Kai Lietuva mokė pasaulį

Radvila
Mikalojus Radvila Juodasis

„Atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą. Būtent tai šiandien mane pritrenkia – tas visuotinis, globalus reiškinys, atminties praradimas. (…) Man jis atrodo pagrindinė mūsų laikų negalia ir dėl jo man neramu“, – sako Umberto Eco, kalbėdamasis su žurnalistais apie šiemet išleistą naujausią savo romaną „Numero Zero“. Pasak jo, esminės politikų klaidos padaromos užmiršus praeities patyrimą.

Kadaise bičiulis Emanuelis Zingeris pasakojo, kaip Europos Tarybos posėdžiuose jam tekdavę sėdėti šalia dviejų Rusijos politikų – Genadijaus Ziuganovo ir Vladimiro Žirinovskio. Po posėdžių abu kviesdavo Emanuelį į barą degtinės ir priekaištaudavo: kodėl jis, istorinės žydų tautos vaikas, susidėjęs su istorinių šaknų neturinčiais ir laikinais lietuviais – jam derėtų bendrauti su istorine rusų tauta.

Tąkart su Emanueliu pasijuokėme. O šiandien norėčiau į jo pasakojimą pažvelgti kiek rimčiau. Išties – ar esame istorinė tauta?

Šie metai – Radvilų metai, nors oficialiai ir nutylėti. Prieš penkis šimtmečius, 1515-aisiais, gimė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos kūrėjai – didysis kancleris Mikalojus Radvilas Juodasis ir didysis etmonas Mikalojus Radvilas Rudasis. Amžininkų jie buvo vadinami Tėvynės tėvais (patres Patriae). Taip juos galėtume vadinti ir mes.

Savo darbais Radvilai teigė savarankiškos, orios ir atviros Lietuvos politinį kodą. Tą patį, kurį nusakė dar Gediminas, „lietuvių ir rusų karalius“: Lietuvos žmonės savo krašte gali susikurti bendras gyvenimo taisykles ir tvarką, geresnę negu bet kur kitur.

Būtent Radvilų Lietuva, kaip yra pastebėjęs Vytautas Kavolis, pirmąsyk istorijoje „mokė pasaulį“, „spinduliavo pasauliui“ savo idėjas. Radvilai mąstė savarankiškai ir gerbė, globojo savarankiškai mąsčiusius Vakarų ir Rytų Europos intelektualus. Jiems suteikė Lietuvoje „draugystę, artimumą, bičiulystę“, laisvę išsakyti savo pažiūras ir gynė tiek nuo Šventojo Sosto, tiek nuo Jono Kalvino, tiek nuo Jono Žiauriojo.

Radvilų pastangomis Vilniaus seime 1563-iaisiais buvo suteikta teisė „vienodai ir lygiai laisvėmis džiaugtis“ visiems skirtingo tikėjimo riterių luomo žmonėms – tiek katalikams, tiek stačiatikiams ir kitiems kitatikiams. (Beje, šiame seime Žygimanto Augusto duotos privilegijos kopiją 2001-ųjų pavasarį Valdas Adamkus, viešėdamas Maskvoje, padovanojo Vladimirui Putinui – kaip senos, savarankiškos Lietuvos valstybės ženklą.)

Radvilų globojami intelektualai parengė Antrąjį Lietuvos Statutą, įteisinusį savivaldžią tautą kaip valstybės šeimininkę, tautą – kaip politinę piliečių sąjungą, kaip Respubliką. „Nuo seno gerai sutvarkytą mūsų Respubliką“ Radvilai gynė seimuose ginčydamiesi su broliais lenkais, karo lauke – kaudamiesi su daug gausesniais Maskvos pulkais.

Radvilas Juodasis 1564-aisiais Varšuvos seime kalbėjo: „negalime savo Respublikos atsisakyti“, „niekas negali mūsų priversti nupulti ir išsižadėti savo senojo lietuviško pašaukimo“, „mes, šiaurės žmonės, dėl savo Respublikos ir laisvės noriai savo galvas paguldysime“, „negailėjo savo rankos sudeginti Scevola [Romos karys, etruskų karaliaus akivaizdoje susideginęs ranką], tokia pati yra ir mano ranka, greičiau ją sudeginčiau, negu pasirašyčiau tokius dalykus [prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus]“.

Net po Liublino unijos Radvilas Rudasis stengėsi Abiejų Tautų Respublikoje išsaugoti savarankišką Lietuvos Respubliką. Jos vardu sveikindavo į Lietuvą atvykusį valdovą. Jai ginti sudarė sąjungą su Radvilo Juodojo sūnumi Našlaitėliu ir Jonu Chodkevičiumi: „Įsipareigojame dėl Respublikos, mūsų tėvynės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poreikių, dėl jos gėrio kartu sueiti ir širdingai tartis, nes ištikimiems ir dorybingiems bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštsytės gėriui prisiekusiems bičiuliams, ištikimiems ir dorybingiems tėvynės sūnums privalu apie savo tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę“. Lietuvių tautos politinį savarankiškumą Radvilų bendražygiams pavyko apginti Trečiuoju Lietuvos Statutu. Beje, pasak amžininkų, Radvilas Rudasis prieš mirtį meldęs Dievą dovanoti Lietuvai karalystės „skeptrą ir garbę“.

Taigi šiandien Radvilai galėtų priminti tą senąją orią lietuvių laikyseną, nuolat prasimušančią mūsų istorijoje: išryškėjusią 1794-ųjų sukilime, 1905-ųjų Didžiajame Vilniaus Seime, 1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Taryboje ir 1990-ųjų kovo 11-ąją mūsų Aukščiausiojoje Taryboje.

Galėtų. Jei būtų kam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *