Liutauras Stoškus: Plyni kirtimai – ar mūsų ekonomikai reikia tik lentų ir eurų?

Po šeštadienio nuotaika puiki! Tiek daug bendra gera emocija pulsuojančių žmonių vienoje vietoje nemačiau nuo Sąjūdžio laikų. Nežiūrint to, kad Labanore susirinkusieji protestavo prieš beatodairišką miškų kirtimą, čia vyravo ne negatyvios, o pakilios, sutelktos pozityvios nuotakos.

Ne paverkti dėl Lietuvos miškų susirinko žmonės, o išreikšti savo bendrystę su tais, kurie nesitaikstė su plynai kertamais draustiniais ir privertė bent laikinai sustabdyti kirtimus Labanore. Tuo metu, kai miškus kuruojantis viceministras sau smagiai grybavo pajūryje ir FB džiaugėsi surinktais baravykais, apie pusantro tūkstančio žmonių su triūbomis ir dainomis protestavo prieš Aplinkos ministerijos vykdomą miškų politiką.

Mūsų ekonomikai reikia lentų ir eurų. Kiek mediena kainuoja, suskaičiuoti mokame. O štai kitų miško teikiamų paslaugų kainos skaičiuoti nei mokame, nei bandome. Vien tai, kad iki šiol niekaip nenorima atskirti miško nuo miško žemės, pakanka įrodymui, kad biologinė miško reikšmė Aplinkos ministerijai nesvarbis. Jei nekreipiamas dėmesys į pagrindinius rodiklius, tai visos kalbos apie gamtotvarkos integravimą į miškotvarką tebus tuščios dekoracijos, skirtos plikai sėdynei pridengti. Kai nevertini dėl kirtimo patirtų nuostolių (rekreacinio, reguliacinio potencialo sumažėjimo), tai ir atrodo, kad nuostolingas yra nekirtimas.

Iš čia ir nesupratimas, kad ne miško sodinimas, o jo kirtimas yra problema. Nes kertant miško mažėja, nors miško žemės kiekis išlieka nepakitęs. Miškas pats užaugs, galima jo net nesodinti. Ir tik tada, kai miškas skaičiuojamas lentomis, problema tampa sodinimas, o ne kirtimas.

Nors plyni kirtimai, jei jie protingai taikomi, nėra joks baubas net ir saugomose teritorijose, bet nevertinant kitų miško funkcijų jais galima prisidaryti bėdos. Net ir visuomenės protestas rodo, kad plynų kirtimų tankis daug kur peržengia tolerancijos ribas ir į tai turi būti atsižvelgta nesidangstant tuščiais teiginiais „viskas teisėta“ ir „nustatyta mokslininkų“. Mokslininkai ir raundapą sukūrė, bet kiti mokslininkai randa vis didesnę jo koncentraciją šlapime ir suteikia pakankamai daug argumentų kalbėti apie šios cheminės medžiagos uždraudimą.

Kokius plynų kirtimų plotus galėtume toleruoti turi vertinti ir kiti mokslininkai. Ne tie, kurie temoka suskaičiuoti brandžių medžių plotus ir paskirstyti keliems metams į priekį metines kirtimo normas, o tie, kurie sugeba analizuoti teritorijų rekreacinį potencialą, įvertinti neigiamus kirtimo poveikius, atsižvelgti į visuomenės poreikius. Nes „iškertamas tik vienas procentas per metus“ konkrečiai teritorijai gali reikšti drastiškus medynų pokyčius. Ir aiškinantiems, koks tai mažas procentas, pasiūlykite išmesti iš savo namų lovą. Kokia problema? Juk lova nesudaro nė 5 procentų visos namuose esančios medienos?

Gal tada žmonės pradės suprasti, kad brandūs medžiai ir jauni medžiai miške atlieka skirtingas funkcijas. Kaip stalas, kėdės ar spinta nelabai tinka miegojimui, taip ir jaunuolynas negalės atlikti brandaus miško funkcijų.

Žmonės susirinko, atkreipė dėmesį į labai svarbius dalykus. Apsimesti, kad čia tik emocijos ir niekuo nepagrįsti skambūs šūkiai, negalima. Tik sprendimai nėra trivialūs. Ypač, kai eini biudžeto surinkimą mažinančiu keliu, o viešajam sektoriui atlyginimus reikia mokėti. Iki šiol visos valdžios ėjo pramintu keliu: jų poreikiai tenkinami silpninant aplinkos potencialą ir ekosistemų galimybes atsistatyti. Pažiūrėsime, ar ir žaliaisiais norinti vadintis valdžia bandys eiti tokiu keliu?

O pabaigai  – apie renginio nušvietimą. Man visiškai nepikta, kad stambiajai žiniasklaidai tai buvo mažai įdomu. Netgi džiaugiuosi, nes nebuvo kam supurvinti šį gražų idealistinį renginį. O šiais laikais begalė galimybių skleisti informaciją. Tad naudokimės jomis!

Įrašas 2018 10 14 paskelbtas FB paskyroje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *