LS kandidatas Kęstutis Subačius: Ar sugebėtume atgaivinti disidentinę dvasią?

Jau 26-uosius metus po Nepriklausomybės atgavimo skaičiuojanti valstybė šiuo metu Europos Sąjungoje beveik visose srityse atsilieka, pirmaujame tik negatyviais rodikliais. Manau, kad Lietuvos politinės partijos, jų lyderiai ir politikai, jau dalyvavę valstybės valdyme, ypač po 2004-ųjų įstojimo į ES metų, turėtų jaustis nejaukiai, mažų mažiausiai jausti gėdą ir, žinoma, asmeninę atsakomybę. Laikas paklausti mūsų valstybės vadovų ar pareigūnų, dalyvaujančių Europos Sąjungos reginiuose ir atstovaujančių Lietuvai, ar jie jaučiasi patogiai, kai Lietuva po 25-erių metų vis dar tarp autsaiderių, nors starto pozicijos, pradžios situacija visoje Rytų Europoje buvo ta pati.

Norint iš esmės keisti padėtį, manau, Lietuvai, Lietuvos žmonėms metas atgaivinti disidentinę dvasią – juk net okupacijos metais, atrodytų, beviltiškoje situacijoje atsirasdavo žmonių, kurie tikėjo, kad Lietuva kada nors bus laisva. Mus, jaunesniuosius, toks vyresniųjų rezistentų tikėjimas, jų nepajudinamas idealizmas ir donkichotiškas optimizmas stebino. Jis tada atrodė gerokai perdėtas, ir disidentai anuomet mums atrodė kaip nepataisomi svajotojai. (Na, prisiminkime ir 1918 m. savanorius, valstybės kūrėjus ir skelbėjus… ) Ir įvyko stebuklas – Lietuva tapo laisva. Ir tai, beje, įvyko gana greit, netikėtai greitai net ir tiems anų laikų idealistams.

Tik mokytojaudamas suvokiau šį jų nepajudinamą tikėjimą laisve. Jei, neduok Dieve, Lietuva vėl prarastų nepriklausomybę ir būtų okupuota, manau, kad jauni žmonės, gyvenę ar jau gimę laisvėje, nebeprarastų vilties ir tikėjimo, kad galime laisvę susigrąžinti, nesvarbu, kiek metų reikėtų laukti.

Kita vertus, šiais laikais reikalingas toks pat stiprus tikėjimas, net įsitikinimas, kad Lietuvą įmanoma paversti gerovės šalimi, kad galime valstybę kurti kartu, nebesižvalgydami į praeitį, bet nepamiršdami ir svarbaus disidentinės dvasios priesako – jokių kompromisų su sąžine. Jokių.

Jei veiksime visi kartu, solidariai, mūsų lūkesčiai, kaip ir anais laikais, išsipildys, ir netikėtai įvyks stebuklas.
Šio tikėjimo mums visiems dabar labai trūksta.

Išsamiau apie mokytoją lituanistą Kęstutį Subačių skaitykite čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *