Kastytis Braziulis. Dviprasmiški įstatymai – laisvo piliečio pakasynos

Dėl įstatymų nuolatos vyksta kova tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia įstatymais siekia stiprinti savo galias. Visuomenė kenčia, kenčia, kenčia, tačiau, kai pratrūksta, tai įvyksta revoliucija, kurios metu ji pakeičia pagrindinį įstatymą ir visus kitus vienu metu.

Normaliose ir demokratinėse šalyse įstatymai yra rašomi paprasta, supranta ir aiškia kalba. Kiekvienas žmogus, kuris moka skaityti, supranta įstatymą. Nėra jokių dviprasmybių, nėra jokių landų.

Nenormaliose šalyse, kur demokratijos su žiburiu nerasi, įstatymai yra patys geriausi visame pasaulyje. Jie gina žmonių teises ir laisves. Tačiau, tik popieriuje. Realiame gyvenime vyksta kiti, su įstatymais nieko bendro neturintys, veiksmai. Valdžia gyvena pagal savo nustatytas bei nerašytas taisykles. Banditai gyvena pagal savo poniatijas. Dauguma žmonių gyvena tam, kad išgyventų.

Pusiau normaliose šalyse valdžia, siekdama neprarasti visuomenės pasitikėjimo ir parodyti tarptautinei bendruomenei, kad ji yra demokratiška, įstatymus rašo nesuprantama, dviprasmiška ir sudėtinga kalba. Ji tikisi, kad prastuomenė perskaitys kelis įstatymo straipsnius, nieko nesupras ir numes jį į šalį. Manys, tegul valdžia užsiima įstatymais, jų rašymu, priėmimu bei taikymu. Tai jos, o ne mūsų darbas. Mes ja tikime.

Valdžia tiesiog mulkina žmones.

Aptarkime Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatymo straipsnį, kurio paskirtis yra apsaugoti žmogaus privatų gyvenimą nuo teisėsaugos galimų neteisėtų veiksmų bei užtikrinti žmogaus laisves bei teises.

„5 straipsnis. Žmogaus teisių ir laisvių apsauga vykdant kriminalinę žvalgybą

  1. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija.“

Straipsnis ilgas ilgutėlis, todėl skaitykime jį dalimis. Skaitome pirmą sakinį:

„Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.“

Tai yra tinkamas, aiškus ir visiems suprantamas sakinys. Žmogaus teisės ir laisvės yra apsaugotos. Jei pareigūnai žmogų įtarė darant nusikaltimą ir pradėjo rinkti informaciją apie jo neva daromus nusikaltimus, bet praėjus keliems mėnesiams paaiškėja, kad žmogus nusikaltimų nedaro, t.y. pirminė gauta informacija yra klaidinga ir ji nepasitvirtino, tai visa surinkta informacija apie asmenį yra sunaikinama.

Laisvas žmogus sako: jei aš nedarau nusikaltimų, tai tu – valdžia – nekišk savo nosies į mano privatų gyvenimą.

Skaitome antrą sakinį.

„Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.“

Štai čia prasideda abrakadabra. Šis įstatymo straipsnio sakinys pirmąjį sakinį, užtikrinantį žmogui teises ir laisves, paverčia niekiniu, nes jis suteikia kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos institucijoms rinkti informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą ir jos nesunaikinti, nežiūrint į tai, kad žmogus niekada nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimų.

Esmė yra Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje, kuriame yra aprašomas kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimas. Būtent šio straipsnio nuostatos suteikia teisę pareigūnams nenaikinti informacijos ir tuo atveju, jeigu žmogus nusikaltimų nedaro. Jame rašoma:

„19. straipsnis. Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas.

  1. Kriminalinėsžvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:

1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;

2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;

3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka;

4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis;

5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Aptarkime antrąjį straipsnyje numatytą atvejį. Kriminalinės žvalgybos informacija nėra naikinama, jei ji buvo panaudota bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams. Jeigu STT pareigūnas užklausė FNTT pareigūno apie konkretų asmenį, tai visa apie šį asmenį surinkta informacija nėra naikinama, ji keliauja į duomenų bazę, kurioje yra saugoma neribotą laiką. Vadinasi, kad sprendimas naikinti ar nenaikinti informaciją apie asmenį ir jo privatų gyvenimą grindžiamas ne asmens nusikalstama veika, o paprasčiausiais institucijos užklausimais.

Straipsnyje numatytas penktas atvejis net diskusijos nevertas. Užtenka parašyti, kad teisę nenaikinti surinktos apie asmenį informacijos suteikia „kiti įstatymų numatyti atvejai“. Kokie jie? Kokiuose įstatymuose jie yra numatyti? Ar jie iš viso yra numatyti? Kas tuos atvejus nustato? Niekas nežino ir niekas negali atsakyti į šiuos klausimus.

Kodėl valdžia yra suinteresuota kaupti informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą? Todėl, kad žinant žmogaus problemas, silpnybes, pažeidžiamumą galima juo manipuliuoti, galima jį priversti elgtis taip, kaip reikia valdžiai, galima jį valdyti. Todėl, kad žinant žmogaus problemas, galima jam kenkti. Prisiminkite prezidentės „juoduosius sąrašus“.

Sisteminės partijos sukūrė sistemą, kuri saugo valdžią nuo žmonių. Kuo daugiau laisvių ir teisių turi žmogus, tuo mažiau galių turi valdžia, ir atvirkščiai. Didžiausia grėsmė valdžiai yra laisvas žmogus, laisva visuomenė. Ji gali inicijuoti įstatymų pakeitimus, reikalauti Seimo narių juos priimti, ji gali pati tiesiogiai (referendumo būdu) keisti įstatymus. Todėl dedamos visos pastangos, kad visuomenė būtų visaip suvaržyta, kad kiekvienas jos žingsnis link referendumo, link savo teisių ir laisvių gynimo, link įstatymų keitimų inicijavimo susidurtų su klampia įstatymų priėmimo pelke. Kuo toliau brendi, tuo giliau grimzti.

Siūlau Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatyti nuostatą, kad jeigu informacija apie žmogaus nusikalstamą veiklą nepasitvirtino, tai visa kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos institucijos tyrimo metu surinkta informacija apie konkretų žmogų turi būti nedelsiant sunaikinama, o žmogus, kuris buvo sekamas, turi būti informuotas apie jo atžvilgiu taikytas sekimo priemones.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *