Kastytis Braziulis. Kaip valdžia iš mūsų pavogė Konstituciją?

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos žodžius: „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ arba „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę“ ir, galų gale, „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“, apima dvejopi jausmai: džiaugsmo ir pasididžiavimo bei pykčio ir nusivylimo. Atmintyje išnyra Lietuvių Tautos atstovo, žinomo rašytojo ir poeto Vytauto Aleksandro Cinausko pasakyti žodžiai: „Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad vyksta nuolatinė kova tarp valdžios ir tautos. Tauta, iškovojusi laisvę ir nepriklausomybę, savo teises ir laisves įtvirtino Konstitucijoje ir nurodė valdžiai griežtai jos laikytis. O valdžia patyliukais, po žingsniuką pradėjo siaurinti tautos teises ir laisves. Jai tarnaujantys teisės profesoriai sudėtingais tarptautiniais žodžiais bei sakiniais užliūliavo tautą.

Kaip valdžia iš mūsų pavogė Konstituciją?

Konstitucija. Tai – visuotinis piliečių susitarimas. Tai – Tautos valia. Tai – aukščiausia valdžia valstybėje. Per amžių amžius žmonės kovojo dėl savo teisių ir laisvių. Kiekviena Konstitucijoje parašyta nuostata apie žmogaus teises ir laisves, apie valstybės nepriklausomybę yra iškovota krauju, paaukota šimtai aukų, kad ji būtų įrašyta, įtvirtinta ir įgyvendinama.

Piliečiai patys sprendžia, kaip jiems gyventi, kokią santvarką kurti, kokias teises turėti, o kokias teises ir galias suteikti valdžios institucijoms. Noriu, kad kalbėdami apie Lietuvą, visų pirma  galvotumėte apie tautą, visuomenę, pilietį ir tik po to apie valstybės aparatą, kuris tautos sukurtas tik tam, kad nebūtų chaoso, kad lengviau būtų gyventi ir spręsti problemas. Piliečiai sprendžia viską. Tai yra svarbiausias veiksnys ir didžiausiais Tautos laimėjimas. Tauta priima Konstituciją, ir tik Tauta gali ją keisti. Tai yra Tautos kompetencija, jos suverenių galių realizavimas.

Konstitucinis teismas. Tauta, kurdama ir priimdama Konstituciją, nusprendė įkurti Konstitucinį teismą. Šiam teismui ji priskyrė vienintelę funkciją – spręsti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai. Jei Konstitucinis teismas oficialiai paskelbė, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai jis (įstatymas) iš karto laikomas negaliojančiu.

Konstituciniam teismui nereikia visuomenei aiškinti savo sprendimo motyvų. Jam užtenka oficialiai paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, kurioje yra sakoma, prieštarauja įstatymas Konstitucijai ar ne. Ir viskas. Taškas. Darbas, kurio iš Konstitucinio teismo reikalauja Tauta, yra padarytas. Daugiau iš jo nieko nereikalaujama.

Tačiau…

Konstitucinės doktrinos formavimas. Konstitucinio teismo teisėjai skyrė sau papildomą funkciją – aiškinti Konstituciją, nes, jų įsitikinimu, tauta jos nesupranta. Jie, devyni teisėjai, o kartais mažiau, nes ne visų nuomonės sutampa, Tautai pradėjo aiškinti Konstituciją ir šį savo aiškinimą oficialiai skelbti tautai kartu su nutarimu. Tų aiškinimų vis daugėjo, gausėjo, kol sykį jie tapo, kažkieno gudriai sugalvotu pavadinimu, konstitucine doktrina.

Įstatymuose yra parašyta, kad Konstitucinio teismo nutarimai turi įstatymo galią. Valdžiai tarnaujantys teisės profesoriai tvirtina, kad Konstitucinio teismo aiškinimai, t. y. konstitucinė doktrina, turi ypatingą konstitucinę galią. Būtent ji ir yra tikroji Konstitucija. Ar suprantate, apie ką kalbu? Tautos valia, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, nėra aukščiausia valia. Už ją yra aukštesnė Konstitucinio teismo teisėjų valia. Kartą įsijautęs vienas profesorius teigė: kuo pilnesnė konstitucinė doktrina, tuo daugiau Konstitucijos.

Ir dar. Kaip žinote, Konstitucija nekinta. Norint ją pakeisti, reikia pereiti kryžiaus kelius. Tai sudėtingas ir ilgas kelias. Tačiau konstitucinė doktrina yra kintama. Juk ją rašo žmonės, kurie būna priklausomi, pažeidžiami, turi įvairių silpnybių, taip pat yra subjektyvūs. Juk politinė bei ekonominė padėtis šalyje nuolatos keičiasi. Konstitucinio teismo teisėjai Konstitucijos straipsnį paaiškina vienaip, o praėjus keliems metams tą patį straipsnį jie jau aiškina kitaip. Jie gali keisti konstitucinę doktriną, kuri, jų pačių įsitikinimu, ir yra Konstitucija. Kokie bus politiniai užsakymai, tokia ir bus Konstitucija. Štai kaip paprastai valdžia iš tautos pasisavino Konstituciją.

Tačiau… tai dar ne viskas.

Konstitucinė dvasia. Konstitucinę dvasią gali pamatyti tik išrinktieji. Ne kiekvienam yra duota galimybė pabendrauti su ja, išklausyti jos ir suprasti. Ne kiekvienam ji pasirodo. Gali visą gyvenimą teisinius poterius murmėti, bet ji vis tiek tave ignoruos.

Konstitucinė dvasia turi ypatingus gebėjimus. Ji pati, be tautos pastangų, kuria konstitucines nuostatas ir jas aiškina. Kartais konstitucinėje doktrinoje galima rasti nuostatų, kurių nėra Konstitucijoje, tačiau kurios, teisės profesorių teigimu, logiškai išplaukia iš Konstitucijos visumos. Tik išrinktieji profesoriai gali šias išplaukas iš visumos suvokti ir įrašyti į konstitucinę doktriną.

Tai kas gi nutinka? O nutinka taip, kad išrinktasis Konstitucinio teismo teisėjas kuria konstitucinę doktriną, remdamasis Konstitucijos nuostatomis, kurių Konstitucijoje nėra, tačiau kurias jam, matyt, pašnabždėjo Konstitucinė dvasia.

„Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“. O kaip gi kitaip pasakyti?  Jei net Konstituciją pavogė!!!

 

Vienas komentaras

  1. Tikrai..velniai raguoti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *