Liutauras Stoškus. Kalba ginant Lukiškių aikštės liepas

Kalba, pasakyta 2017 04 05 Taryboje, ginant visuomenės teisę dalyvauti ir įtakoti jai svarbių erdvių planavimą ir išsaugojimą, atsižvelgiant į Želdynų komisijos pirmininkės Janinos Gadliauskienės kreipimąsi dėl Lukiškių liepų išsaugojimo.

„Sakiau, kad noriu kalbėti apie Lukiškių aikštę, bet iš tikrųjų tai bus pokalbis apie mus ir mus supančią aplinką. Ne vien gamtinę. Žmones taip pat. Lukiškių aikštė tėra tik ryškus pavyzdys to, kiek mums yra svarbūs simboliai, kiek mums yra svarbi visuomenės nuomonė. Galų gale, – kiek mums yra svarbi miesto gamta.

Nesinori pradėti kalbos visiškai biurokratine mintimi, kuri būtų tiesiog priminimas, kad Miesto planavimo ir plėtros komitetas yra aiškiai, nedviprasmiškai pasisakęs, jog pasirinktas aikštės „sutvarkymo“ modelis yra ydingas. Nes tai, kas daroma ir planuojama daryti aikštėje, nėra jos tvarkymas, o jos rekonstrukcija. O kaip turi būti daroma tokių objektų kaip Lukiškių aikštė rekonstrukcija, teisės aktai nustato labai aiškiai. Pirma – konkursas, tada – architektūrinis projektas, kuris pristatomas visuomenei, visuomenė išsako savo pastabas projektui, tuomet jis, jei reikia, koreguojamas ir tada jau prasideda projekto įgyvendinimas. Tai, kaip elgiamasi su Lukiškių aikšte, yra viso proceso apvertimas nuo kojų ant galvos. Mes iš pradžių parenkame darbų rangovą, o prasidėjus darbams pradedame aiškintis, kas čia bus daroma. Bus Vytis, nebus Vyčio.

Tiesą pasakius, net ir aiškinimuisi mažai erdvės  palikta. Tai, kad prieš pradedant darbus buvo sudaryta visuomenininkų komisija, kurioje bendrais bruožais buvo pristatyta ir aptarta aikštės formavimo idėja, yra sveikintinas dalykas. Tačiau dabartiniame etape atsirandantys sprendiniai akivaizdžiai rodo dvi problemas. Pirma, kad aikštės sutvarkymo vizija tuo metu dar nebuvo iki galo aiški, ir antra, kad į procesą nebuvo įtrauktos visos suinteresuotos visuomenės grupės. Dabar visi esame varomi į kampą aiškinant, kad jau nėra laiko viską iš naujo aptarinėti. Toks elgesys nepateisinamas. Dabar kaip tik tas metas, kai turime dėl visų dalykų sutarti ir paviešinti galutinį sutarimo projektą. Tai būtina. Dėl  mūsų visų.

Savo kalbą iš tiesų norėjau pradėti, pasiremdamas architekto, semiotiko Justino Dūdėno išsakyta mintimi, kad architektūra, kad ir kaip ją suprastume, beveik visada yra politiška. Tai reikštų, jog „sukurtos struktūros veikia mus ne mažiau, nei kalnai, jūros, upės“, kurios, „nubrėždamos politines sienas, tampa geopolitiniu veiksniu“, „tik mažesniu masteliu“. Tai reiškia, kad kalbant apie tokių objektų kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas tvarkymo sprendimus, neišvengiamai transliuojama žinia apie tai, kokios yra miesto ar visos tautos, jei tautą vis dar suprantame kaip centrinę valstybės ašį, nuostatos, požiūris ir politiniai siekiai. Todėl tokių objektų tvarkymas negali būti vien tik keleto tarnautojų ir statybinės įmonės reikalas. Tai toks pat politinis reikalas, reikalaujantis plataus visų visuomenės sluoksnių sutarimo, kaip šalies vystymo krypties parinkimas. Tik lokalesniu masteliu. Bet susitarimas dėl to ne mažiau svarbus. Nes kalbame apie visuomenės pasirinkimus.

„Architektūra visuomet turi viešąjį veidą“ (cit. J. Dūdėną). Net jei ja siekiama to veido neturėti. Kai kalbame apie tokius objektus, kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas, kurie yra ne tik Vilniaus, o visos Lietuvos veidas, nesunku suprasti, kodėl visuomenės dėmesys ir jautrumas yra padidintas. Todėl, pavyzdžiui, visiškai nestebina, kad vakar vakare Nacionaliniame muziejuje pristatant Gedimino kalno tvarkymo istorinę apžvalgą ir kalbant apie tolesnio tvarkymo perspektyvas, muziejaus salė buvo pilnut pilnutėlė. Juk ir Gedimino kalnas yra mūsų visuomenės veidas. Rūpestis Gedimino kalnu yra susirūpinimas dėl mūsų veido. Kol yra tų, kuriems svarbus mūsų veidas, tol yra ir vilties, kad šiame krašte gyvens už to krašto likimą atsakingi žmonės.

Todėl visuomenės noras ir siekis būti svarstymų proceso dalyviu kyla ne vien iš nepasitikėjimo. Jis kyla iš pilietiškumo, iš noro būti kūrimo akto dalimi. Tad tokį norą bei pastangas reikia tik sveikinti ir skatinti. Nes tai – sveikos visuomenės požymis. Nebent kam būtų paranku turėti ligotą ir apatišką visuomenę.

Tačiau taip pat yra pagrindo ir nepasitikėjimui. Jau minėjau nuo kojų ant galvos pastatytą Lukiškių aikštės tvarkymo procesą. O kur dar Libeskindo projektas, kai prisidengiant architektūriniu konkursu, stumiamas bendrojo plano reikalavimų neatitinkantis sprendimas.

Ar galima tikėtis visuomenės pasitikėjimo, kai projektuojant Lukiškių aikštę, atskaitos sistema yra projektuotojos, kad ir kokia gera ji būtų, vizija, o ne jos kontūrus apibrėžiantis žaliasis aikštės rūbas. Jau požiūris, kad medžiai trukdo vizualinei ašiai, rodo, kad yra  pasiklysta prioritetuose, ir grąžina mus mažiausiai pusšimtį metų į praeitį, kai buvo manoma, jog miesto pagrindiniai akcentai yra stiklas ir betonas, o želdynai tik užpildo tarpus tarp jų. Kažkodėl pamirštama, kad želdiniai miestuose atlieka ne tik estetinę, bet ir ekologinę, istorinę, kultūrinę ar net socialinę funkciją. Turiu priminti, kad paskaičiuota, jog vienas aras medžių sulaiko apie 300–350 kg dulkių per metus! O pasodinus naują medį jis savo brandą pasieks tik po 30 metų. Pamirštama, kad Lukiškių aikštė yra viena iš nedaugelio erdvių, kur medžių masyvas auga dar ne ant betono ir gali itin efektyviai miesto centre švarinti orą. Todėl Miesto planavimo ir plėtros komitete svarstant pasiūlymus dėl želdinių Lukiškių aikštėje tvarkymo, komiteto nariai vieningai pasisakė dėl to, kad tvarkant aikštę būtų siekiama išsaugoti geros būklės želdinius. Kodėl per prievartą yra brukama susigalvota vizija ir nesistengiama išgirsti kartu su mumis gyvenančių miestelėnų noro išsaugoti tai, kas jau yra? Tikrai yra begalės būdų, kaip sutvarkyti šaligatvius, kad būtų išsaugoti ir greta augantys medžiai. Pravartu priminti, kad Želdynų įstatyme 3 str. 7 dalis sako, kad pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, turi būti įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Ar noras išsaugoti geros būklės medžius, atsižvelgiant į jų ekologines funkcijas, nėra pakankamas motyvas pakoreguoti vizualinę ašį? Ir iš karto, užbėgdamas už akių galimoms spekuliacijoms dėl to, kas yra gera/negera medžio būklė, noriu pacituoti to paties Želdynų įstatymo 16 str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad ginčytinais atvejais, siekiant įvertinti želdinių ekologinę ir estetinę svarbą, turi būti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekama želdinių būklės ekspertizė. Mūsų pačių dar neseniai pasitvirtintų taisyklių dėl želdynų ir želdinių apsaugos 17 punkte aiškiai sakoma: kai reikalinga papildoma informacija apie želdinių būklę ar kyla ginčų dėl želdinių, numatytų kirsti ar genėti, būklės, sušaukiama komisija, kuri Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atlieka želdinių būklės ekspertizę, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims.

Labai raginu tuo keliu ir eiti.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *