Gintautas Tiškus: Miesto planavimas turi tarnauti žmonėms

Gintautas – tikras vilnietis: čia augo, baigė mokslus, dirba. 2016 m. išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininku. Profesionalioji urbanisto ir architekto patirtis didžiulė – nuo 1978 m. Nuo 1997 m. Statybos ir urbanistikos ministerijoje dirbo Teritorijų planavimo departamento, o 19982007 m. Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriumi. Asmeniškai parengė daugumą teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų. Taip pat rūpinosi ir Vilniaus miesto planavimu.

Kokias tris didžiausias sostinės planavimo problemas išskirtumėte?

Planavimo mieste praktiškai nebeliko. Mieste įsivyravo ,,taškinio” užstatymo principai, kai statomo pastato paskirtis priklauso ne nuo realių kvartalo ar rajono reikmių, o tik nuo investuotojo noro. Puikus pavyzdys  objektas Smėlio gatvėje 31, Antakalnyje: čia prie trijų aukštų mokyklos yra statomas septynių aukštų gyvenamas namas.

Šiame sklype kadaise buvo mokyklai priklausanti oranžerija su vieno aukšto sargo nameliu. Dabar per 15-20 metrų nuo mokyklos sienos statomas septynaukštis. Ar tai yra racionalus sprendimas? Ar gali būti toleruojamas toks ,,tankinimas“ ?

Didele problema tampa anksčiau patvirtintų detaliųjų planų koregavimas keičiant esminius sprendinius. Tiek žemės sklypų naudojimo būdo keitimas, tiek ir pastatų projektinių pasiūlymų rengimas ignoruojant aplinkos kontekstą lemia chaotišką statybą mieste.

Gal intensyvus centro užstatymas buvusio Žalgirio stadiono erdvėje, kitose vietose daro patogesnį vilniečių gyvenimą?

Nors aplinkos kokybės gerinimas ir siekis padaryti vilniečių gyvenimą patogesnį nuolat deklaruojamas, tačiau elgiamasi priešingai. Vertingiausios miesto teritorijos, kurios buvo numatytos pramogų, sporto infrastruktūrai ir rekreacijai yra užstatomos gyvenamaisiais namais ir biurais. Buvęs ,,Žalgirio” stadionas, kurio teritorija ir šiandien galiojančiame Vilniaus bendrajame plane įvardinta kaip prioritetinė, skirta sporto ir pramogų objektams, yra užstatomas komercinės paskirties pastatais ir gyvenamaisiais namais. Labai gaila, tačiau Vilniaus ,,planavimas” pasižymi sistemingu ypač vertingų teritorijų primityviu užstatymu ir sporto infrastruktūros naikinimu. Šiuo atveju būtina paminėti ir žemės sklypą tarp Ozo, Kalvarijų, Šiaurinės bei Geležinio Vilko gatvių, kuris Vyriausybės sprendimu dar 2002 m. buvo perduotas Vilniaus savivaldybei pramogų parkui ir universaliai arenai statyti ir eksploatuoti. Tačiau vietoje ankstesniuose Vilniaus miesto bendruosiuose planuose numatyto pramogų pako didesnė dalis teritorijos buvo užstatyta ir toliau užstatoma gyvenamaisiais namais ir biurais. Akivaizdu, kad nėra paisoma jokių miesto teritorijų vertybinių kriterijų, taip pat ir  privalomų laikytis teisės aktų.

„Bendruomeniško Vilniaus“ programoje kalbama apie Vilniaus kraštovaizdžio tapatybę? Ką vertėtų branginti ir į ką investuoti?

Vilnius turi ne vieną tapatybę. Tai Vilniaus senamiestis, mano galva, dar neįvertinta tarpukario architektūra ir, deja, Perkūnkiemio tipo paskutinių metų statybos, kurios neturi būti toleruojamos.

Vilnius taip pat garsėja kraštovaizdžio vaizdingumu ir natūralumu, Neries ir Vilnios upių santaka, kalvotomis moreninėmis aukštumomis ir jas raižančiais slėniais, miškais. Visą tai ir reikia saugoti.

Ar įmanoma pristabdyti urbanistinius karus tarp investuotojų ir visuomenės? Kaip atrasti aukso vidurį? Ką jūs darytumėte, jei būtumėte miesto vyriausiuoju architektu?

Urbanistiniai karai turi keletą priežasčių. Visų pirma, jie kyla dėl investuotojų norų tenkinimo  aukojant aplinkos kokybę. Tai ypač pastebima vykdant taip vadinamą  kvartalų ,,tankinimą”, kuris yra tik perteklinių namų kaišiojimas, radus šiek tiek erdvesnę vietą. Kita priežastis – tai spekuliacinės investicijos, kai vieninteliu statybos tikslu lieka tik merkantilinis interesas. Neseniai pastatytose „Antakalnio terasose“ yra virš 800 butų, tačiau jokios socialinės infrastruktūros

Aukso vidurio reikėtų ieškoti tariantis investuotojui, bendruomenėms ir savivaldybei. Ir šis dialogas turėtų vykti tarp lygiaverčių partnerių, o ne tarp stipraus, savivaldybės palaikomo investuotojo ir silpnų gyventojų.

O miesto vyriausiojo architekto profesinė veikla ir etika visų pirma turėtų remtis viešojo intereso gynimu. Išvardinčiau tris svarbiausius jo darbo principus. Pirma, architektūros kokybė turi sukurti žmogui jaukią aplinką. Antra, statiniai turi derėti prie Vilniaus aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio, negali būti užgožtas architektūrinis, urbanistinis ir etnokultūrinis paveldas. Ir trečia, būtina derinti visuomenės, valstybės, miesto, vietos bendruomenių ir privačius interesus.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *