Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Birželio pabaigoje Vilniaus miesto taryba liberalų, konservatorių ir socialdemokratų balsais iš esmės neprieštaraujant ir opozicinėms jėgoms pritarė, kad Konstitucijos pr. 18 būtų statomas daugiau nei 2 kartus bendrajame plane leistiną aukštingumą viršijantis pastatas. Šis pavyzdys yra nepaprastai iliustratyvus daugeliu aspektų, nes per jį puikiai atsiskleidžia praktiškai visos šiuolaikinės politinės kultūros ydos ir silpnybės bei išryškėja korporatyvinių interesų galia. Todėl būtų tiesiog nedovanotina nepaanalizuoti šio atvejo įvairiais aspektais.

Korporatokratija vs. demokratija

Matyt, pati nemaloniausia laisvų piliečių visuomenei (t.y., tokiai visuomenei, kuri moka tartis, susitaria ir po to brangina susitarimus) žinia turėtų būti ta, kad Vilniaus miesto taryba pritarė verslo projektui, kuris prieštarauja miesto bendrojo plano sprendiniams. Valdžia, kuri išrinkta atstovauti visų interesams, pasirinko atstovauti verslui ir dėl to netgi grubiai ignoravo teisės aktų reikalavimus bei pagrindinį miesto dokumentą – Vilniaus bendrąjį planą.

Vilniaus miesto bendrasis planas yra dokumentas, kuris nustato, kas kokioje teritorijoje gali būti plėtojama. Tai leidžia užsitikrinti, kad miesto raida bus mažiau chaotiška, o investuotojams užduoda kryptį ir leidžia planuotis, kokie užstatymo aukščiai ir tūriai bus leidžiami vienoje ar kitoje teritorijoje, bei duoda aiškią žinią, kokia tose teritorijose galima veikla.

Taip apsisaugoma nuo to, kad, tarkim, gyvenantys dviejų aukštų name vieną dieną netaptų apsupti daugiaaukščių namų, o žemės savininkas, perkantis ar parduodantis žemę dviaukščio statybai, sumokėtų realią kainą, atspindinčią žemės išvystymo galimybes. Todėl jei jūs parduodate žemę, kur remiantis bendruoju planu yra neleidžiama statyti didesnio nei du aukštai namo, o pardavęs žemę sužinosite, kad nusipirkusiam žemę jau leidžiama statyti 5 aukštų namą, akivaizdu, kad jausitės apgautas, imsite abejoti valdžios sąžininga veikla. Nes jei jūs, prieš parduodamas žemę, būtumėte žinojęs, kad ten bus leidžiama statyti 5 aukštus, galbūt jūs būtumėte sklypo nepardavęs arba jį pardavęs brangiau. Jei žemės pardavėjas ar nuomininkas yra savivaldybė, tai dėl tokių sprendimų miestas patiria finansinių nuostolių.

Todėl sutarto ir patvirtinto plano laikymasis, net jei jo sprendiniai nėra patys geriausi, yra pagrindinis visuomenės interesas, užtikrinantis sprendinių skaidrumą ir visų lygias galimybes dalyvauti miesto vystymo procese.

Bet kokia išimtis yra pagrindinio visuomenės intereso, o ir konkurencijos pažeidimas. Tai sukuria nepasitikėjimo valdžios veikimu, jos sprendimų skaidrumu ir sudaro potencialias prielaidas korupcijai. Ypač kai sprendimo pagrįstumas remiasi ne kokiais aiškiai apibrėžtais rodikliais, o vertinimais tokiais kaip „ypatingas“, „išskirtinis“, nepaaiškinant, o kuo tas išskirtinumas ir ypatingumas turi pasireikšti. Todėl atsiranda prielaidų manipuliuoti išplėstai aiškinant bendrajame plane įdėtą nuostatą, kuri sako, kad „užstatymo reglamentus galima viršyti [tik] esant aiškiam deklaruotam viešam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui“. Kadangi bendrojo plano nuostatų laikymasis yra didžiausias viešasis interesas, tai išimtis turėtų būti daroma tik tada, kai viešojo intereso negalima realizuoti kitais būdais, nedarant išimties. Tarkim, miesto aprūpinimu šiluma tikslais reikia pastatyti statinį, kurio aukštingumas būtų didesnis nei numatyta bendrajame plane. Kadangi miestas be šilumos negali apsieiti, o dėl išmetamų teršalų pastatas su įrenginiais technologiškai negali būti nei kitoje vietoje, nei atitikti bendrojo plano reglamente nurodytą aukštingumą, tai tokios išimties suteikimas atitiktų viešąjį interesą, o pats objektas būtų išskirtinai svarbus miestui.

Pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už išimtį statiniui Konstitucijos pr. 18 (vadinamajam Libeskindo projektui) buvo tas, kad „plėtojant Nagrinėjamą teritoriją būtų sutvarkytos ir šiuolaikinius standartus atitinkančiai funkcijai pritaikytos ypatingą reikšmę Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams turinčios viešos erdvės“. Faktiškai tai – du dalykai: būsimo pastato aplinkos sutvarkymas, įvardintas kaip Šnipiškių trakto „link Swedbank AB būstinės“ sutvarkymas ir „aikštės Radisson BLU, VCUP ir būsimo pastato“ įrengimas, bei „nepertraukiamos pėsčiųjų jungties per Upės gatvę tarp Baltojo tilto ir aikštės“ įrengimas. Visam tam skiriant 2 mln. eurų.

Paprastais žodžiais tariant, Vilniaus miesto savivaldybė susitarė su „Lords LB Asset Management“ kompanija, už kurios realiai stovi žinomas verslininkas Mindaugas Marcinkevičius, kad savivaldybė leis kompanijai uždirbti statant kelis kartus didesnį pastatą, o kompanija savo ruožtu nuo savo pelno atseikės 2 mln eurų aplinkos apie pastatą sutvarkymui ir padarys Baltojo tilto tąsą virš Upės g. Libeskindo vardas turėjo suveikti kaip burtažodis, o Maskvoje ar Astanoje itin mėgstamos projektuojamo pastato formos skleisti „įspūdingos, išliekamąją vertę turinčios“ architektūros įspūdį.

Tarybos nariai turėjo apsispręsti, ar daugiau kaip du kartus didesnio nei šiuo metu leidžiama pastato atsiradimas keliasdešimt metrų spinduliu apie save prie savo „išskirtinės architektūros“ priderinsiąs „šiuolaikinių standartų neatitinkančias“ erdves, yra tas „aiškiai deklaruotas viešasis interesas“, dėl kurio turėtų būti daroma išimtis.

Pradžioje pasigilinkime, kodėl iš viso reikėjo išimties ir nebuvo galima sprendimo priimti atliekant teisės aktais įpareigojančios bendrojo plano keitimo procedūros, juolab kad šis procesas jau šiuo metu yra įsibėgėjęs. Ir ką reiškia išimtis šio konkretaus atvejo kontekste?

Tikėtina, kad sprendimo skubinimas yra susijęs su vienokais ar kitokiais investuotojų keliamais reikalavimais ir laukiant metus, kol bus atliktos bendrojo plano korektūros, projekto finansavimo sąlygos gali tapti ne tokios ir palankios. Todėl keliant klausimą taip: ar sprendimas dėl šio projekto būtų kitoks, jei jis turėtų praeiti visas svarstymo su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene stadijas ir į jį atsakant, kad ne, natūralu, kitas klausimas yra, o kodėl tada gaišti laiką?

Nuo to, kaip jūs atsakote į šiuos klausimus, parodo, kam jūs tarnaujate – demokratijai ar korporatokratijai.

Demokratinėje visuomenėje niekas iš anksto negali atsakyti į klausimą, koks bus galutinis sprendimas, kol neįvertintos visos aplinkybės. Galima tik spėti su didesniu ar mažesniu patikimumu. Tačiau net ir tuo atveju, kai a priori yra numanoma visų procese dalyvaujančių pusių nuomonė, demokratiniai principai reikalauja, kad ta nuomonė būtų pareikšta prieš priimant sprendimą, kuris turėtų integruoti visas argumentuotas pozicijas. Itin simptomiška, kad šią demokratinę nuostatą gynusius politikus liberalas meras savo Facebook paskyroje išvadino siekiančiais vilkinti procesą. Tokiu būdu aiškiai parodydamas, kad vis dėlto nėra pasiryžęs įgyvendinti demokratinio miesto valdymo modelio ir renkasi atstovauti atskirų verslo grupių, o ne visuomenės interesams.

Taryba priėmė sprendimą leisti statyti daugiau nei du kartus viršijantį nustatytus aukštingumo reglamentus pastatą netgi be oficialios kultūros paveldo specialistų išvados, kokio dydžio pastatas galėtų stovėti senamiesčio apsauginėje zonoje, kad nedarytų vizualinio poveikio senamiesčiui. Dar daugiau, Tarybos nariai buvo klaidinami bandant įrodyti, kad tokia išvada yra. Tai rodo, kad nesijaučiama patogiai ir ryžtamasi maskuotis imituojant demokratinį procesą.

Įdomu tai, kad šio melo atskleidimas neturėjo praktiškai jokios esminės įtakos Tarybos narių balsavimui. Tai rodo, kad dauguma jų, nors būdami pakankamai jauni ir tikrai nesuluošinti sovietinės patirties, yra linkę daugiau ar mažiau lengvai atsisakyti demokratinių valdymo principų ir renkasi tarnavimą korporatyvinėms struktūroms. Todėl melagingos informacijos išviešinimas tik nemaloniai apnuogina ir sukelia diskomfortą, bet niekaip nepaveikia pasirinkimo.
[…]

Visas tekstas: www.tiesos.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *