Liutauras Stoškus: Grąžinkime miestą žmonėms

Vakar grįždamas iš vieno iškiliausių XX a. urbanisto Jan Gehl paskaitos apie miesto planavimą galvojau, kodėl mums taip nesiseka su Vilniaus kūrimu. Kuriam strategijas, kurios turėtų miestą daryti patrauklesniu žmogui, tačiau nepastebime, kaip konkrečiais techniniais planais ir sprendimais darome kaip tik priešingai. Nors skelbiame, kad parengti sprendimai leis kelionių skaičių individualiais automobiliais sumažinti 19 proc., tuo pat metu projektuojame gatves taip, tarytum jų skaičius turėtų 19 proc. augti. Net ir dviračių takai projektuojami atimant erdvę ne iš automobilių, o iš pėsčiųjų. Ir pagirtinas noras sumažinti vandeniui nepralaidžių dangų plotus kažkodėl vėlgi realizuojamas šaligatvių sąskaita. Tai tik rodo, kad miesto planuotojai nesitiki, kad mieste gali kažkas šiaip imti ir vaikščioti. Nebent senamiestyje, nors žiūrėdami į nuo tarybinių laikų neremontuotus senamiesčio šaligatvius ir to nelabai galėtum pasakyti.

Jan Gehl vakar visus linksmino vaizdeliais iš Maskvos, kaip žmonės priversti brautis per automobilių košę, spaustis prie namų sienų, kad galėtų kaip nors įveikti atrodytų tik pėstiesiems skirtą atkarpą. Bet po to parodytos nuotraukos, kaip tos pačios vietos atsivėrė ir užsipildė žmonėmis, visiškai iš jų pašalinus automobilius, vertė raudonuot, – mes netgi Naujamiestyje daug kur iki šiol turime Maskvą. Kaip įrodymą pridedu vaizdą praktiškai iš miesto centro, Smetonos gatvės. Įdomiausia, kad toje vietoje, kur automobilis vos ne pusmetriu daugiau užvažiavęs ant šaligatvio, gatvės plotis yra toks, kad keturi automobiliai skersai laisvai tilptų ir dar vietos liktų.

Ar galime tikėtis, kad Žinių radijas, kuris kaip tik toje Smetonos g. atkarpoje įsikūręs, kada nors imtų ir padarytų kokią rubriką, kad ir „Grąžinkime miestą žmonėms“, kurioje badytų pirštais į šias gėdas, kaip, pavyzdžiui, vaikų atplėšimą nuo tėvų ar įvairias korupcines bylas. Bet matydamas, kaip Jakilaitis stato savo Cooper’į, praėjimui palikdamas lygiai vienos šaligatvio plytelės pločio tarpą, suprantu, kad dar ne greitai. Socialinis eksperimentas „Ar pastebime tai, kas mums – prieš pat nosį?“ vyksta čia pat už jūsų durų, gerbiami Žinių radijo darbuotojai.

Noriu tikėti, kad bent jau Jan Gehl’o atvykimas paskatins padaryti tokį mažą, mažą žingsnį ir man nereikės atskirai oficialiai rašyti administracijos direktoriui Povilui Poderskiui kad susirinktume informaciją iš seniūnijų, kur per automobilius neįmanomas praėjimas šaligatviais, ir pasirūpintume ratų atmušėjų ar parkavimo bortelių įtaisymu. Aš suprantu, kad sulaukus žiemos neišvengiamai turėsiu rašyti apie tai, kad valant šaligatvius sniego ir purvo krūvos neturėtų būti sustumiamos ant praėjimų pėstiesiems. Bet kol nėra žiemos, bent nuo automobilių šaligatvius atmuškime, nes bijau, kad vienu ypu čia jau ir taip per daug informacijos…

Skelbta FB paskyroje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *