LS kandidatė Dainora Eigminienė: Kaip išugdyti stiprias, išsilavinusias asmenybes ir ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose?

Viena didžiausių problemų mokykloje yra bendruomeniškumo ir mokinių atsakomybės ugdymo stoka. Yra išsilavinusių, yra siekiančių, yra gabių, yra besiveržiančių, yra talentingų, bet mes jų nematome arba per mažai matome viešajame gyvenime.

Mokiniai mūsų mokyklose  atitrūkę nuo visuomeninio gyvenimo, gyvena lyg uždaroje teritorijoje, savotiškoje atskirty. Nuolat akcentuojama,  kad jų pagrindinė pareiga gerai mokytis. Tarsi tas geras mokymasis yra pats sau tikslas, vertybė. Reikia, žinoma, gerai mokytis, daug išmanyti, būti apsiskaičiusiu, bet to per maža. Kyla klausimas, kokie jų gyvenimo tikslai? Siekiai? Svajonės?

Kur jie ieško gyvenimo prasmės? Ar apskritai kelia tokius klausimus.

Baigia studijas ir nugrimzta savo privačiuose merkantiliniuose pasaulėliuose. Arba rūpinasi tik savo profesine karjera, geru uždarbiu, kitaip sakant, siekia būti sėkmingi  žmonės. Bet ir vėl – to per maža.

Bet koks mokymasis turi būti nukreiptas ir susietas  su galvojimu apie savąjį laiką su gebėjimu priimti sprendimus, gebėjimu iniciatyviai gyventi. O jie tarsi pačios sistemos skatinami būti neatsakingi. Gal per tiesmukai formuluoju, bet  tarsi pati švietimo sistema tam nesukuria galimybių. Yra atskiro dalyko pamoka: lietuvių, istorijos, matematikos ar geografijos… Viskas nukreipta į rengimąsi egzaminams. Jeigu aš, kaip konkretaus dalyko mokytoja, noriu su jais diskutuoti apie karo pabėgėlių klausimą ar kitas gyvenimo aktualijas, beveik neturiu sąlygų tą padaryti. Net laiko tam neturiu.

Jaunuolių požiūris irgi mažai kam rūpi, jie tik formaliai įtraukiami į įvairių sprendimų priėmimą mokyklose. Jie gyvena sau, suaugusieji sau. Deja, tokia tikrovė. O paskui mes ieškome iniciatyvių žmonių, sakome, kad stinga savarankiškiems tauriems pasirinkimams subrendusių jaunų žmonių.

Esant tokiai švietimo aplinkai jie ir neatsiras, nebent pavieniuose švietimo taškuose, kur yra visiems žinomi, išskirtiniai mokytojai.

Kita problema – orientacija į siaurai suvokiamą dalykiškumą ir  humanitarinės kultūros, humanitarinio lavinimo ignoravimas. Mūsų jaunuoliai per mažai išmano kultūrinį, politinį kontekstą, dabarties gyvenimo aktualijas, problemas. Ir namuose auklėjami dažnai pagal principą – užaugsi, sužinosi. Dabar  tavo darbas tik mokytis.  Žiniasklaida irgi jaunuolius ignoruoja, neskatina diskutuoti jokiomis rimtomis temomis, ieškoti sprendimų ir pan. arba pataikauja pačiam primityviausiam skoniui. Tiesą sakant, TV jauni seniai nebežiūri, gal ji ir neveikia. O galėtų veikti. Ir čia neišnaudotas joks intelektinis šalies potencialas, nėra sukurta jungčių tarp kartų. Šokių konkursai, dainų konkursai, gražuolių rinkimai, ir viktorinų lygio laidelės, orientuotos ne į asmenybės ugdymą, o į žinių kaupimą, tarsi tai būtų svarbiausia. Svarbiausia yra asmenybė, galinti ir norinti prisidėti prie bendro gėrio kūrimo, galvojanti apie kitus, turinti idėjų ir galios priimti savarankišku mąstymu grįstus sprendimus.

Reikia  asmenybes ugdyti. Čia visu aštrumu iškyla ir mokytojo problema.

Nesukimba tie visi atskiri dalykai ir joks integralus mokymas čia nepadės.

Kai mokosi, jie skatinami neišsišokti, įtikti tėvams ir mokytojams, kitaip sakant, paklusti, įsiteikti, neturėti savo nuomonės, prisitaikyti, bet tik ne klausti, abejoti, ginčytis, spręsti problemas, ginti savo nuomonę, išmanyti teises, grumtis dėl tiesos, dėl kito žmogaus.

Visa, ką vardiju, yra ydingo ugdymo, auklėjimo spragos. Galiausiai jaunuoliai net nebeturi jokio vidinio poreikio asmeniškai rinktis, apsispręsti, dalyvauti, gilintis, ieškoti. Gyvena labai inertiškai, siekdami tik naudos sau arba įvairių smagumų, naujų įspūdžių, naujų pramogų. Auginame vartotojus.

Daug  mūsų visuomenėje deklaratyvumo ir imitacijų.

Mes deklaruojame pagarbą žmogui, bet pagarbos žmogui nėra. Tarp to, ką mes kalbame ir kaip mes gyvename, yra didžiulis atotrūkis. Ir mokykloje, ir visuomenėje – visur.

Į mokyklas turi ateiti gabiausi, siekiantys įdomiai ir prasmingai dirbti. Veržlūs. Puikus pavyzdys yra ,,Renkuosi mokyti“  programa. Ji turi plėstis, stiprėti, sulaukti ir verslo sluoksnių deramo palaikymo ir tapti visuotinė.

Sutvarkykime pagaliau mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo, jų darbo užmokesčio problemas. Ir šis profesija taps konkurencinga, o mokytojų darbas duos taip reikalingų rezultatų.

Taip pat akcentuočiau  deramą pagalbą dabar dirbančiam mokytojui – kvalifikuotą, kompetentingą dalykinę pagalbą. Jis turi turėti galimybę mokytis ir įgyti naujų kvalifikacijų universitetinėj aplinkoj. Ir tas mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo reikalas taip pat neturi būti nekokybiška imitacija.

Bet pirmų  pirmiausia – visiems Lietuvos vaikams sukurkime  vienodai geras  sąlygas mokytis. Neapsimetinėkime, kad tą jau padarėme.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *