LS kandidatas prof. Antanas Kulakauskas. Apie valstybės tvarumą ir trapumą

I. Apie valstybės tvarumą ir trapumą.

Šiuolaikiniuose nacionalinio ir tarptautinio saugumo tyrimuose yra analizuojama ne tik valstybės galia (tuo užsiima ir geopolitika) – ekonominė, kultūrinė, karinė, – bet ir valstybės būklė tvarumo-trapumo, kaip aš vadinu lietuviškai, skalėje. Nuo 2004 m. sudaromas pasaulio valstybių trapumo indeksas (The Fragile States Index; tiesa, iki 2014 m. jis buvo vadinamas Failed States Index). Šį indeksą sukūrė ir nuolat atnaujina grupė ekspertų, susijusių su Taikos Fondu (The Fund for Peace) ir žurnalu „Foreign Policy“.

Šiame indekse valstybių trapumas-tvarumas yra suma, gaunama sudėjus 12 rodiklių, matuojančių  atskirus valstybės gyvenimo aspektus, svarbius valstybės gyvastingumui.
Tie aspektai – tai:
1. Demografinė situacija;
2. Vidaus socialinis konfliktas (įtampa tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų);
3. Įtampa tarp etninių (religinių) grupių;
4. Protų ir viduriniosios klasės nutekėjimas (emigracija);
5. Ekonominė ir socialinė nelygybė;
6. Ekonominis nuosmukis ar jo rizika;
7. Valdžios kriminalizacijos ir delegitimacijos laipsnis;
8. Viešųjų paslaugų kokybė;
9. Teisės sistema teisingumo požiūriu (kaip visuomenė vertina teisę šiuo požiūriu);
10. Valstybės priklausomybė nuo partinių ir grupinių interesų (t.y. demokratijos neįgalumo ir oligarchizacijos laipsnis);
11. Elito politinio susiskaldymo laipsnis;
12. Išorinės karinės ir propagandinės intervencijos pavojus ar mastas.

Rodiklių skaitmeninė išraiška –  tai ekspertų įvertinimas 10 balų skalėje, gaunamas išanalizavus įvairius surinktus duomenis, charakterizuojančius minėtus aspektus trapumo-tvarumo (valstybės pažeidžiamumo) požiūriu. Kuo arčiau 10 balų, tuo didesnis trapumas ar netvarumas. Teoriškai didžiausias suminis rodiklis gali būti 120, bet tai reikštų, kad konkreti valstybė žlugo neprisikeliamai. Pavyzdžiui, Lietuvos okupacija ir aneksija 1940–1990 m. tokios situacijos nereiškė: iki 1940 m. egzistavusios Lietuvos Respublikos kaip nepriklausomos valstybės idėja nežlugo ir po 1940 m. (iki pat 1990), kova dėl nepriklausomybės tęsėsi vienokia ar kitokia forma, didesniu ar mažesniu mastu, o ir SSRS įvykdytos Lietuvos aneksijos fakto kai kurios kitos valstybės nepripažino teisėtu – visų pirma, JAV.

Pasaulio valstybės trapumo indekse (paskutiniajame, 2015 m.) skirstomos į 11 grupių: nuo labai didelį ir didelį pavojų valstybės egzistencijai patiriančių (kitaip sakant, prie žlugimo ribos esančių) – jų suminis trapumo rodiklis yra 100 ir daugiau, – iki tvarių (rodiklis – tarp 20 ir 30) ir labai tvarių (mažiau nei 20) valstybių.
Trapiausios, žlugimo grėsmės situacijoje esančios, valstybės yra Afrikos valstybės (Pietų Sudanas, Somalis, Centrinės Afrikos Respublika, Kongas-Zairas, Sudanas, Čadas, Gvinėja, Nigerija, Dramblio Kaulo Krantas, Zimbabvė), o taip pat Jemenas, Afganistanas, Sirija, Irakas, Haitis, Pakistanas (pastaroji turi branduolinį ginklą).
Labai tvarios (Very Sustainable) valstybės kategorijai priklauso tik viena pasaulio valstybė – SUOMIJA (ir taip esti per visą indekso sudarymo laiką). Jos trapumo koeficientas – 17,8 (2014 m. buvo 18,7; t. y. per metus tvarumas netgi šiek tiek padidėjo). Na, o tvarių valstybių kategorijai tvarumo mažėjimo tvarka priklauso šios valstybės: Švedija, Norvegija, Danija, Šveicarija, Liuksemburgas, N. Zelandija, Islandija, Australija, Airija, Kanada, Austrija, Nyderlandai, Vokietija ir Portugalija.
Toliau tvarumo mažėjimo tvarka eina labai stabilių ir stabilių valstybių grupės. Labai stabilių valstybių kategorijai pagal indeksą priklauso: Belgija, Slovėnija, D. Britanija, Prancūzija, Singapūras, JAV, Japonija, P. Korėja, Urugvajus, Čekija ir Lenkija. Pvz., JAV trapumo koficientas – 35,3 (skaičiuojant nuo tvarumo pusės jai tektų 21-a vieta.)
Tarp tvarių valstybių yra ir Lietuva (nuo tvarumo pusės – 31,o nuo trapumo – 148 vieta), o taip pat Latvija (atitinkamai 39 ir 138 vieta) ir Estija (33 ir 146 vieta). Bet jų situaciją aptarsim detaliau kitą kartą.

Rusija 2015 m. valstybių trapumo indekse priskirta prie valstybių patiriančių didelę riziką (High Warning). Jos koeficientas – 80,0 (prieš metus buvo 76,5). Baltarusija, Ukraina, Gruzija ir, beje, Kinija priklauso tiesiog riziką (Warning) patiriančių valstybių kategorijai.

Žinoma, kam įdomu, indeksus gali susirasti internete.

II. Lietuva ir jos kaimynės valstybių trapumo-tvarumo skalėje.

Sprendžiant iš ankstesnėje paskyroje paskelbto rašinio komentarų, toli gražu ne visi adekvačiai suprato, kas tas valstybės trapumas-tvarumas yra. Bet prieš pateikdamas bendresnio pobūdžio paaiškinimą, pradėsiu nuo atskirų valstybės trapumo-tvarumo turinį sudarančių valstybės gyvenimo aspektų, kaip juos išskyrė ir kiekybiškai įvertino valstybių trapumo indekso sudarytojai, aptarimo.

Taigi, pirmas aspektas ir sykiu rodiklis – demografinė situacija. 2015 m. indekse Lietuvos rodiklis šioje grafoje – 3,3. Toks pats beje ir Lenkijos bei Estijos, ir truputį didesnis – 3,4 – Latvijos. Suomijos rodiklis – 1,5. O štai Rusijos demografinė situacija įvertinta 5,1, Baltarusijos – net 5,6, Ukrainos – 4,5 balo. Sėkmingiausiai iš pokomunistinių šalių senuosius Vakarus besivejančios Slovėnijos – 2,8, JAV – 3,0, o lietuvių emigrantų pamėgtose Airijoje – 2,2, Jungtinėje Karalystėje – 2,6 (priminsiu, kuo rodiklis arčiau nulio, tuo daugiau tvarumo, o kuo arčiau dešimties – netvarumo, trapumo, nestabilumo, rimtų problemų valstybės funkcionavime ar net žlugimo grėsmės). Nesileidžiant į detalesnę gyventojų struktūros, demografinės kaitos analizę, galima konstatuoti, kad demografinę situaciją Lietuvoje, kaip ir šiaurinėse jos Baltijos kaimynėse bei Lenkijoje, indekso sudarytojai vertina kaip didesnių komplikacijų valstybės funkcionavimui šiuo metu nekeliančią. Ne vienas, turbūt, pagalvos, kad tai netiesa – juk emigracija iš Lietuvos (panašiai ir Latvijos) – pasaulinius rekordus mušanti, evakuaciją primenanti, provinciją tuštinanti. Tai tiesa, bet negatyvios ar net pavojingos valstybės funkcionavimui, tapatybės tęstinumui, jei ne egzistencijai, tokios emigracijos pasekmės pasijus tik po kokių 10–15 metų. O kol kas Lietuvoje strategiškai mąstyti nepajėgiančio valdančiojo elito „netyčinėmis“ pastangomis susiklostė tokia ekonominė ir politinė situacija, kad masinė emigracija tam kartui mažina valstybės valdymo sunkumus: čia suveikia principas pagal lietuvišką patarlę „boba iš ratų, ratams lengviau“ (atsiprašau už nepolitkorektiškumą). Bet ilgainiui jis pradės veikti į kitą pusę.

Antras rodiklis rodo vidaus socialinio konflikto, įtampos tarp darbdavių ir samdomųjų darbininkų laipsnį. Lietuvoje jis – 2,6 balo, truputį didesnis – po 2,9 balo – Latvijoje ir Estijoje (čia įtakos turi ir etnodemografinė situacija) bei 2,8 – Lenkijoje. Suomijoje jis, žinoma, visai mažas – 1,5, dar mažesnis – 1,4 – Slovėnijoje ir Airijoje, ir truputį didesnis – 2,1 – JAV, bei 2,4 –  J. K. (D. Britanijoje). Visa tai paaiškinti nesunku. Socialinis konfliktas Lietuvoje daugiausia reiškiasi kalbomis apie nepatenkinamą daugelio samdomųjų darbuotojų padėtį, jų pačių burbėjimu. Organizuoto protesto veiksmų maža, profsąjungos neskaitlingos, nevieningos ir dauguma leisgyvės. Vyriausybės, kad ir kuriam ideologiniam flangui bepriklausytų, – visos darbdavių pusėje, tik nevienodu laipsniu. O potencialų protesto garą nuleisti padeda vėlgi ta pati masinė emigracija. Nedidelį socialinio konflikto karštį minėtose Vakarų šalyse lemia, žinoma, kitos priežastys, bet čia jų nesiaiškinsime. Beje, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos skaičiai, rodantys socialinio konflikto laipsnį ir mastą, didesni: atitinkamai 5,7; 4,1; 4,4.

Trečias rodiklis – įtampos (ar konflikto) tarp etninių grupių laipsnis. Jis visose aptariamose šalyse, išskyrus Suomiją (1,6), Airiją (1,9) ir iš dalies Slovėniją (3,9), ženkliai didesnis ir netvarumą smarkiau didinantis (didina, žinoma, ne rodiklis, o matuojamas socialinio ir politinio gyvenimo reiškinys), nei pirmieji du veiksniai. Lietuvoje šis rodiklis – 4,3 balo, Lenkijoje netgi šiek tiek aukštesnis – 4,4. Latvijoje jau valstybei pavojų keliantis – 7,4, šiek tiek mažesnis – 6,5 balo – Estijoje. Nemenkas, aukštesnis nei Lietuvoje, jis ir JAV – 5,0, bei JK – 5,6. Labai aukštas, prie sprogimo ribos – 9,3 – Rusijoje, truputį žemesnis – 7,0 – Ukrainoje, ir netgi Baltarusijoje – 6,8 (nežinau, kuo paaiškinti). Įtampa Lietuvoje tarp lenkų mažumos, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose sudarančios daugumą, ir lietuvių daugumos nemažu laipsniu palaikoma ir dėl aiškios, nuoseklios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų klausimu stokos.

Ketvirtas rodiklis – protų nutekėjimo ir kvalifikuotos darbo jėgos arba viduriniosios klasės emigracijos mastas. Ne emigracija apskritai – masinė nekvalifikuotos ar mažai kvalifikuotos darbo jėgos (darbininkų) emigracija į šį rodiklį neįeina, nepriskiriama prie demografinės situacijos kaitos keliamų problemų. Mat protų nutekėjimas ir viduriniosios klasės atstovų pasitraukimas mažina, be kita ko, ir valstybės intelektualinį bei kultūrinį potencialą, žinoma, ir ekonominį bei visokį kitokį. Suprantama, kad ekonominės periferijos ar pusiau periferijos valstybės šiame segmente tampa nemokamais donorais, o ekonominio branduolio šalys – naudos gavėjomis. Taigi, Lietuvos rodiklis šioje kategorijoje – 4,2, Latvijos – 4,4, toks pats ir Lenkijos, truputį didesnis – 4,5 – Rusijos, didokas – 5,5 – Ukrainos. Baltarusijos ir Estijos – ženkliai mažesni – po 3,5, nors dėl skirtingų priežasčių: Baltarusijoje dėl režimo politikos ribojimų, Estijoje – dėl kryptingos nacionalinės strategijos, tam tikra prasme pasinaudojant Suomijos artumu. Besivystanti Slovėnija, kaip ir išsivysčiusi Airija, turi tokį patį rodiklį – po 2,8. Na, o JK (2,1) ir be konkurencijos JAV (1,5 ) yra protų priėmimo (imigracijos) šalys. Grįžtant prie Lietuvos, situacija nelinksma, bet kol kas ne tragiška. Bet ji gali smarkiai pablogėti, valdžiai ėmusis dar vienos beprotiškos aukštojo mokslo reformos. O apie jos būtinumą dabar kalba visi, kas netingi, nors kvalifikuoto proto balso tarp kalbančių politikų beveik negirdėti. Vėl skamba „konsolidacijos“ ir „optimizacijos“ eufemizmai, kuriais gal net nesąmoningai pridengiamas griaunamojo pobūdžio politinis veiksmas, ne optimizuojantis sistemą, o silpninantis jos galimybes. Proto ir proto „gamybos“ sferos reforma Lietuvoje yra reikalinga, bet tik protinga, o ne dar vienas žirgas su raiteliu be galvos, kaip kad buvo dauguma reformų Lietuvoje. Priešingu atveju galutinai tapsime Lotynų Amerikos tipo šalimi.

Penktasis valstybės trapumą-tvarumą matuojantis kriterijus – ekonominė ir socialinė nelygybė. Pagal šį kriterijų iš visų šiame rašinyje minimų šalių Lietuva geriau atrodo tik už daugelio ir netgi oficialiai nekenčiamą Rusiją ir truputį geriau už Baltarusiją. Rusijos balas – 6,4, Baltarusijos – 5,2, Lietuvos – 5,0. Tiesa, šiuo požiūriu ne ką geriau atrodo ir JAV – 4,8 balo. Vis dėl to šio rodiklio pavojaus valstybės tvarumui požiūriu Lietuvos ir JAV lyginti neverta – ne tie mastai, ne ta politinė kultūra ir ne ta suminė ekonomikos ir valstybės galia, o svarbiausia, kad nuo JAV daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip pasaulyje priklauso beveik viskas, nuo Lietuvos mažai kas, netgi jos pačios raida priklauso ne tik nuo jos pačios, bet dar mažiau priklauso nuo jos pačios, kai galvojama, kad visai nuo jos nepriklauso… Šiame indekse pateikiamas Ukrainos rodiklis – 4,7, dėl pastaraisiais metais vykstančio drastiško ekonomikos nuosmukio ir skurdo didėjimo, jau neaktualus. Latvijos rodiklis – 4,6, o Estijos – 3,7, toks pats kaip ir JK (D. Brit.) ir netgi geresnis, nei į socialdemokratinį gerovės valstybės modelį besiorientavusios Slovėnijos – 3,9. Airijoje šis rodiklis – 2,7, o praktiškai nepralenkiama pagal jį Suomija – 1,0. Skaitantiems dar priminsiu, kad tai ne tiesiog nelygybės indeksas, o nelygybės poveikio valstybės trapumui-tvarumui ir saugumui indeksas. Kad Lietuva pagal šį indeksą galėtų išeiti iš pavojingos zonos, reikalinga kryptinga ilgalaikė strategija, tikrai nacionalinis, o ne vien tarppartinis susitarimas. Ir jau nieko šioje srityje iš esmės pakeisti negali rinkiminiai partijų pažadai, kokie dosnūs jie bebūtų.

Šeštąjį kriterijų galima iš esmės vadinti ekonomikos tvarumo-netvarumo kriterijumi. Ir pagal šį kriterijų Lietuva atrodo liūdnai, nepaisant augančių BVP skaičių. Prasčiau net negu Rusija, ir iš aptariamos šalių grupės lenkia tik Baltarusiją ir Ukrainą. Ir neverta guostis, kad šiuo atveju ekspertai ką nors ne taip suskaičiavo ar suprato. Lietuvos rodiklis – 5,0, Rusijos – 4,4, Baltarusijos – 6,1, Ukrainos – 6,5. Latvijos – 4,0, Estijos – 3,6, Lenkijos – 4,1, Slovėnijos kažkodėl tik 4,2. Atspariausia griuvimui JAV ekonomika, jos rodiklis – 2,8, nes tai globalios ekonomikos galios ir finansų valdžios centras. JAV nėra nepažeidžiama, bet vis dėl to mažesniu, labiau reguliavimui pasiduodančiu mastu, nei kitos šalys. Įdomumo dėlei, likusių šio aptarimo šalių rodikliai: JK – 3,9, Airija – 4,1, Suomija – 3,8.

III. Lietuva ir jos kaimynės valstybių trapumo-tvarumo skalėje

Septintas kriterijus – valdžios kriminalizacijos ir delegitimacijos laipsnis. Čia kalba eina, grubiai tariant, apie nešvarius valdžios darbelius, kartais labai didelius, ir apie tai, kokia visuomenės dalis linkusi apskritai nelaikyti valdžios teisėta valdžia. Pastarojo aspekto švelnusis variantas – tokie žmonės, jei tik gali, ignoruoja valdžios sprendimus ir nelaiko to blogybe; o grubusis, „kietasis“ variantas: susiklosčius tam tikrai situacijai, tokie žmonės, bent jų dalis, gali atvirai stoti prieš savąją legalią valdžią, o, jei tai susiję su priešiškos užsienio valstybės kišimusi, eventualiai, o ir realiai, tapti tos valstybės „penktąja kolona“. Kad valdžios kriminalizacija tam tikru laipsniu susijusi su jos delegitimacija – aišku, bet, kodėl šie du aspektai indekse sudaro vieną kriterijų, paaiškinti negaliu.
Kaip ten bebūtų, Lietuvos situacija šiuo požiūriu, indekso ekspertų akimis, nėra bloga, nors dėmesio ir susirūpinimo reikalaujanti. Jos, kaip ir Estijos bei Lenkijos balas – 3,2. Latvijos, turbūt dėl visiems besidomintiems  suprantamų priežasčių – blogesnis – 3.9. Geresni Vakarų šalių ir Slovėnijos rodikliai: JAV – 2,4, JK – 2,0, Airijos – 1,5, Slovėnijos – 2,6. Na, o Suomijos valdžia ir jos traktavimas iš visuomenės (tautos) pusės – arti idealo – 0,5. Žymiai blogesni mūsų rytinių kaimynų rodikliai: Rusijos – 7,9, Baltarusijos – 8,6, Ukrainos – 8,5.
Lietuvos viešajame diskurse šiuo požiūriu vyrauja kritiškesnis, netgi negatyvesnis požiūris į savąją valdžią, nei mano indekso sudarytojai-ekspertai. Kita vertus, tas negatyvumas tesireiškia retorika, kalbomis. Politinio veikimo lygmenyje didesnės priešpriešos ir įtampos nėra. Nėra ir konstruktyvaus, organizuoto oponavimo valdžiai, ir tai, beje, nėra valstybės tvarumą stiprinantis faktas. (Oficialios opozicijos oponavimas veikia tik tos opozicijos sirgalius ir neturi poveikio didesnei visuomenės daliai, kuri žino, kad pasikeitus partijoms valdžioje, valdžios politika iš esmės nesikeis).

Aštuntas kriterijus – viešųjų paslaugų kokybės lygis. Lietuvoje jis, ekspertų nuomone, blogesnis, nei jos artimiausių ES kaimynių: Lietuva – 4,0, Latvija ir Estija – po 3,4, Lenkija – netgi 2,8. Suomija ir šioje srityje – lyderė – 1,2. Slovėnija – 2,0, Airija – 1,9, JK – 2,1, JAV – irgi 2,1. Ekspertų nuomone, Lietuvą šioje srityje lenkia (dabar jau turbūt reikėtų sakyti „lenkė“) net Ukraina – 3,8. Ne kažin kiek nuo Lietuvos atsilieka ir Rusija bei Baltarusija – po 4,7.
Nuo konkretesnių šios srities komentarų susilaikysiu, nes tai labai plati ir iš daugelio komponentų susidedanti sritis, ir apie kiekvieną tų komponentų tektų kalbėti atskirai, dargi polemizuojant su viešajame diskurse išsakomomis nuomonėmis.

Devintas rodiklis – teisės, gal tiksliau – teisėsaugos ir teisėtvarkos sferos – funkcionavimas teisingumo požiūriu. Lietuva šioje sferoje indekso sudarytojų nuomone neatrodo blogai. Jos rodiklis – 2,4, – prastesnis už Estijos ir Slovėnijos – po 2,0, žinoma, Suomijos – 0,9, o taip pat Airijos – 1,2, bei JK – 1,8, bet geresnis už Latvijos – 3,0, Lenkijos – 2,5, ir ženkliai už JAV – 3,7, jau nekalbant apie visai prastai šioje sferoje atrodančias rytų kaimynes: Rusiją – 8,9, Baltarusiją – 8,4, Ukrainą – 6,4.

Vyriausybės priklausomybė nuo partinių ir grupinių interesų – tai dešimtas kriterijus, nusakantis valdžios oligarchizacijos laipsnį. Šiuo požiūriu Lietuva atrodo, galima sakyt, vidutiniškai. Jos balas – 3,0. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia Latviją – 3,5 ir netgi šiek tiek Estiją – 3,1, kas daugeliui turbūt nuostabu. Bet atsilieka nuo visų kitų šiame rašinyje minimų šalių, išskyrus rytines kaimynes. Lenkija – 2,3, Suomija – 1,4, Slovėnija – 2,1, Airija – 1,8, JK – 2,5, JAV – 2,8. Didžiausią oligarchizacijos laipsnį yra pasiekusios Rusija – 9,1, Ukraina – 7,9, Baltarusija – 6,6.
Komentuojant pastarųjų šalių rodiklius, galima pasakyti, kad jie leidžia teigti štai ką: 1) Rusijoje yra įsitvirtinęs bemaž klasikinio pobūdžio autoritarinis-oligarchinis režimas su išoriniais, liberaliai demokratijai būdingais, bet realios reikšmės neturinčiais valdžių atskyrimo atributais; 2) Ukrainą valdo konkuruojantys oligarchiniai klanai (oligarchinės grupuotės), dažniausiai viešajame politiniame gyvenime įsiforminę politinių partijų pavidalu; todėl konkurencija kovoje dėl valstybinės valdžios išoriškai primena vakarietiško tipo daugiapartinę demokratiją, nors tokia nėra. Kadangi nė vienam klanui (grupuotei) nepavyksta nekvestionuojamai ir visos šalies mastu įvesti savo valdžios monopolį, todėl viešajame gyvenime ir žiniasklaidoje daugiau politinės laisvės ir nuomonių įvairovės; 3) Baltarusijoje autoritarinis diktatoriško tipo režimas yra labiau nepriklausomas nuo oligarchinių grupuočių ir, beje, panašiai kaip A. Smetonos režimas trapukario Lietuvoje, gali daugiau, žinoma, kiekvienas pagal savo supratimą, rūpintis bendraisiais tautos ir valstybės interesais, kiek tai mažoms valstybėms leidžia tarptautinė aplinka.

Vienuoliktas kriterijus – galios elito politinio idėjinio susiskaldymo laipsnis. Lietuvoje jį galima pavadinti vėlgi vidutinišku, didesnių problemų valstybės funkcionavimui nekeliančiu – 3,0. Jis ženkliai didesnis Latvijoje – 4,3 (tikriausiai ir dėl etninės sudėties), o dar labiau, ir tai iš pirmo žvilgsnio keista – Estijoje – 5,5 (paaiškinimo neturiu). Didesnis ir Lenkijoje – 3,8 (dabar tai jau matoma plika akimi), o taip pat JK – 3,5, bei JAV – 4,0 (ko gero, dabartiniai Prezidento rinkimai demonstruoja dar didesnį susiskaldymą). Na, o dar didesnis, grėsmę valstybės stabilumui keliantis, yra Rusijoje – 8,1, Baltarusijoje – 8,3, Ukrainoje – 8,0.
Jei dėl Ukrainos viskas aišku, tai Rusijos ir Baltarusijos atvejai reikalautų paaiškinimo, be to, jie net ir nelabai panašūs. Nors prieš Rusijos ir Baltarusijos autoritarinius režimus atvirai pasisako tik labai nedidelė elito dalis, bet tai – nesutaikomi priešininkai, jei taip galima sakyti. Be to, Rusijoje egzistuoja gana plati radikali nacionalistinė opozicija V. Putino režimui, kuri palaiko šio režimo geopolitiką, bet smarkiai kritikuoja jo vyriausybės socialinę ekonominę politiką, anot jų, vykdomą pagal globalios pinigų valdžios rekomendacijas.

Ir paskutinis – dvyliktas – kriterijus – išorinės karinės ir propagandinės intervencijos pavojus, jo įtakos dydis valstybės trapumo-tvarumo požiūriu. Lietuvoje šio veiksnio keliama grėsmė ekspertų vertinimu –vidutinė – 3,0. Apie ją daug kalbama ir rašoma, kai kas apgalvotai ir nepakankamai apgalvotai daroma, bet, išskyrus karinės gynybos sritį ir galbūt specialiųjų tarnybų veiklą, esminio poveikio nusistovėjusiai valstybės reikalų tvarkymo eigai tai neturi. Turbūt suprantama, kodėl Latvijai (3,8) ir nežymiai Estijai (3,1) šio pobūdžio grėsmė yra didesnė, o visoms kitoms valstybėms, išskyrus tris rytines Lietuvos kaimynes, mažesnė: Lenkijai – 2,7, Suomijai – 1,0, Slovėnijai – 2,3, Airijai – 1,9, JK – 1,2, JAV – 1,1. Rusijos rodiklis – 5,9, Baltarusijos – 7,8, Ukrainos – 9,1.
Įdomiausias čia turbūt Baltarusijos atvejis – mat dabartinis Baltarusijos režimas vienareikšmiškai pozicionuoja Baltarusiją, kaip ištikimiausią ir „brolišką“ Rusijos strateginį partnerį, bet sykiu jaučia, kad tas partneris gali ją (brolišką Baltarusiją) ir „suvalgyti“. Nemažiau keistas ir Ukrainos deklaruojamas karas su Rusija (karas Ukrainoje vyksta realiai, ir aktyviai, nors ir netiesiogiai jame dalyvaujant Rusijai), jis vyksta ne tik nenutraukus diplomatinių santykių, bet, jei neklystu, netgi nedenonsavus Draugystės ir bendradarbiavimo sutarties.

Na, o dabar grįžkime prie bendresnio valstybės trapumo-tvarumo sampratos apibūdinimo. Nepasakodamas, kaip ir iš kur atsirado šį sąvoka, trumpai pasakysiu, kad ji pirmiausia apibūdina valstybės-nacijos socialinės-politinės konsolidacijos laipsnį, ryšį tarp tautos ir valdžios, kai tauta ar jos didžioji dalis jaučia, kad ši valstybė (valdžios institucijų struktūros ir politinių sprendimų priėmimo prasme) yra jos kūrinys, jos vieninteliai politiniai namai, kad valdžia tik tautos samdomas tvarkdarys, o tiksliau, – politinio gyvenimo, ieškant bendrų sprendimų, moderatorius ir jau didžiosios tautos dalies sutarimu ar pritarimu priimtų sprendimų įgyvendinimo organizatorius (manau, kad žodis „tarnas“, mėgstamas Lietuvoje, visiškai nereikalingas ir nekonstruktyvus).
Tik tokia valstybė-nacija yra savimi pasitikinti ir sykiu patikima tarptautinė partnerė (priešingas atvejis yra vadinamoji žlugusi ar žlunganti valstybė). Neabejotina, kad prie tokio – labai tvarios valstybės – idealo arčiausiai priartėjusi yra Suomija.

 

Skelbta Veidaknygėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *