Lietuvos Sąrašas politinė partija
Kokia turėtų būti Lietuvos politinė darbotvarkė, kad ji padėtų Lietuvai išlikti savimi, išlikti savarankiškai? – svarstėme šį pirmadienį susiėję į forumą Seimo Konstitucijos salėje.
Prieš tris dešimtmečius sugebėjome krašto politinę darbotvarkę pasirengti, sutelkę stipriausias Lietuvos galvas. Tada mėginome apsibrėžti ir visuomenę telkiančius bendrus siekius, ir kertinius valstybės gyvenimo principus. Jau pirmojoje Sąjūdžio programoje išsikėlėme aiškų uždavinį – susikurti laisvą Respubliką, laisvą politinę bendruomenę:
„Sąjūdis siekia atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę, žmogų kaip moraliai atsakingą asmenybę, pilietį – savo krašto šeimininką ir patriotą. […] Sąjūdis siekia užtikrinti lietuvių tautai išlikimo ir suverenaus valstybingumo sąlygas.“
Ir esminiai pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo pirmosios rezoliucijos akcentai:
„atkurti visų Respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę; […] sudaryti visiems pilietybę turintiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, partiškumo, tautybės, pažiūrų skirtumo, vienodas galimybes dalyvauti valstybės valdyme.“
Ar paseno? Vargu. Ir šiandien šios nuostatos galėtų mus į Respubliką jungti. Ir šiandien tikrai Lietuvos politinei darbotvarkei reikėtų sutelktų stiprių, savarankiškų galvų, reikėtų pačios visuomenės nesuvaržyto, neišcenzūruoto balso. Nei vyriausybės kanceliarija, nei viena ar kita partija telkiančios Lietuvos darbotvarkės tiesiog negali parengti.
Kadaise žvelgdamas į atkurtos valstybės gyvenimą Vytautas Kavolis stebėjosi: „kiek daug galvotų žmonių Lietuvoje mano, kad jei gerą galvą turi, galvoti jau nebereikia – gali sakyti viską, kas tik galvon šauna“. Pastarųjų dešimtmečių mokslo ir kitų sričių administravimas, regis, daug nuveikė, kad stiprias galvas atskirtų nuo bendrų valstybės reikalų, kad šios net savaime šovusiomis idėjomis ar įžvalgomis nedrumstų visuomenės ramybės.
Taigi pirmadienio forume Raimondas Kuodis, Vytautas Bakas, Antanas Kulakauskas, Liutauras Stoškus, Henrika Varnienė, Romas Lazutka, Liudvika Meškauskaitė, Matas Maldeikis visų pirma ir akcentavo, kad Lietuvos politinė darbotvarkė gali atsirasti tik iš klasikinės viešosios politikos, iš pilietinės visuomenės politinio veikimo, ir siūlė pradines idėjas tokios darbotvarkės gairėms: nuo ekonomikos modelio, orientuoto į visuomenės tvarumą, nuo socialinių žmogaus teisių užtikrinimo, tikros regioninės savivaldos įtvirtinimo – iki aplinkosaugos sistemos atkūrimo, teisingumo valstybėje stiprinimo, įtraukiant visuomenę į teisingumo vykdymą, laiduojant eilinių teisėjų nepriklausomumą.
Regis, pajudėta..