Marius Matulevičius: Lietuvos gyvenimo dienoraštis – septyni savaitės įvykiai

Bandome pildyti Lietuvos politinio gyvenimo dienoraštį. Žinoma, kaip ir visi dienoraščiai, ši apžvalga nestokos subjektyvios svarbiausių įvykių atrankos bei asmeninių vertinimų. Kita vertus, politiniai įvykiai, viešojo gyvenimo emocijos virsta vieni ant kitų, grumdamiesi dėl mūsų dėmesio ir vietos asmeninėje atmintyje. Kaip atsirinkti, kurie šių įvykių svarbūs, o kas tik dūmų uždanga? Ką vertėtų įvertinti, o dėl ko susimąstyti? Bet kuriuo atveju, dienoraščiai turi dvejopą paskirtį: net rimčiau neanalizuodami, tik fiksuodami įvykius, aiškiamės ir jų prasmę, t.y. kas iš tiesų vyksta. Kita vertus, praėjus ilgesniam laiko tarpui lengviau prisiminti, kas buvo svarbu ir kaip keitėsi mūsų požiūris.

Pirmąją 2018 metų rudens politinę savaitę žymi Seimo sesijos pradžia. Kokius kitus įvykius vertėtų įsidėmėti?

1) Du kandidatai į prezidentus pasiskelbė, o trečioji – ruošiasi

Pirmadienį, rugsėjo 17 dieną, du kandidatai į prezidentus Arvydas Juozaitis ir Gitanas Nausėda paskelbė apie dalyvavimą rinkimuose. Apsisprendimas kandidatuoti buvo skelbiamas tą pačią valandą – kas žino, gal šie pretendentai ir taps rinkimų finalo dalyviais? Tai visiškai priešingų ideologijų atstovai – pragmatiškos, neoliberalios politikos šalininkas G. Nausėda ateina į rinkimus su įtakingų rėmėjų būriu. Viešai pristatomi plačiai žinomi rėmėjai – Ilja Laursas, geros reputacijos verslininkas, žurnalistas Vytaras Radzevičius, kiti savo sričių profesionalai. Ir rečiau matomas, ne kiekvienam išsyk atpažįstamas verslo, teisininkų bei kitų įtakingų grupių elitas. Tuo tarpu Arvydas Juozaitis pasikliauna nedideliu tautininkų būriu bei entuziazmo neparadusiais pirmojo Sąjūdžio aktyvistais. Jo ideologijos pagrindas – antiglobalizmas ir sveikas nacionalizmas. Tiesa, A. Juozaitis nepamiršta ir nustekentos Lietuvos žmonių.

Abiems kandidatams rimtą konkurenciją žada Ingrida Šimonytė. Ilgai maniusi, kad prezidentės postas jos nevilioja, I. Šimonytė sulaukė didžiausios konservatorių skyrių paramos. Partijos užkulisiuose apsispręsti kandidatuoti ją galėjo paskatinti ir partijos elitas, kuriam Vygando Ušacko užmojai tapti konservatorių kandidatu neatrodo priimtini.

2) Kultūros darbuotojų protestas

Iš karto po kandidatų į prezidentus prisistatymų, prie LR Vyriausybės įvyko kultūros darbuotojų protestas dėl mažų atlyginimų. Šis sujudimas nusipelno ir palaikymo ir šiokios, tokios kritikos. 594 eurai – toks vidutinis Lietuvos kultūros darbuotojo atlygis. Tuo tarpu Estijoje jau šiais metais pradedantis kultūros specialistas gauna 1000 eurų „į rankas“.

Iškeldami, jų manymu, ambicingą reikalavimą pakelti atlyginimus vidutiniškai 150 eurų 2019-ais metais, kultūros žmonių profsąjungų atstovai greitai pradėjo kalbėti apie kompromisą – tegul bus 150 eurų per tris metus. Premjeras S. Skvernelis praeitą savaitę pasišaipė iš šių reikalavimų, sakydamas, kad ir žadamas 21 euro priedas yra dideli pinigai.  Tokiu būdu jis patikrino protestuotojų gebėjimus derėtis.

Mitinge klausėme žmonių, kodėl jie taip kukiai vertina savo darbą, kodėl nereikalauja atlyginimų didinti tiek pat, kiek ir teisėsaugos pareigūnams – po 200-400 eurų? Susirinkusieji gūžčiojo pečiais.

Negana to, trišalės tarybos Kultūros komiteto pirmininkė Vida Garunkštytė praeitą savaitė „Žinių radijui“ tvirtino – „mūsų reikalavimai yra jokiu būdu ne politiniai“. Tarsi kultūros žmonės jaučia nepriteklių ne dėl politinių, o dėl techninių priežasčių.

Tačiau techninės priežastys ir yra politinės. Vyriausybė ir valdančioji dauguma, patvirtindami neadekvačią mokesčių reformą, iškasė duobę viešajam sektoriui. Atsisakyta apie 300 mln. eurų galimų pajamų į biudžetą per metus. Priėmus kitokius sprendimus buvo galima kultūros žmonėms, mokytojams, dėstytojams ir kitiems specialistams padidinti darbo užmokestį 50 procentų jau 2019 metais.

Kita vertus, šiandien jau žengtas drąsesnis žingsnis – kultūros žmonės bando vaduotis iš baudžiauninko mąstymo. Tiesa, procesas kol kas gana lėtas. Iš kandidatų į prezidentus pikete dalyvavo tik Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis.

3) Justo Džiugelio eliminavimas iš valstiečių žaliųjų frakcijos Seime

Lygiai prieš savaitę parlamentaras Justas Džiugelis su trenksmais pasitraukė iš frakcijos. Abi pusės – tiek parlamentaras, tiek frakcijos vadovas svaidėsi sunkiasvoriais kaltinimais. Nors Seimo narys J. Džiugelis – emocingas politikos naujokas, o R. Karbauskis – užsispyręs žemaitis, konflikto nepavadinsi tik ambicijų karu. Vieša paslaptis, kad nuo pavasario pakankamai demonstratyviai buvo bandoma kurti net dvi iš dalies nepriklausomas valstiečių frakcijas. J. Džiugelis būrė premjero šalininkus. Palaukęs, kol bus priimta mokesčių reforma, ir susitaręs su tvarkiečių bei lenkų frakcijomis, R. Karbauskis maištininką išvijo. Kiti premjero šalininkai pritilo. Kiek tylesnis tapo ir pats S. Skvernelis. Valstiečių – žaliųjų frakcijoje įsigali demokratinis centralizmas. Jūs pasitarėte, o aš nusprendžiau – teigia ši vadybos teorija.

4) Valdančiąją koaliciją pastiprino tvarka ir teisingumas

Kaip vertinti Seimo valstiečių-žaliųjų ir Tvarkos ir teisingumo frakcijų susitarimą? Tarp šių frakcijų susitarimo punktų yra demokratinei Respublikai tikrai reikalingų įsipareigojimų, kurie jau šešerius metus keliami Lietuvos Sąrašo programoje. Tai europinės pirmosios grandies savivaldos sukūrimas, įvedant tiesioginius seniūnų rinkimus, bei piliečių įtraukimas į viešųjų reikalų tvarkymą, įvedant privalomas gyventojų apklausas savivaldybėse. Žinoma, pirmosios grandies savivaldai atsirasti svarbus ne tik seniūnų, bet ir seniūnijų tarybų rinkimai ir, žinoma, būtinas ūkinis seniūnijos savarankiškumas. Gal ir tokių, visuomenę stiprinančių sprendimų išdrįs imtis atsinaujinusi Seimo valdančioji koalicija?

Valstiečių lyderiai pasijuto tvirčiau. Kaip minėta, jau pirmąją Seimo darbo dieną jie išmetė iš frakcijos vieną iš maištininkų – J. Džiugelį. O pirmadienį pasiūlė du opozicijai nemalonius balsavimus – dėl naujos parlamento komisijos, kuri tirtų buvusių vyriausybių veiklą, ir dėl naujo partijų finansavimo modelio.

Tvarkos ir teisingumo partijos nariai Seime įgavo gerokai daugiau įtakos priimant sprendimus. Koalicija įsipareigojo įvykdyti ne mažiau dešimties tvarkiečiams svarbių punktų.

Pagal priimamus ekonominius ir socialinius sprendimus (mokesčių reforma, biudžeto politika, pataikavimas verslo asociacijoms) dabartinę Seimo daugumą galima būtų pavadinti kairiosios pakraipos neoliberalais. Jie erzina dešiniosios pakraipos neoliberalus – konservatorius ir liberalus. Atrodo, kad viena iš tarpusavio nesutarimo priežasčių yra konkurencija, laikantis labai panašių ideologinių nuostatų.

5) Bus keičiamas partijų finansavimo modelis

Pirmąją Seimo sesijos dieną valdančioji koalicija pademonstravo raumenis – pateikė svarstymui naują politinių partijų finansavimo modelį. Jo esmė – poltinės partijos gautų finansavimą pagal iškovotus mandatus Seimo ir savivaldos rinkimuose. Iki šiol barjeras mažoms partijoms buvo per aukštas – per trejus rinkumus joms reikėjo surinkti vidutiniškai 3 proc. balsų. Tai padaryti be jokių finansinių išteklių labai sudėtinga. Lietuvos Sąrašas siūlė šią kartelę nuleisti iki 1 proc. – panaši praktika taikoma Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Žinoma, demokratiškai aptarti šį svarbų sprendimą su visomis Lietuvos partijomis politinės drąsos pritrūko. Tad kol kas pasirenkama jėgos demonstravimo taktika.

6) Pritarta demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijai

Seime po pateikimo pritarta šiam, iš pirmo žvilgsnio, svarbiam dokumentui. Šioje strategijoje numatyta nemažai teigiamų žingsnelių. Tačiau reali, praktiškai vykdoma vyriausybės strategija yra visiškai kitokia – vietoj valingų pastangų tvarkyti esmines Lietuvos problemas, sprendimai, skatinantys emigruoti. Vasarą priimta mokesčių reforma yra klasikinis neoliberalios politikos pavyzdys. Šiai politikai svarbu konkurencingumas, efektyvumas ir besąlygiška turtingiausio visuomenės sluoksnio interesų apsauga. Griežta taupymo politika viešojo sektoriaus sąskaita veikia ir veiks kaip išstumiantis veiksnys. Iš Lietuvos sparčiai emigruojantis jaunesnių žmonių – nuo 25 iki 40 metų – sluoksnis reiškia, kad jų vaikai bus gimdomi ir auginami svetur. Ir net optimistinės naujienos, kad šiais metais Lietuvoje rekordinė imigracija, tegali reikšti, kad pusė visų atvykstančių į Lietuvą yra ne lietuviai, o laikinai padirbėti nusprendę baltarusiai ir ukrainiečiai.

7) Slaptas konservatorių planas

Praeitą savaitę į viešumą buvo nutekintas slaptas Tėvynės sąjungos krikščionių demokratų partijos planas. Jo esmė – subtilios ir nesubtilios politinės intrigos, juoda oponentų kritika bei gudrūs politiniai žingsniai. Raginama slapta palaikyti liberalus ir Naglio Puteikio vadovaujamą Centro partiją, prognozuojama, kad Vilniuje Remigijus Šimašius kurs rinkimų komitetą, planuojama laimėti visus rinkimus. Visa tai įdomu. Tačiau būtų dar žymiai įdomiau, jei Sąjūdžio veiklos tęsėja save vadinanti partija parengtų kokį slaptą labai gerų darbų ir Lietuvai naudingų idėjų planą. Ir dar būtų nuostabiau, jeigu to plano būtų laikomasi. Pati slapčiausia konservatorių strategijos dalis galėtų kalbėti apie tai, kaip lyderiams atsisakyti arogancijos, kuri rinkėjai neleidžia pasitikėti jų nuoširdumu ir gera valia.

Gal šiuos pokyčius pamatysime artimiausią savaitę?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *