Lietuvos darbų sąrašas. Antroji dalis – visuomenę stiprinanti ekonominė ir socialinė politika

LIETUVOS DARBŲ SĄRAŠAS

II. Visuomenę stiprinanti ekonominė ir socialinė politika

Atkūrusi valstybę Lietuva rinkosi neoliberalų ekonominį modelį. Tikėta, kad jis vienintelis teisingas, kad verslo elito sėkmė užtikrins ir visuomenės gerovę. Pirmenybė teikta ne politikai, bet ekonomikai. Tvirtinta, kad „išlaisvinta rinka“ pati išspręs visuomenės problemas. Būtinas perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos įvyko. Tačiau šalies tikrovėje įsitvirtinusi stambaus verslo ir nomenklatūrinio valdymo jungtis ėmė ardyti Lietuvos visuomenę, slopinti jos laisvę ir ūkinį savarankiškumą.

Didžiausia grėsmė, kurią pagimdė neoliberalizmas – auganti pajamų ir turtinė nelygybė, kuri Lietuvoje pasiekė kritinę ribą. Mūsų ekonomikos augimas tapo ne įtraukiantis, bet išstumiantis. Tai šiandien pripažįsta ir tos tarptautinės organizacijos, kurios šį modelį mūsų šalyje aktyviai protegavo. Net po finansų krizės augant Lietuvos ekonomikai, pajamų nelygybė, socialinė atskirtis ir emigracija didėja. Skurde gyvena apie 22 procentai lietuvių, skurdo riziką jaučia net trečdalis. Ties skurdo riba gyvena kas dešimtas dirbantis žmogus. Net trečdalis Lietuvos vaikų patiria skurdo riziką. Kasmet dėl emigracijos Lietuva netenka per 20 000 piliečių.

Tradicinės Lietuvos partijos šiandien linkusios išsaugoti neoliberalų ekonomikos modelį, o jo neigiamas pasekmes švelninti parama skurstantiems. Tokia ekonominė ir socialinė politika toliau didintų pajamų nelygybę, skurdą ir emigraciją, silpnintų ir griautų Lietuvos visuomenę.

Taigi būtina keisti patį ekonominį socialinį valstybės modelį – pereiti prie socialinės rinkos, paremtos socialine partneryste, solidarumu, o ne savitiksliu ekonominiu efektyvumu. Lietuvos ekonominė politika turi stiprinti visuomenę, saugoti jos struktūrą, ypač – vidurinę klasę (mokytojus, gydytojus, smulkius verslininkus, ūkininkus) kaip valstybės stuburą, dėti pagrindus ūkiniam piliečių savarankiškumui.

Todėl siūlome –

Įdiegti solidarią mokesčių sistemą:

  • Neapmokestinti pajamų, reikalingų asmeniui ir šeimos nariui išgyventi (ne mažiau 400 eurų asmeniui). Didinti pajamų mokesčio lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus, slaugančioms neįgalius asmenis.
  • Įvesti keturių pakopų progresinę pajamų mokesčių sistemą, mokesčius skaičiuojant nuo visų metinių pajamų – sudaryti galimybes didesnes pajamas gaunantiems piliečiams labiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
  • Palaipsniui mažinti darbo mokesčius ir didinti kapitalo apmokestinimą, tartis su visuomene dėl turto mokesčių įvedimo.
  •  Socialinį draudimo fondą atitolinti nuo politikų, socialinio draudimo mokesčių dalį palaipsniui paversti kaupiamojo draudimo įmokomis, kad kiekvienas, įmokėjęs draudimo įmoką, matytų sukauptą pensijos sumą. Pereiti prie tokios tvarkos, kad visas darbo užmokesčio fondas būtų pervedamas darbuotojui ir jis pats susimokėtų socialinio draudimo ir pajamų mokesčius. Taip skatinti piliečius reikliau domėtis, ar skaidriai ir veiksmingai valstybės ir savivaldybių institucijos panaudoja jo sumokamas lėšas.

Atsakingiau ir teisingiau valdyti viešuosius finansus:

  • Viešuosius finansus maksimaliai išskaidrinti, sustiprinti parlamentinę ir įvesti pilietinę jų valdymo kontrolę. Turi būti viešinamos visų viešuose pirkimuose perkamų prekių ir paslaugų kainos, atskleidžiamos darbų sąmatos, viešųjų pirkimų komisijose turi dalyvauti visuomenės atstovai. Tik išskaidrinę viešuosius pirkimus, galėtume kasmet nuo išgrobstymo išsaugoti ir svarbiausioms visuomenės reikmėms skirti papildomai apie 400 mln. eurų.
  • Pereiti prie atsakingos viešųjų finansų vadybos vyriausybės ir savivaldybių lygmenyse: biudžeto išlaidas tiesiogiai susieti su finansuojamų veiklų rezultatais. Keisti valstybės biudžeto sudarymo principus – atsisakyti lėšų paskirstymo pagal praeitų metų ministerijų ir institucijų išlaidas, o skirti svarbiausiems prioritetams. Bendrosios lėšos – laiku nukreipiamos opiausioms visuomenės problemoms spręsti, o ne inertiškoms struktūroms išlaikyti. Peržiūrėti prie 14 ministerijų šiandien veikiančių 347 pavaldžių institucijų funkcijas ir atsisakyti dubliuojančių bei nebūtinų. Atsakingiau naudoti ekspertams ir konsultantams išleidžiamas lėšas.
  • Viešuosius investicinius projektus tvirtinti tik atlikus ir paskelbus kaštų ir naudos analizę.
    Skaidriai ir veiksmingai valdyti valstybės turtą. Valstybinės įmonės galėtų siekti 8-10 proc. metų pelningumo (dabar galioja 5 proc. reikalavimas). Turi būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis už valstybei priklausančius pastatus, atsisakoma nenaudojamų patalpų.
  • Užtikrinti Lietuvai skiriamų Europos Sąjungos lėšų, kurios iki 2020 metų sudarys per 8 mlrd. eurų, panaudojimą svarbiausioms visuomenės reikmėms ir sustiprinti jų kontrolę. Šiuo metu lėšų panaudojimo kontrolė yra silpninama. Projektų rezultatai ir reali nauda turi būti viešai įvertinami.
  • ES lėšas teisingiau ir veiksmingiau panaudoti regionų plėtrai. Kol kas apie 80 proc. ES lėšų buvo skirta infrastruktūrai gerinti, tačiau tai nesumažino nei skurdo, nei emigracijos. ES ir valstybės lėšos turi būti nukreiptos į gyvybinius regionų bendruomenių poreikius, prioritetinis problemas ir skiriamos įvertinus regionuose gyvenančių žmonių kompetencijas. Jos turi padėti žmonėms dirbti, užsidirbti ir gyventi regionuose.
  • Pajamų nelygybę pirmiausiai sumažinti viešajame sektoriuje. Skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų atlyginimų čia neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia iki 8–12 kartų).
  • Skatinti valstybę bei savivaldybes viešiesiems projektams daugiau skolintis iš gyventojų – išmokamos palūkanos liktų Lietuvoje, o ne iškeliautų užsienio kreditoriams. Apsvarstyti galimybę įsteigti nekomercinį valstybinį banką ir taip sumažinti valstybės ir savivaldybių mokamas palūkanas komerciniams bankams.

Pagerinti sąlygas verslui ir inovacijoms:

  • Užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę ir demonopolizuoti ekonomiką (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad antimonopolinė politika Lietuvoje yra visiškai neveiksminga).
  • Finansų rinką padaryti palankesnę verslui – ypatingai šeimos ir smulkiems verslams (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad verslo priėjimas prie paskolų Lietuvoje yra gerokai apsunkintas).
  • Maksimaliai sumažinti apribojimus kurtis smulkioms įmonėms bei šeimos verslams, peržiūrėti kontroliuojančių institucijų skaičių ir funkcijas. Aptarti galimybę regionuose taikyti mokesčių lengvatas įmonėms, sukūrusioms papildomas darbo vietas ir mokančioms darbo užmokestį, ne mažesnį, nei šalies vidurkis, taip pat naujai įsisteigusioms įmonėms.
  • ES ir valstybės lėšomis kryptingiau remti smulkius ūkininkus ir šeimos verslus, taip didinant konkurenciją rinkoje, dėl ko prekių ir paslaugų kainos turėtų mažėti.
  • Išskaidrinti energetikos ūkį, o energetikos plėtrą tiesiogiai susieti su šalies ekonominio konkurencingumo stiprinimu.
  • Valstybės ūkį bei šalies valdymo struktūras nuosekliau ir sparčiau kreipti į ateities ekonomiką, grįstą inovacijomis, mokslu, švietimu ir kultūra. Pasiruošti atsakyti į “ketvirtosios pramonės revoliucijos” ir “žiedinės ekonomikos” iššūkius. Parengti realią – mokslą, technologijas, švietimą, kultūrą apimančią – šalies inovacijų strategiją, kurią įgyvendinusi Lietuva 2025 m. pagal sukurtas ir įdiegtas inovacijas būtų tarp 10 geriausių ES valstybių (šiandien pagal inovacijų rezultatus esame priešpaskutinėje vietoje ES).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *