai, kuriuos skubama pasiskirstyti, įsisavinti. Patys projektų užsakovai sako, kad europiniai pinigai gali „nuplaukti“, jeigu žmonės dar „trukdys“, tarsi ne dėl žmonių būtų projektuojama. Toli gražu ne visi suvokia savo miesto aplinką kaip savą ir kaip svarbią. Kaip pas mus vyksta projektų pristatymai ir diskusijos? Pernai, bendruomenei spaudžiant, buvo surengtas viešas Reformatų skvero pertvarkos pristatymas bažnyčioje. Savivaldybė ir pats meras pažadėjo atsižvelgti į gyventojų pastabas, bet neatsižvelgė. Greičiausiai net neplanavo atsižvelgti, nes ignoravo ir ekspertų nuomonę. Taip nusiteikus, sugadinamas ne tik skveras, bet ir istorinis miesto vaizdas, ir santykiai su žmonėmis, suardomi nusistovėję ryšiai, pažeidžiama bendruomenės ir vietos tapatybė.

Kaip Vilniuje turėtų vykti želdynų priežiūra, parkų planavimas ?

Gero projekto pagrindas – gebėjimas suvokti unikalią situaciją ir jautriai prie jos prisitaikyti. Įsiklausyti į žmonių poreikius, įsijausti į vietos dvasią ir šiuos dalykus gerbiant sukurti kažką geresnio, jeigu tai įmanoma. Projektuojant svarbus tinkamas pasiruošimas: išankstinis visų aplinkybių įvertinimas, analizavimas, diskusijos su ekspertais, su gyventojais. Architektūra, viešosios erdvės stipriai veikia žmonių gyvenimus, todėl visuomenė turi teisę jomis rūpintis. Nereikia norėti parkus perkurti greitai – nieko brandaus taip nesukursime, o ateityje teks brangiai taisyti klaidas. Jeigu iš tikrųjų reikia kažką tobulinti, geriau tai daryti palaipsniui, prioritetą teikiant ne rekonstrukcijoms, o deramai priežiūrai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *