Liutauras Stoškus: Vilniaus savivaldybėje dėmesio kultūrai nebeliko?

Matyt pagrindinė lietuviško liberalo bruožo savybė, – jokių kultūrinių orientyrų neturėjimas. Tai akivaizdžiai matyti iš dabartinės savivaldybės administracijos veiklos, kai demonstruojamas tiesmukas supratimas, kad kultūra yra visa ir bet kas, ką sukuria visuomenė. Ir tie kultūros raiškos elementai yra vertingesni, kurie sulaukia daugiau laikų ir klikų. Tad nereikėtų stebėtis, kad  barokinė Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia tokiems žmonėms neatrodo nors kiek vertingesnė už priešais ją projektuojamą stiklo ir betono kubą.

Man giliai įstrigo kažkada mero Remigijaus Šimašiaus pasakyti žodžiai, kad architektas Laurynas Gucevičius buvo savo laikmečio chuliganas, nes išdrįso projektuoti Katedrą, neatitinkančią to meto kanonų.

Būtų sunku surasti geresnę iškreipto pagrindinio liberalų šauklio požiūrio į kultūros reiškinius iliustraciją. Bet vienas dalykas yra nežinoti, o kitas dalykas  – savo nežinojimą transliuoti absurdiškomis, chuliganizmą pateisinančiomis formomis. Kiekvienas, nors  minimaliai susipažinęs su L. Gucevičiaus kūryba, turėtų  nuo tokių pavyzdžių pakraupti. Nes būtent Katedra yra puikus pavyzdys, kaip jautriai Gucevičius sugebėjo derinti stilius. Kaip plastiškai barokinę Šv. Kazimiero koplyčią įkomponavo į klasicistinį katedros rūbą, nepabijodamas šoninių kolonadų su barokinėmis skulptūromis, ir tokiu būdu pratęsdamas Šv. Kazimiero katedros motyvą. Dabar retas ir atskiria, kur prasideda ir baigiasi senieji statiniai. Su tokia pagarba į ankstesnių architektų darbus žiūrintį profesionalą vadinti chuliganu gali tik bet kokius kultūrinius orientyrus praradęs žmogus. Todėl ar turėtume stebėtis, kodėl jokio kultūrinio konteksto neturintys, susiformavusią gamtinę aplinką ignoruojantys euroremontiniai projektai yra pristatomi kaip didžiuliai kultūriniai miesto laimėjimai.

Gal  ir nebūčiau apie tai kalbėjęs, jei ne šiandien atsitiktinai savivaldybės koridoriuose išgirsta žinia, kad administracija kažkokiuose savo pasitarimuose jau seniai priėmė kažkokį sprendimą nebeužsiimti pastato Polocko 52 atgaivinimu, o ieškoti, kam dešimčiai metų, aukciono būdu, šį pastatą išnuomoti už 1 eurą. Ir visa tai po to, kai tiek investuota lėšų ir pastangų rengiant projektinius pastato išgelbėjimo dokumentus. Kai bendruomenės patikėjo, kad savivalda gali imtis lyderystės ir skatinti ne tik verslą, bet ir kultūrinių centrų kūrimąsi. Kai yra galimybė susitvarkyti pastatą už ES kultūros centrų vystymui skirtus pinigus. Kai  metai buvo skirti paruošti konkursinius dokumentus. Po to, kai buvo nuolat klausinėjama, kaip sekasi, ar turite minčių, ar nereikia pagalbos dirbant prie Kultūros ministerijos paraiškos koncepcijos. Toks įspūdis, kad po administracijos vadovo pasikeitimo, dėmesio kultūrai visiškai nebeliko.

Aš nesuprantu, kodėl nebuvo galima pasikviesti  žmones, kurie žinojo, kaip šį pastatą atgaivinti, kurie teikė pasiūlymus ir net papunkčiui surašė, kokius veiksmus reikia atlikti tam, kad lėšos būtų gautos ir pastatas suremontuotas. Net ir paraišką jie būtų parengę už ačiū. Jokios reakcijos! Visiška kultūrine impotencija serganti savivaldybė net nesugeba suprasti savo neįgalumo ir toliau bando imituoti sprendimus, net nesivargindama informuoti tuos, kurie, negailėdami savo laiko, vakarais dirbo prie pasiūlymų, kaip prikelti šį unikalų objektą, ir kaip jį panaudoti istorijos ir kultūros puoselėjimui.

Tokio nejautrumo kontekstui net akmuo gali pavydėti. Cinizmas? Ne, tai primityvusis bukumas, dėl kurio net ir pykti neišeina.

Vilniaus Polocko g. 52 pastato rekonstrukcijos projekto variantas.

Liutauras Stoškus – aplinkosaugininkas, LS frakcijos narys Vilniaus m. savivaldybėje.
Skelbta FB paskyroje.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *