Edita Janulevičiūtė: Kada gyvensime (kaip) Airijoje?

Žiedinių kopūstų, dar žinomų kaip kalafijorai, brangumo vajus beigi visos tautos smaginimasis klausant premjero mėginimų suregzti keletą bent kiek rišlesnių sakinių nustelbė kitus, politiškai ir ekonomiškai galbūt šiek tiek reikšmingesnius, įvykius. Be abejo, absurdo komedijos žanras žymiai patrauklesnis nei rimti ekonominiai, arba dar baisiau – ekonometriniai, išvedžiojimai. Atvirai sakant, ir aš vis dar linksminuosi mėgindama suprasti, ką galėtų reikšti pasakymas „aš galimai darau išvadas“. Ar norėta pasakyti, kad žmogus spėja, numano save padarius išvadas, bet nėra dėl to tikras? Juolab, kad nei jis, nei niekas kitas negali užtikrintai pasakyti, ar kalbama apie maisto produktų, ar vis dėlto vaisių bei daržovių kainas! Tačiau įdomesnis yra tas faktas, kad ši spalvinga linksmybių fiesta kilo kaip tik po to, kai buvo paskelbtas G. Landsbergio „Planas Lietuvai“. Galima netgi būtų pradėti įtarti, numanyti, kad – galimai! – tai buvo padaryta tyčia. Tik nežinia, ar buvo siekta, kad liktų neišgirstas pats puikusis planas, ar vis dėlto kad liktų neišgirsti balsai tų nedaugelio, kas realiai gali jį kritiškai įvertinti, nes, priešingai nei tą planą reklamuojantieji ir triuškinanti dauguma jį skaitančiųjų, iš tikrųjų žino, kas yra ekonometrija.

Esu iš tos daugumos, kuri nežino, kas toji ekonometrija yra. Na bet, žvelgiant iš bendrojo išprusimo ir sveikos nuovokos pozicijų, keletą klausimų, abejonių ar pastebėjimų juk gali išsakyti kiekvienas.

Pastebėjimas. Pastaruoju metu konservatoriai vis kalba apie pasirinkimą tarp Graikijos kelio ir Airijos kelio. (Pernai jų paskelbtas Memorandumas taip ir vadinosi.) Iš čia ir pirmasis klausimas: O ką, tkrai nėra kitų variantų? Dar ne taip seniai gyva svajonė gyventi kaip Švedijoje kaži kodėl nunyko. Dabar beliko tik Airija. O kodėl ne Latvija ar Estija? Per prasta? Tai gal Slovėnija? Netinka? Ne tokie įspūdinti augimo tempai, ar ką? Beje, tokie ryškūs augimo tempai būdingi tik kapsymosi iš krizinių duobių laikotarpiams. Normalios šalies normali ekonomika – ne fejerverkas, jos augimas paprastai svyruoja vos kelių procentų ribose. Na o kas dėsis po to įspūdino iškopimo iš duobės ir kiek tai ekonomikai pavyks ateityje išsilaikyti ir stabilizuotis, dar klausimas. Bet grįžkime prie Lietuvos pasirinkimo tarp Graikijos ir Airijos. Na, žiūrint, ką norime lošti geriau, futbolą ar krepšinį… Pala, čia, regis, ne apie tai. Ak taip, ekonomika! Mano giliausiu įsitikinimu, toks pasirinkimo apribojimas dviejų šalių pavyzdžiais yra ne tik neteisingas, bet netgi ir ne itin realus. Mes net ir labai stengdamiesi nesubebėtume būti Graikija. Mes kitokia šalis. Mūsų santykiai, elgsenos modeliai, socialinio audinio struktūros ir ūkinės tradicijos visiškai kitokios. (Ne, tai ne ekonometrija, tai antropologija. O jei kas galvoja, kad tai neturi jokio ryšio su ekonomika, tai, ko gero, galimai, klysta, nes ekonomika pati, be žmonių, nepasidaro niekaip.) Airiais mes irgi vargu ar galime tapti. Trumpai tariant, mano pagrindinis klausimas, didysis KLAUSIMAS toks: O ar negalėtų egzistuoti tiesiog Lietuvos kelias?.. Ar tikrai politinio šaunumo kriterijus yra gebėjimas mėgdžioti kitus ir varžytis tegalime dėl to, kas sėkmingiau pasirinks mėgdžiojimo objektą?

Klausimėlis. Man tame plane užkliuvo vienas sakinys, privertęs rimtai suabejoti savo istorijos žiniomis: „Kodėl Lietuvos kelias atgal į ekonomiškai klestinčius Vakarus yra labiau vingiuotas nei artimiausių kaimynų?“ Žodis „atgal“ mano pabrauktas. Klausimas tikriausiai neesminis, bet vis dėlto: O kada mes paskutinį kartą buvome tuose klestinčiuose Vakaruose? Mintyse jau skamba „Aš niekada negrįšiu į Jamaiką“.

Abejonė. Ar tokia situacija, kai eksportas labai viršija importą, būtinai didelis gėris? Neigiamas importo-eksporto balansas pats savaime skamba neigiamai. Bet tikrovėje ir daugiau importo, ir daugiau eksporto turi savų pliusų bei minusų. Tik man, it kokiai taoistei, kyla įtarimas, kad kai pusiausvyra per daug pažeidžiama, anskčiau ar vėliau pasidaro blogai. Beje, apie taoistus, antai Kinijoje ne taip seniai buvo būtent tokių problemų. Įspūdingas augimas, rėmęsis daugiausia muilžinišku eksportu, ėmė striginėti kaip dėl to, kad buvo nepakankamai pasirūpinta vidaus rinka. Teko lyginti nelygumus. Tad gal neverta per daug džiūgauti, kai eksportas taip smarkiai didėja, kai kiti gauna gerus daiktus, o mes – tik pinigus…

Tačiau, kaip nesuk, įdomiausia dalis yra entuziazmas. Ir vėl peršasi paralelė su A.Butkevičiumi. Kaip jis svajojo, kas būtų, jei valdžioje būtų vieni socialdemokratai! Kaip svajojo!.. Ir konservatoriai panašiai svajoja. Ir kas gi bus (būtų), jeigu valdžioje bus (būtų) vieni konservatoriai?

Pažvelkime, ką jie sako (tai vadinasi „Pagrindiniai veiklos rodikliai (nuo kada norai yra rodikliai? ar aš kažko nežinau?)”): Įgyvendinus Investicijų pritraukimo ir išteklių sutelkimo ekonominiam proveržiui 2016-2020 m. planą iki 2021 metų: ● bus sukurta per 147 000 naujų darbo vietų; ● vidutinis mėnesio (bruto) darbo užmokestis pasieks 1250 Eur; ● vidutinė senatvės pensija (turint būtinąjį darbo stažą) pasieks 400 Eur; ● lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų eksporto apimtys išaugs 90 proc. – Lietuva taps greičiausiai eksporto apimtimis augančia valstybe Vidurio ir Rytų Europoje; ● Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje pirmaus pagal inovatyvių ekonomikos šakų – IT, biotechnologijų, fotonikos/lazerinių technologijų, energetikos (SGD) ir kitų – plėtrą; ● Lietuva taps patraukliausia šalimi Vidurio ir Rytų Europoje steigti IT paslaugų centrą; ● regionuose įsikurs iki 140 smulkių ir vidutinių įmonių, vidutiniškai įdarbinsiančių po 200 darbuotojų; ● Lietuvos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) verslui teikiamų paslaugų, infrastruktūros kokybės, teisinio reguliavimo ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūlos kriterijais taps investicijoms palankiausiomis LEZ Vidurio ir Rytų Europoje; ● į Lietuvos ekonomiką bus papildomai investuota 6,88 mlrd. Eur; ● į Lietuvą sugrįš ir bus pritraukta per 80 000 darbingo amžiaus žmonių – Lietuva taps patraukliausiu nauju talentų traukos centru Vidurio ir Rytų Europoje; ● ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstaigų absolventų, baigusių mokslą 2020-2021 m., įsidarbins pagal specialybę.

Kaip gražu!…. Tik man tai kažką primena. Jeigu skaitėte I.Ilfo ir E.Petrovo „12 kėdžių“ arba, dar anais laikais, matėte pagal tą knygą pastatytą filmą, galbūt atsimenate, kas yra planas „Vasiukai“. Gal tas planas ir neblogas (čia apie G.Landsbergio, ne O.Benderio planą), bet skaitant tokį pristatymą sunku susilaikyti. Panašumas, sakyčiau, primygtinis.

Kas dar mokate rusų kalbą, štai ištraukėlė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *