Edita Janulevičiūtė: Avys be strategijos

Visiems gerai žinomas evangelinis palyginimas apie paklydusią avelę, kurios, palikęs nepaklydusias, gerasis ganytojas atkakliai ieško, kolei suranda ir parsineša ant pečių. Bėda ta, kad visa avių banda pasiklysta lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir viena atskira avis. Bet kuriuo atveju Lietuva dabar primena tokią pasiklydusią kaimenę, kuri blaškosi kalnuose bei pievose nežinodama, kur yra gera ir saugi ganykla.

Pojūtis, kad kažkas negerai, kartais sustiprėja ir prasiveržia įvairiais problemų diagnozavimo būdais bei „gelbėjimo“ planais. Deja, dauguma tų diagnozių vienpusės ir fragmentiškos, o gelbėjimo priemonės – tik kova su simptomais. Vis daugiau kalbama apie demografinę situaciją, emigracijos mastus. Neišvengiamai atsiranda žmonių, norinčių rasti vieną paprastą ir vienareikšmį paaiškinimą ir tokį pat sprendimą. Ne kartą skaitėm ir girdėjom – pagrindinė priežastis yra maži atlyginimai. Taip, žmogui reikia padoriai uždirbti ir galėti be streso leisti sau vadinamąjį „orų“ gyvenimą. Bet negi to užtenka? Negi gerai sumokėjus, žmogus jau su viskuo sutiks? Juk reikia jam daugiau nei vien pakankamo kiekio pinigų: reikia pagarbos, teisingumo, galimybės išskleisti savo talentus, turėti asmeninio ir profesinio augimo perspektyvų, paprasčiausiai siekti savo tiklsų.

Be abejo, pinigų taip pat reikia. Todėl Grybų Kalafijorų karas gali būti sukeltas ganėtinai nesunkiai. Jausmas, kad visgi sugebame savimi tinkamai pasirūpinti yra svarbus šio karo veiksnys. Atvirai sakant, aš nieko prieš, kad kalafijoras kainuotų 3 ar net 4 eurus – su sąlyga, kad didžioji šios sumos dalis atitektų jį išauginusiam ūkininkui, o ne prekybos tinklui. Pagal geriausias fair trade tradicijas. Taip pat esu už tai, kad valstybė būtų pakankamai turtinga ir galėtų mokėti žmonėms tokias algas, kad nereikėtų alpti pamačius kalafijorą. Beje, viena iš būtinų sąlygų tam, nekalbant apie rimtas ekonominio-socialinio funkcionavimo reformas, yra ir mokesčių nevengimas. Manau, kai kurios triukšmą dėl kainų keliančios žvaigždės galėtų savęs paklausti, ar sąžiningai visus mokesčius susimokėjo ir tokiu būdu prisidėjo prie bendrosios gerovės.

Vis dėlto jau net aukščiausio rango politikų patarėjai susigriebė, kad kalbėjimas vien apie pinigus nepakankamas. Štai ir A.Butkevičius prakalbo apie psichologinį klimatą bei laimės indeksą. Skaičiau jo kalbą apie žmonių savijautą ir nejučia prisiminiau mano vaikystės laikais populiaraus ansamblio ABBA dainą „Turiu svajonę“ („I have a dream“). Tai toks saldus idiliškas vaizdelis, kurį galima būtų apibendrinti vienu sakiniu: Kaip būtų gerai, jeigu viskas būtų gerai!.. Jeigu vien socialdemokratai būtų valdžioje. Bet juk jie joje yra, nors ir ne vieni. Ir ką gi jie nuveikė savo vadovo svajonės įgyvendinimui? „Todėl didžioji mano vizija – didėjantis gimstamumas ir augantis mūsų piliečių skaičius. Leiskite optimistiškai pafantazuoti – norėčiau, kad Lietuvoje būtų ne tik tie apdainuoti 3 milijonai, bet ir daugiau gyventojų“, dėsto premjeras. Gražu. Premjero kalbos autorius visiškai teisus. Kiek gi galima kalbėti vien apie minimumus!? Vis dėlto iš vyriausybės vadovo norėtųsi ne tik idiliškų svajų apie maksimumus, bet ir konkrečių veiksmų, programų, įstatymų projektų ir pan., kurie tam sąlygas sudarytų. Neatsilieka ir prezidentė. Aną savaitę kaip tik pradėjo akciją „Už saugią Lietuvą“. Turbūt tai graži, savalaikė akcija. Tikėkimės, kad ji duos ir gražių vaisių. Vis dėlto iš tokios institucijos, kaip prezidentūra, be gražių akcijų dar norėtųsi valstybės raidos strategijos ar ko nors panašaus…

Neseniai nemažas būrys parlamentarų, regis, penkiadešimt penki, užregistravo „Šeimos stiprinimo įstatymo“ projektą. Socialiniuose tinkluose šis projektas sukėlė įvairių reakcijų, netgi ir nemažai juoko. Atrodytų, toks kilnus siekis – stiprinti šeimas. Kas galėtų nepritarti? Ar tie šaipūnai ciniški žmonės? O gal jie tiesiog nesuvokia padėties rimtumo? Tikrasis klausimas: ar komisijų bei tarybų steigimas yra tai, kas gali pagerinti demografinę situaciją? Aš tikrai už šeimą, tenekyla niekam abejonių. Visgi šis įstatymo projektas manęs neįtikino. Pirmiausia sąvokos labai abstrakčios. Kas yra tos „šeimai palankios sąlygos“ taip ir neapibrėžta, tad vėliau, įsikūrus toms institucijoms (jeigu įstatymas bus priimtas), pagal kokius kriterijus nuspręsti, kas palanku šeimoms, o kas ne, bus nuolatinių diskusijų objektas, o galutinis vertinimas priklausys nuo tų, kas turės daugiau įtakos. Antra vertus, to galbūt net ir neįmanoma apibrėžti tokio vieno įstatymo ribose.

Apie ką gi tas įstatymo projektas kalba? „Šeimos stiprinimas – kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti bei išsaugoti šeimą…“ Skaitau ir galvoju: o argi tai nėra tiesiog valstybės kaip tokios užduotis? Visos šios nuostatos, gal tik ne taip plačiai aprašytos, yra Konstitucijoje. Kodėl reikia ją dubliuoti? Ar Konstitucija nevykdoma? Ar dar kažko trūksta? Jeigu Seimo nariai, būdami valdžioje, nesugeba užtikrinti, kad priimami įstatymai būtų palankūs šeimai, ar Nacionalinės šeimos tarybos ar Šeimos politikos komisijos įsteigimas tai užtikrins? Juo labiau, kad siūlomos institucijos yra tik patariamosios. Jeigu valdžia nesugeba sudaryti palankių sąlygų dirbti ir gyventi tiesiog žmonėms, kaip kuri nors komisija sugebės sukurti palankias sąlygas šeimoms? Ar tai įvyks kažkokiame paraleliniame valstybės gyvenimui pasaulyje?

Darosi smalsu, kaip tie Seimo nariai reagavo, kai buvo priiminėjamas Darbo kodeksas. O kaip jie žiūri į spaudos atstovų kreipimąsi dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo veiklos? Koks ryšys su šeimos politika? Tiesioginis. Juk čia ir kalbama apie tas pačias palankias – arba ne – sąlygas. Juk žmonės, kurie kuria ir augina šeimas, tai tie patys, kurie kaip specialistai jaučiasi nevertinami ir negerbiami, neranda palankių darbo sąlygų ir emigruoja. Žmonės, kurie augina šeimas, tai tie patys, kuriems reikia kultūros, žodžio laisvės, teisingumo. Tai tie patys žmonės, kurie, vis liberalėjant darbo santykiams, jaučiasi nesaugūs. Šeima nėra kažkokia atskira visuomenės grupė. Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad šeima – valstybės pagrindas. Rūpintis šeima ir rūpintis visuomene yra tas pats. Iš ko, jei ne iš šeimų, ta visuomenė sudaryta? Mes nė vienas neiššokome iš akmens, kaip tas beždžionių karalius kinų mitologijoje. Visi ateiname į pasaulį ne kitaip, kaip tik per šeimą, tegul ir nepilną.

Toks įstatymų bei institucijų dauginimas – lyg chaotiškas bėgiojimas paskui problemas. Tai atrodo netgi prasčiau nei ugniagesių darbas, mat ugniagesiai bent turi aiškią gaisro koncepciją ir parengtas priemones jam gesinti. Ko gero, tai labiausiai primena reanimacijos palatą, kur ligoniui pajungiama tuo daugiau aparatų, kuo silpnesnės jo gyvybinės funkcijos.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *