Darius Kuolys: Per mažai kalbame apie esminius dalykus

Kovo 11-sosios išvakarėse „Žinių radijas“ pasikvietė pokalbio kultūros istoriką, Lietuvos Sąrašo vadovą Darių Kuolį. Kalbėta apie tai, kodėl po 26 metų Lietuvos visuomenė neturi svaraus balso svarstant esminius klausimus, kodėl politikai nelabai nori dalintis valdžia su juos išrinkusia tauta ir kodėl verta žmonėms, turintiems savigarbos, įsitraukti į viešąją politiką. Su Dariumi Kuoliu kalbasi žurnalistas Raigardas Musnickas.

Jūs vasario 15 -tą dieną vedėte pokalbį, kuriame dalyvavo istorikas Alfredas Bumblauskas ir istorikas, politologas Antanas Kulakauskas. Svarstėte apie išmoktas ir neišmoktas Vasario 16-osios Lietuvos pamokas. Dabar susitinkame tarpušvenčiu, Vasario 16-oji jau praėjusi, Kovo 11-ta dar bus.
Ir istorikai, ir politologai, artėjant šimtmečio minėjimui, svarsto ir kritikuoja visus numatytus renginius arba minėjimo programą, klausia, kokia mūsų šalies tapatybė, kaip, pavyzdžiui, atskirti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios bei kitų datų minėjimą. Ar Jums nekyla tokių klausimų? Kuo skiriasi šios dvi datos?

– Vasario 16-oji – valstybingumo atkūrimas. Valstybingumo, kurį Lietuva turėjo. Mes tai kartais užmirštame. Net mūsų jaunųjų politologų tekstuose sakoma: ,,Kitais metais minėsime Valstybės šimtmetį.“ Valstybės atkūrimo šimtmetį. Juk mūsų valstybė kur kas senesnė. Ir iš tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės respublikos, mes vienaip ar kitaip esame paveldėję laisvės idėją ir laisvos politinės bendruomenės supratimą, teisinės valstybės supratimą. Iš senosios Lietuvos esame perėmę daug mitų, daug mitologemų, kartais to nė nesuvokdami. Pavyzdžiui, Pilėnų mitologema, įtvirtinta XVI amžiuje, sako: garbinga yra kautis dėl laisvės ir rinktis mirtį, o ne vergiją. Toks pasirinkimas yra garbingas. Ši mitologema, kadaise įprasminta Lietuvos istoriko Motiejaus Strijkovskio, buvo perduodama per amžius. XIX amžiuje Pilėnai aukštinti romantikų, XX šimtmečio pradžioje – lietuviškame spektaklyje Vilniaus rotušėje. Pagaliau Pilėnų mitas gaivintas mūsų partizanų. Jame užkoduota laisvės idėja. Tokių jungčių tarp LDK ir modernios Lietuvos valstybės mes turime labai daug. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – tų pačių Lietuvos valstybės, laisvos tautos idėjų tąsa. Šių jungčių postmoderniais laikais mes dažnai nebejuntame. Mūsų pasaulis suaižėjęs, kaip subyrėjusi mozaika. Bet kiekviena tauta, kiekviena protinga bendruomenė stengiasi kurtis prasmingą pasaulį. Stengiasi vienaip ar kitaip savąją mozaiką susidėlioti, kad neatsidurtų tuščioje erdvėje, kad nepatirtų beprasmybės šalčio.

Na, tiems, kas gyveno šitoje šalyje ir šiek tiek domisi istorija, paprasčiau, bet jeigu reikėtų paaiškinti kokiam užsieniečiui, kuris Lietuvoje gyveno tik kokį mėnesį, kodėl po Vasario 16-osios vėliavų, renginių, patrankų, mitingo Daukanto aikštėje, staiga ateina Kovo 11-oji…. Kaip paaiškintumėte kokiam anglui, kas čia vyksta? Kodėl ne viena Nepriklausomybės diena?

– Mėginčiau paaiškinti. Juk kiek prakutęs anglas žino, kas yra imperijos pakraštys. Šiek tiek geopolitikoje susivokiantis anglas turėtų suprasti, kad Lietuvai teko Vakarų civilizacijos, Vakarų kultūros forposto pozicija. Mes mėginome Vakarų pasaulį ginti kelis šimtus metų. Gynėme jį nuo Maskvos, bet ne visada mums sekdavosi. Senaisiais laikais apgindavome. O vėliau teko likti „vienui vieniems“, pasak Juozo Brazaičio, ir dėl laisvės kovoti miškuose. Dėl Vakarų idealų pokaryje kovėsi mūsų studentai ir mokytojai. Viską įmanoma paaiškinti. Ir Vakarų istorikai pradeda tai suprasti. Jų knygose jau galime atrasti Rytų ir Vidurio Europą su jos tragišku likimu – siaubtą ir Rytų, ir Vakarų totalitarinių režimų.

– Jūs prakalbote apie laisvę, ir tos visos kovos buvo už laisvę. Ar jaučiatės mūsų šalyje laisvas? Nors kažkiek?

– Jaučiuosi laisvas, daug laisviau negu sovietmečiu. Bet, atsakydamas sąžiningai, turiu pripažinti, jog jaučiu ir sovietinių reliktų.

– Kur?

– Dairydamasis į viešąją erdvę, bendraudamas su žmonėmis, jaučiu ir daug baimės, ir inercijos, ir konjunktūros, prisitaikymo.

Na, tai nėra laisvė. O ar jūs pats jaučiate tą konjunktūrą? Na, nepašnekėsite taip, kaip reikia tai viešajai opinijai, ar, neduok Dieve, ką nors prieš teisėsaugą bjauraus pasakysite, ir išmes iš nacionalinio kanalo ar iš dar kur nors?

– Turiu įvairių patirčių. Tos patirtys man labai svarbios. Jaučiu pareigą tyrinėti atkurtą valstybę, tyrinėti veikdamas. Uždarumas, laisvų nuomonių baimė – ne tik nacionalinio kanalo problema. Ir privačių kanalų, ir verslo struktūrų, kurios taip pat patiria politinį spaudimą. Vieną kartą atsilaiko, o kitą kartą – ir ne. Dar bičiulis Leonidas Donskis yra kalbėjęs apie tendencijas, kurios verčia Lietuvą „mažąja Rusija“ – švelnaus režimo valstybėle. Tos tendencijos juntamos ir šiandien, kai mes, pavyzdžiui, iš savo politikų negauname atsakymų į gana svarbius klausimus. Kai esminiai klausimai yra ignoruojami, o juos keliantys yra marginalizuojami senomis sovietinėmis priemonėmis: ,,O ko tu čia šokinėji? Kodėl šito klausi? Kodėl toks prieštaringas?”.

O kaip galima marginalizuoti žmogų? Paversti paraštės veikėju? Kokiu būdu? Kai klijuojama kokia nors etiketė, ar ne?

– Na, pasižiūrėkite, kaip kalba jūsų kolega Edmundas Jakilaitis: štai toks ir toks – „prieštaringai vertinamas“. Taip ir klijuojamos etiketės.

– Labai sunku suprasti, ką reiškia „prieštaringai vertinamas“?

– Priimtų normų neatitinkantis, naujosios Lietuvos gražiai tikrovei netinkamas. Kartais, kai susiduri su primityviu viešosios erdvės konstravimu, nutylėjimais ar propaganda, apima deja vu jausmas – tai jau seniai sovietmečiu matyta, girdėta. Tokį jausmą patiri ir matydamas, kaip mūsų slaptosios tarnybos pasitelkia prieš savo visuomenę sovietmečiu naudotas priemones – mėgina ją provokuoti, ja žaisti ir manipuliuoti. Tai nėra laisvos valstybės bruožas.

Su slaptosiomis tarnybomis visas pasaulis susiduria. Izraelis arba ir Amerika turi labai stiprias slaptąsias tarnybas, ir jos taip pat peržengia kai kurias ribas.

– Taip, bet ten yra parlamentinė kontrolė. Štai Jungtinės Amerikos Valstijos turėjo rimtą problemą – kai CŽV buvo valstybė valstybėje, užsiimdavo ir kriminaliniais nusikaltimais kitose šalyse, bet ten suveikė parlamentinė kontrolė. Ateina laikas, kai pradedama kelti į viešumą, pradedama aiškintis. Mūsų Seimas parlamentinės kontrolės atsisakė. Štai su kolegomis, kai dar užsiėmiau ir žurnalistika, išsiaiškinome, kad kai kurie teisėjai nevykdo savo pareigų, bet paklusniai aptarnauja specialiąsias tarnybas, pažeisdami žmonių teises. Iškėlėme tuos faktus į viešumą. Seimo pirmininkė labai energingai ėmėsi šio reikalo, bet paaiškėjo, kad tai ne Seimo jėgoms. O kontrolės klausimas yra esminis. Nuo Seimo galių priklauso mūsų laisvė. Jeigu mūsų parlamentas nesugeba būti visateise tautos atstovybe, o tėra manipuliuojamų žmonių būrys, tai mes, kaip tauta, netenkame savo politinių teisių ir laisvių.

Mūsų teisės ir laisvės pažeidžiamos ir tuomet, kai iš valstybės pareigūnų metų metais nesulaukiame atsakymų į visuomenei rūpimus klausimus. Tokia pareigūnų laikysena sugrąžina mus į sovietmetį. Prisiminkime šiandien Romualdą Ozolą ir Bronių Genzelį – du Nepriklausomybės akto signatarus. Lygiai prieš penkerius metus, Vasario 16-osios išvakarėsė buvo aukščiausių pareigūnų apšmeižti ir iš pareigų atleisti FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas – dori, sąžiningi, su mafija kovoję teisėsaugininkai. Prieš susidorojant su jais, dar Vytautas Landsbergis pasmerkė FNTT vadovus E. Jakilaičio laidoje: apkaltino padarius milžinišką žalą valstybei. Tuomet išėjome į S. Daukanto aikštę, susirinko 1000 žmonių. Pasakėme, kad valstybėje tokių susidorojimų neturi būti, kad visuomenei privalo būti paaiškinta, kas čia vyksta. Bet jokių paaiškinimų visuomenė nesulaukė. Prasidėjo keistas, sovietų valdžiai įprastas žaidimas. Iš profesoriaus Broniaus Genzelio ir Romualdo Ozolo imta tyčiotis nacionaliniame ir kituose „kanaluose“, vėliau jiems iškelta gėdinga politinė byla. Du Lietuvos Respublikos kūrėjai, du garbingi pagyvenę žmonės ilgai tampomi po teismus, viešai žeminami. Žinau, kad abu labai skaudžiai tokias patyčias išgyveno.

Mes pradėjome šnekėtis apie tai, kas valdo šitą valstybę ir kokiais būdais? Ir dabar perėjome prie jėgos struktūrų, prie teisėsaugos struktūrų. Jūs minėjote, kad Seimas kaip ir atsisakė teisėsaugos struktūrų parlamentinės kontrolės, nes tiesiog nesugebėjo jų kontroliuoti, nes, matyt, Seimas, kaip jūs sakote, buvo nepajėgus tai daryti. Galimas dalykas, kad teisėsaugos struktūros turi apie mūsų valdžios atstovus, politikus daug įvairiausios informacijos ir, jeigu tik pabandysi kažką kontroliuoti, gali tau labai greitai pagrasinti, kad mes turime medžiagos, ypač visokių slaptų pažymų. Dabar kažkokie Edvardo Huverio laikai, kai visi apie viską žino. Tai kada ateis tokia valdžia, kuri nebijos būti pati pagauta už rankos?

– Matome, kad sudėtinga tokiai valdžiai ateiti. Iš tiesų, ne valdžia, o politikai turėtų ateiti. Seime turėtų dirbti tautos atstovai, turintys pakankamai savigarbos ir gana stiprų stuburą. Kurie nepasiduotų šantažui, intrigoms iš šalies, taip pat gebėtų strategiškai mąstytu, – šito Lietuvoje labai stinga. Mes gyvename čia ir dabar, gana instinktyviai reaguodami į dienos iššūkius. Tačiau bendrai kuriamos savo valstybės vizijos, dėl kurios kartu diskutuotumėme, tartumės, dėl kurios mūsų politikai tartųsi su visuomene, neturime. Pavyzdžiui, prie Latvijos prezidento buvo suburta Latvijos svajonės grupė, kūrusi Latvijos ateities scenarijus. Prezidento pakviesti mokslininkai juos rengė, aptarinėjo su piliečiais, net su moksleiviais. Mes tokių viešosios politikos dalykų šiandien neturime. Galvojame, kad išrinkome žmones ir tegul jie mums dirba. Nesvarbu, kad nelabai sugeba paaiškinti, ką dirba, bet tegul dirba.

Bet tai ir mūsų problema – mes patys nelabai norime dalyvauti?

– Matot, išrinkti žmonės turi kviesti dalyvauti. Jeigu jie yra laisvos politinės bendruomenės atstovai, pirmiausiai turi kurti dialogą su visuomene, aiškinti savo sprendimus. Politika yra kalbėjimasis, vieša diskusija, kitaip lieka tik nomenklatūriniai sprendimai, už kuriuos mes negalime prisiimti bendros atsakomybės, o tada nebelieka ir laisvos politinės bendruomenės. Seime mes turime padorių žmonių, tiktai dar nematyti komandos. Didelė Lietuvos problema – stiprios politinės komandos trūkumas.

O kas ta komanda turėtų būti? Jeigu yra padorių žmonių, tai jie turėtų kurti komandą, bet visi kas sau. Politinės partijos turbūt rūpinasi kiekviena savo įvaizdžiu, taip?

– Taip. Tai natūralu. Vis dėlto aktyvios politikos ėmęsi partijų žmonės turėtų galvoti apie tai, kaip bendrai veikti, kaip telkti, jungti visuomenę, kaip susikalbėti tarpusavyje. Tas aikštingumas, kaprizingumas – jau nuo nepriklausomybės pradžios užduotas tonas. To kaprizingumo mūsų politikoje labai daug.

– Kodėl? Tai koks nacionalinis bruožas?

– Gal ir bruožas. Gal lėmė ir tai, kad pirmaisiais metais nemažai kultūros žmonių atėjo į politiką. Mokslo, meno žmogus, turi savo pasaulį. Jis kuria tą pasaulį gana individualiai ir mano, kad taip pat turėtų kurti ir socialinį pasaulį – vienas arba viskas turėtų vykti jam pritariant. Psichologiškai viskas suprantama. Tačiau mums labai svarbu ne paklusti vieno ar kito asmens valiai, bet kartu kurtis, generuoti tokią bendrą išmintį, kuria mes, kaip visuomenė, galėtume pasitikėti ir remtis. Tos išminties, bendro proto kūrimo Lietuvoje nėra daug, nes mūsų politikai linkę į uždarumą. Gal nelabai pasitiki savimi? Štai, kad ir Ramūnas Karbauskis: atėjo su komanda, kurioje yra rimtų žmonių, bet gavo vieną niuksą ir užsidarė, sutriko žmogus. Jis neturi sutrikti, – gavęs smūgį, turėjo dėl padarytų klaidų atsiprašyti ir eiti toliau – telkti komandą ir aiškinti, tartis su visuomene dėl Lietuvos ateities programos. Per lengvai visi išmušami iš pusiausvyros. Daug triukšmo dėl nelabai reikšmingų dalykų. O apie tai, ką atėjusi politikų komanda turėtų padaryti Lietuvos labui, kam ji įsipareigoja, šnekame per mažai. Iš tikrųjų, mes per mažai kalbame apie esminius dalykus. Visuomenės lūkesčiai tarsi pamirštami.

– Na, ne viskas prarasta. Gal kažkaip sugebės peržengti per save?

– Bet laikas bėga. Labai svarbu, kad visuomenės lūkesčiai dar kartą nebūtų nuvilti. Tam reikėtų aiškių pozicijų, ką Lietuvoje darome su milžiniška pajamų nelygybe, kaip stabdome emigraciją, ką sakome lietuviams užsienyje ir Lietuvoje – dėl ko verta dabartinę savo valstybę saugoti, ginti, dėl ko verta savo namus statytis ir šeimas auginti čia, tėvynėje. Aiškiai turėtų būti atsakoma ir iš S. Daukanto aikštės, ir iš parlamento. Turėtų būti ieškoma bendrų sprendimų. Štai, dėl šito susitarėme – einame toliau. Dabar mes girdime tik pavienius, dažnai propagandinius šūkius. Pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas iškelia idėją – mes kuo skubiau savo kariuomenei turime skirti nebe du procentus, bet du su puse. Bet juk dar nesugebėjome dviejų procentų skaidriai įsisavinti ir už juos atsiskaityti visuomenei. Kita mesta idėja – žūtbūt sujungti universitetus. O tvirtų argumentų, kodėl to reikia, kol kas neturime. Ar pasidirbę vieną ar du didelius mokslo angarus, mes turėsime ir aukštojo mokslo kokybę? Tokių klausimų nekeliame. Tik aritmetiniai sprendimai. Ir tas, kas jais suabejoja – jau tautos priešas. Tas, kas aklai pritaria – „pažangietis“. Toks kalbėjimas ir galvojimas, mano supratimu, yra inertiški. Ši lozunginė aritmetika neatsako į esminius klausimus: kaip mes gyvensime toliau, kaip kursime savo likimą?

Mes kalbamės apie valstybės reikalus ir nejučiomis vėl priėjome prie politikos klausimų, prie dabartinės valdžios ir prie reformų. Tai kaip jūs vertinate dabartinį Seimą? Šimtas dienų praėjo, bet nelabai buvo ką pamatyti per tą šimtą dienų, nes tam Seimui visą laiką kaip ir atostogos: susirenka, prisiekia ir paskui ilgai atostogauja. Amžina problema – kodėl taip ilgai atostogauja, ir kodėl nematyti didesnių darbų

– Ko reikėtų iš Seimo daugumos? Reikėtų bendros valstybės krypties. Kad visuomenė matytų visumą. Kad nebūtų chaotiškų politinių žingsnių į priešingas puses. Kad į visuomenei kylančius klausimus būtų išsamiai atsakoma – kodėl būtent taip? Ką iš to laimi mūsų visuomenė? Būtų labai gerai, jeigu matytume sistemą, kur link mus, mūsų valstybę kreipia dabartinis Seimas, dabartinė vyriausybė. O kai mums metama vis kita idėja, ir tos idėjos nesudera, nesusisieja, kyla politikų sutrikimo ir blaškymosi įspūdis.


Kalbant apie švietimo įstaigas, tuos pačius universitetus, – yra tokia opinija, kurios nebeįmanoma išmušti, kad būtinai reikia mažinti universitetų skaičių. Visi sakys tą patį. Paklauskite gatvėje – visi, išskyrus rektorius ir rektorato atstovus, sakys: ,,Taip, reikia mažinti, ir būtinai”. O kai prasideda kalba apie mažinimą, kyla pasipriešinimas, tada prasideda: ,,O ką mes gausime sumažinę?”

– Turėtume kelti paskirties klausimą: „po velnių, kam visa tai ir kodėl būtent taip?“ Gal mums derėtų pradėti nuo klausimo: ar mūsų jaunimas šiandien stodamas į aukštąsias mokyklas turi studijų laisvę, gali rinktis įvairius kursus, susidaryti individualią kokybišką studijų programą? Ar jis patenka į tam tikras uždaras nišas? Pavyzdžiui, ar Vilniaus universitete įstojęs į teisę gali kartu studijuoti ir filosofiją ar prancūzų filologiją. Kodėl nekalbame apie tai, kaip mums susikurti vientisą studijų erdvę, kad, pavyzdžiui, studentas, įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą, jeigu mato geidžiamą profesorių Vilniaus universitete, galėtų lankyti ir jo kursą, ir tai jam būtų užskaitoma. Kaip mes savo intelektualinį potencialą galėtume geriau panaudoti savo jaunimo labui, savo valstybės labui? Kaip savo jaunimui galėtume atverti platesnę studijų erdvę, platesnes galimybes? Apie tai reikėtų pirmiausiai galvoti. O jei tik susikursime vieną didelį angarą su uždarais fakultetais ir menkomis studentų pasirinkimo galimybėmis, nieko gero nebus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Algirdas Julius Greimas siūlė Lietuvai nedidelių, bet ambicingų provincijos universitetų kelią. Jei yra keli puikūs profesoriai, jei lankosi ir paskaitas skaito žinomi užsienio profesoriai, tai suvažiuos jaunimas studijuoti kad ir į Marijampolę, sako Greimas. Kažkodėl galvojame, kad visus suvarius po vienu dideliu stogu to milžiniško darinio administravimas iš vieno rektoriaus ir trijų prorektorių kabinetų bus efektyvesnis. Argi laisvos, atviros akademinės bendruomenės, atsakingai kuriančios savo programas, glaudžiai bendradarbiaujančios tarpusavyje, sudarančios integruotą aukštojo mokslo tinklą, nuveiktų daugiau valstybės labui? Tokie klausimai natūraliai kyla. Kitas dalykas – kur savivalda? Kur akademinė visuomenė? Jeigu ji nuo sprendimų yra nušalinta, tai jau rimta politinė problema.

.- Iš esmės mūsų tema: kaip reikėtų teisingai valdyti mūsų valstybę? Panašu, kad mūsų šalyje tariamasi dar labai mažai, politikai – sau, visuomenė – sau. Nors, iš kitos pusės, sako, kad visuomenei pavojinga leisti valdyti, todėl, kad gali nuvaldyti į šoną. Tai gal jei jau atidavei į rankas kažkokias vadžias, tai tegul jie ten valdo. Tik, kad šitoje vietoje iš esmės nėra jokios kontrolės.

– Esama tam tikros iliuzijos, kad išsirinkę kas ketverius metus Seimą, kas penkerius – prezidentą, galime nuo bendrų reikalų nusišalinti, pasilikdami teisę juos tik keiksnoti. Laisvos visuomenės taip neveikia. Pasiduodami tokiai iliuzijai, atsisakome dalies savo laisvės. Beje, žmonių įsitraukimas, dalyvavimas viešojoje politikoje vargiai įmanomas be europietiškos žemutinės grandies savivaldos. O jos Lietuva jau ketvirtį amžiaus neturi. Žmonės turi įgyti galimybę priiminėti sprendimus ir už juos atsakyti. Įsitikinę, kad kartą nepavyko, kitą kartą elgsis rimčiau. Bet kai žmonės nebetenka balso, nebetenka teisės dalyvauti sprendimus priimant, atrofuojasi pilietiniai instinktai, ištinka bejėgystės jausmas – nuo mūsų niekas nepriklauso. Tuomet lieka vienintelė pilietinė laikysena – palikti šį kraštą. Arba vidinė emigracija – atsiriboju nuo šitos sumautos erdvės, tegu joje valstiečiai su prezidente daro ką nori. Tokioms laikysenoms pateisinti galime rasti svarių argumentų. Suprantamas žmonių noras gyventi ramiai, be papildomų problemų. Bet jeigu prisimename Vasario 16-osios pamokas, galėtume elgtis ir kitaip. Tuometinė Lietuvos Respublika užaugino, išlavino stiprią, kūrybingą Vytauto Mačernio kartą – lietuviškose gimnazijose, lietuviškame universitete. Tačiau visuomenės jausena po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių buvo prasta. V. Mačernis okupacijos išvakarėse laiške draugui iš Žemaitijos rašė, kad valstiečiai Lietuva nusivylę, jau laukia ruso ar vokiečio ateinant. Paradoksali padėtis – kariuomenė stipri, prezidentas orus, bet visuomenė praradusi ryšį su valstybe, ja nepasitiki. Todėl mes šiandien turėtume labai rimtai kalbėti apie visuomenės tvarumą, ieškoti, kas mus jungia, kas mus telkia, kuo mes galime pasitikėti. Turėtume kurtis bendras atramas, bendrus gyvenimo darinius, kuriais pasitikėtume. Apie tai mes per mažai savo valstybėje kalbame. Atsiduodame išsirinktųjų valiai per daug aklai, per daug paklusniai. Ir gali nutikti taip, kad krizės atveju būsime tokie pat sutrikę, kaip 1940-aisiais. Kai mūsų patriotinės organizacijos su džiaugsmu sveikino naująjį „prezidentą“ Vincą Justą Paleckį, nesuvokdamos, kas Lietuvoje dedasi. Kai mūsų jaunieji intelektualai guodėsi, kad istorinės permainos gal išeis į naudą, kai kurie ministrai džiaugėsi, kad bolševikų rankomis pavyks nuversti nekenčiamą Antaną Smetoną. Ano meto visuomenės sutrikimo būsena, negebėjimas veikti yra apgailėtini. Taigi šiandien turėtume galvoti, kaip stiprinti tarpusavio ryšius, kaip stiprinti savo ir išeivijos ryšius su kraštu, kad mes vienas kitu pasitikėtumėme. Yra daug rimtų uždavinių ir daug kūrybos. Tai socialinė kūryba, politinė kūryba, kuri ir garbinga, ir reikalinga. Kurios, mes, lietuviai, neturėtumėme šalintis.

Turbūt tai ir yra svarbiausia, apie ką mums šiandien reikėjo pasišnekėti, artėjant Kovo 11- ajai. Ir svabiausia, kad politikai pasikviestų, kaip jūs sakote, piliečius į diskusijas. Nes dabar užsidaro savo Gedimino gatvėje ir sėdi.

Taip ir ryšiai būtų glaudesni, ir pagalbos daugiau sprendžiant kai kuriuos klausimu. Apie tai reikėtų susimąstyti. Palinkėkime, kad politikai išgirstų jūsų ir visuomenės balsą.

Viršelyje: Darius Kuolys mitinge prie Seimo 2012 03 24.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *