Kastytis Braziulis. Lietuvos Politinė Sistema

Mūsų politinė sistema visiškai atitinka oligarchinio valdymo modelį. Galite man paprieštarauti. Galite mane vadinti Kremliaus agentu ar kagėbistu. Tačiau realybės nepakeisite. Ji yra tokia, kokia yra.

Oligarchija – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Susipažinkite su Lietuvos politine sistema.

Rinkėjas

Kuo daugiau bus rinkėjų, kuriais galima manipuliuoti ir kuriuos galima papirkti, tuo geriau dabartinei politinei sistemai. Nepriklausomas, savarankiškas, aktyvus ir turintis savo nuomonę rinkėjas yra grėsmė šiai politinei sistemai.

Rinkėjas asocialus. Jis prasigėręs, nuskurdęs, viskam abejingas ir piktas. Jis pasirengęs už bambalį parduoti ne tik tėvynę (savo balsą), bet ir tėvus. Jis gyvena šia diena: geria arba ieško gėrimų. Kitų interesų šiame pasaulyje neturi. Asocialių rinkėjų yra daug, ir jų kiekvienais metais daugėja.

Rinkėjas suinteresuotas. Jis pats arba jo giminės yra sisteminės partijos nariai. Partijos dėka, jie turi darbus arba tikisi tuos darbus gauti. Jie dirba valstybės įmonėse, įstaigose ar iš valstybės biudžeto išlaikomose organizacijose. Sisteminės partijos dėka, jie „suka“ verslą, dalyvauja valstybės organizuojamuose konkursuose ir juos laimi. Save jie vadina sėkmingais verslininkais, nors iš tikrųjų jie laimi dėl parsidavėlių politikų ir valdininkų. Šis rinkėjas balsuoja už savo partiją, tikėdamasis patenkinti savo asmeninį interesą, gauti asmeninę naudą.

Rinkėjas naivuolis. Dažniausiai juos galima aptikti kaimo, nedidelių miestelių vietovėse. Jie turi pavalgyti, išgerti. Jie gyvena normalų žmogaus gyvenimą Domisi visuomenės reikalais. Žiūri pramogines laidas per televiziją, klauso politinės sistemos politologų kalbų per radiją, tarpusavyje diskutuoja ir, galima sakyti, yra aktyvūs. Tačiau jais yra lengva manipuliuoti. Tereikia gerų juodųjų technologijų specialistų, daug pinigų, ir šiuos rinkėjus galima vedžioti už nosies ten, kur tau reikia. Jie pasiduoda propagandai ir dezinformacijai. Jeigu jiems ar jų vaikams, anūkams suteiksi materialinę pagalbą, pavyzdžiui, nuveši ir parodysi Palangą ar Kauną, ar „Akropolį“ Vilniuje, ar miestelio mokyklėlei padovanosi televizorių, stogą sutaisysi, – gali būti ramus, kaimelyje laimėsi rinkimus.

Rinkėjas tikrasis. Rinkėjas domisi politika, visuomeniniu gyvenimu. Dalyvauja jame, išsako savo nuomonę. Supranta šalyje vykstančiu politinius, ekonominius ir socialinius procesus. Jis turi savo tvirtą nuomonę. Ja vadovaujasi ir jos laikosi. Jis eina balsuoti, tačiau balsuoja ne už sistemines partijas, o už asmenybes. Deja, tokių rinkėjų yra mažytė mažuma.

Rinkėjas nerinkėjas. Jis neina balsuoti ir net nesiruošia to daryti. Jis mano, kad nuo jo balsavimo niekas nepasikeis šalyje. Jis yra nusivylęs politika arba jam vis vien. Jis gyvena savo gyvenimą ir nori tik vieno, kad valdžia paliktų jį ramybėje. Jis rūpinasi tik savo asmeniniais reikalais.

Politikas

Svarbiausius sprendimus priima keli sisteminės partijos vadovai.

Politinių partijų lyderiai. Vieni sisteminių partijų lyderiai nesilaiko įstatymų, taisyklių, moralės normų, nes šie yra sukurti ne jiems, o eiliniams žmonėms. Jie gyvena pagal savo supratimą, po poniatijem. Jie nustatinėja žaidimo taisykles, kurių kiti, jų įsitikinimu, privalo  laikytis. Yra tarsi aukštesnės rasės žmonės, o visi kiti privalo jais rūpintis ir jiems patarnauti. Jie tiesiogiai dalyvauja derybose su stambaus kapitalo atstovais. Jie patys kuria ir įgyvendina įvairias korupcines schemas.

Kiti sisteminių partijų lyderiai yra užsimaskavę. Stengiasi žmonėms sudaryti vaizdą, kad yra labai protingi, domisi tarptautiniais įvykiais, tarptautinėmis finansinėmis rinkomis ir jas supranta.  Kalbėdami naudoja daug tarptautinių, nesuprantamų (dažniausiai ir jiems patiems) žodžių. Jiems už pinigus svarbiau yra valdžia ir pripažinimas. Jie viską atiduotų ir padarytų, kad būtų garbinami. Jie gyvena toli nuo realių žmonių problemų ir jų nesupranta. Jie gyvena savo susikurtame pasaulyje. Jie apsimeta, kad rūpinasi žmonių problemomis ir jas sprendžia, tačiau tuo pat metu sudaro savo pavaldiniams galimybes grobstyti valstybės turtą. Šie lyderiai korupcinių schemų nekuria, jie pagal savo charakterio savybes ir nesugebėtų jų sukurti, o juo labiau – įgyvendinti. Tikriausiai numirtų iš baimės, tačiau jie neatsisako pavaldinių ar verslininkų jiems atneštų „paskatinimų“.

Aktyvieji politikai yra kiekvienos sisteminės politinės partijos esmė. Jie yra atsakingi už partijos finansavimą. Dažnai būna šešėlyje, kad nepakliūtų į teisėsaugos akiratį. Jie yra tarpininkai tarp verslo ir partijų lyderių. Jie prižiūri partijos lyderius, kad šie laikytųsi verslininkams duotų įsipareigojimų. Jie perduoda lyderiams verslo žmonių žinutes ir pageidavimus. Jie yra tie, kurie kuria korupcines sistemas ir jas kontroliuoja. Jie yra atsakingi už korupcinių sistemų sukūrimą, klestėjimą ir duoklių surinkimą. Tokie komjaunuoliškos energijos aktyvistai veikia aukščiausioje valdžioje ir savivaldybėse.

Partijų nariai. Juos galima drąsiai įvardinti „mėsa“. Tegul jie man atleidžia už tokį negražų pavadinimą, bet tai yra teisybė. Jie reikalingi kaip atsvara, kaip pagalbininkai sprendžiant klausimus, susijusius su rinkimais. Jie reikalingi kaip rinkėjai. Pagrindinis jų darbas yra įtikinti kuo daugiau žmonių balsuoti už jų partiją. Aktyvesniems nariams yra sudaromos sąlygos dirbti, uždirbti, užsiimti verslu. Jie yra reikalingi kaip masė. Kuo didesnė masė, tuo įtakingesnė partija ir jos lyderiai.

Sąlygos

Svarbiausias uždavinys – neprileisti nepatikimų bei nekontroliuojamų žmonių bei politinių ar visuomeninių darinių prie aukščiausios valstybės valdžios.

Partijoms vadovauja keli arba vienas žmogus. Įdomios partijos yra tos, kurios turi atstovus Seime ir Vyriausybėje. Svarbiausius sprendimus priima vienas arba keli partijos vadovai. Visi kiti turi besąlygiškai pritarti. Sprendimai, kaip rodo praktika ir Seimo narių pasisakymai, yra priimami neformalioje aplinkoje dalyvaujant tik suinteresuotiems asmenims ir partijų lyderiams. Kiti partijos nariai dažnai net nežino tikrųjų sprendimo motyvų. Jie žino, kada ir kaip reikia balsuoti.

Už partijų vadovų stovi stambus kapitalas, kuris yra suinteresuotas savo verslu ir gaunamu pelnu. Jis nori gerų sąlygų savo verslui. Jis nenori, kad politikai priimtų sprendimus, kurie šiam verslui trukdytų arba jam kenktų. Todėl verslo banginiai dirba su partijų vadovais. Jie turi bendrą interesą. Šis interesas yra svarbesnis už visuomenės interesą.

Filtrų sistema. Ji sudaryta taip, kad į partijos lyderius, į Seimą, ir į vyriausybę nepatektų politinei sistemai neparankūs žmonės. Politinėje sistemoje yra filtrai, kurie atsijoja tinkamus nuo netinkamų kandidatų. Pirmasis filtras yra pačioje sisteminėje partijoje. Jeigu išsakai kitokią nuomonę ir ją gini, tai tau ne vieta partijoje. Jeigu nesutinki su partijos lyderio nuomone, tai tau ne vieta partijoje ir tu neturi jokių šansų patekti į rinkimų sąrašą arba partijos vardu dalyvauti rinkimuose. Partijos sąrašų sudarymas yra kitas filtras. Sąrašų sudarymas visiškai priklauso nuo partijos vadovo sprendimo. Partijos lyderis priklauso nuo stambaus verslo. Kartais verslas nuperka vietas partijų sąrašuose savo žmonėms ir už šias vietas moka didžiulius pinigus. Trečias filtras yra Prezidentūra, kuri, remdamasi teisėsaugos, o kartais ir savo kanalais surinkta informacija, sprendžia, ką skirti į ministro pareigas.

Stebiuosi, kaip tokia nedidelė šalis, kaip Lietuva, finansiškai išsilaiko. Kodėl ji nebankrutuoja? Nejaugi mūsų politikai dar turi dalelę sąžinės ir jaučia ribą. Pasirodo, kad apsirikau. Ribų jie neturi. Jeigu nebūtų ES finansavimo, kurio nemenką dalį pasisavina politikai ir valdininkai, tai valstybė jau senų seniausiai būtų bankrutavusi. Nereikia džiaugtis ir dėkoti ES. Vėliau ar anksčiau, jei neatsibus rinkėjas ir leis šiai politinei sistemai toliau egzistuoti, ji vis tiek bankrutuos.

Štai kodėl aš nebalsuosiu už sistemines partijas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *