Marius Matulevičius: Reformuokime mokesčių reformą

Jeigu bus patvirtinta vyriausybės pristatyta mokesčių reforma, viešojo sektoriaus mažakraujystė ir emigracija tęsis, o Lietuvos konkurencingumas sumažės. Gal ne visai korektiška tokia išvada pradėti siūlomų mokesčių pataisų vertinimą, bet apžvelgus siūlomos reformos žingsnius, abejonių nelieka.

Kokie reformos prioritetai ir tikslai?

Vyriausybė, balandžio 16 d. pristatydama mokesčių reformą, žadėjo sumažinti darbo mokesčius ir iš dalies pakeisti pensijų įmokų sistemą. Pranešta, kad vienas svarbiausių jos tikslų – Lietuvos konkurencingumo didinimas. Todėl siūlomas pirmas žingsnis – padidinti neapmokestinamų pajamų dydį ne tik gaunantiems mažas pajamas, bet ir uždirbantiems vidutinį darbo užmokestį. Tie, kurių atlyginimas neviršys 2,5 vidutinių darbo užmokesčių, mokės mažesnį pajamų mokestį. Antras žingsnis taip pat atrodytų logiškas – 2 proc. sumažinti socialinio draudimo įmoką. Taip palaipsniui mažėja darbo užmokesčio sąnaudos, o iki 2021 metų darbo mokesčių našta tampa lengvesnė nei Latvijoje ir Estijoje. Tai patrauklu investuotojams, kurie Lietuvoje gali sukurti naujų darbo vietų. Mažėja mokesčiai ir darbuotojams, tad daugiau lėšų lieka maistui, būstui ir pramogoms. Šiuo sprendimu patenkinta ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, su kuria vyriausybė, likus trims dienoms iki viešo mokesčių pertvarkos pristatymo balandžio 13 d., surengė bendrą posėdį.

Paskelbtas dar vienas tikslas – ženkliai sumažinti šešėlį. Jam įgyvendinti skirta kita reformos dalis – darbuotojo atlyginimas „ant popieriaus“ didinamas 29,9 proc.  Jis mato visus sumokamus mokesčius, todėl  priverčia darbdavį atlygį mokėti „baltai“. Darbuotojo pajamų mokestį sudarys 21 proc., socialiniai mokesčiai – 18,5 proc. Darbdaviui, vietoj dabar  mokamų 30,5 proc. socialinio draudimo mokesčių, tereikės į nedarbo draudimo fondą papildomai sumokėti 1,26 proc. Tiesą sakant, tai ir buvo numatyta Valstiečių-žaliųjų rinkiminėje programoje. Gerokai anksčiau panašų mokesčių sujungimą siūlė ekonomistas Raimundas Kuodis.  Finansų ministerija tikisi, kad ši pertvarka padės iš šešėlio ištraukti maždaug po 200 mln. eurų kasmet.

Trečias tikslas – paspartinti ekonomikos augimą,  pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Todėl nustatomos Sodros lubos gaunantiems didžiausius atlyginimus. Deja, išsamesnės analizės, kiek tokia mokesčių reforma paskatins ekonomikos augimą, nepateikta.

Taigi, visiems šie tikslai turėtų atrodyti svarbūs, ir visi turėtų būti patenkinti. Deja, taip nėra.

Kam reforma kelia abejonių?

Kažkodėl ekonomistai  R. Kuodis, Aušra Maldeikienė, Romas Lazutka, Ingrida Šimonytė jos nepalaiko. Netgi liberalių pažiūrų ekonomistai Gitanas Nausėda bei Žygimantas Mauricas šią reformą vertina santūriai – jų manymu, numatomi pokyčiai ne esminiai, o tik kosmetiniai. Nesidžiaugia ir Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, pats rengęs valdančiųjų programos mokesčių reformos dalį. Kodėl jie reformą vertina skeptiškai? Tai galima nusakyti dviejų patarlių junginiu: „Ieškojo, kur šuo pakastas, tačiau gavo katę maiše“.

Pirmieji katę maiše pamatys viešojo sektoriaus specialistai: mokytojai, medikai, mokslininkai, socialiniai ir kultūros darbuotojai. Finansų ministras pranešė, kad mokesčių reforma per trejus metus pareikalaus apie 600  mln. (tiksliau, 558  mln.) eurų biudžeto lėšų. Balandžio 12 d. viešojo sektoriaus sąjūdžių ir profsąjungų lyderiai, pasirašę kreipimąsi į valdžios institucijas, reikalavo esminės mokesčių sistemos pertvarkos. Vyriausybė atsakė – mokesčių reforma bus, o 2021 metais atlyginimas  „į  rankas‘“ vienam dirbančiajam dėl mažesnių mokesčių padidės vidutiniškai 42,77 eurų.  Tačiau tiems, kas prašys „estiškų“, t. y. dvigubai didesnių  atlyginimų, bus pasakyta sakralinė frazė: „pinigų biudžete nėra“. Mokesčių reformos kaina  – 558 mln. eurų – taps rimtu argumentu stabdyti investicijas į viešąsias paslaugas. Beje, ekonomistas Justas Mundeikis, patikrinęs Finansų ministerijos skaičiavimus, teigia, kad biudžetui reforma kainuos 863 mln. eurų.

Būsimos reformos rezultatai nepradžiugins ir karjerą darbe bebaigiančių bei jau esamų 588 tūkstančių pensininkų. Sodros tarifą sumažinus 2 proc. fondas neteks maždaug 250 milijonų eurų per metus. Tad ir galimybės didinti pensijas ženkliai sumažės.

Tiesa sakant, nebus patenkinti ir darbdaviai bei investuotojai. Remiantis privačių pensijų fondų analitikų skelbiama informacija, per 10 metų dėl emigracijos ir neigiamų demografinių tendencijų dirbančių žmonių skaičius Lietuvoje sumažės nuo 1350 tūkst. iki 1005 tūkst. Taigi, darbuotojų sumažės maždaug 25 proc. Pradės trūkti ne tik kvalifikuotų specialistų, bet ir dirbančių paprastesnius darbus. Šiuo metu esame ant paties demografinės duobės krašto ir kritimo neįmanoma išvengti, nes tendencijų per kelis metus nepakeisime. Tačiau normali mokesčių reforma jau dabar padėtų planuoti atsitiesimą.

Viešųjų paslaugų finansavimo mažakraujystė tęsis?

Jaunas  mokslininkas, medikas rezidentas ar mokytojas  po simbolinio atlyginimų padidinimo 2018 metais uždirba apie 4 eurus į valandą – tai 640 eurų per mėnesį jau atskaičius mokesčius.  Santechnikas arba statybininkas nesutinka dirbti už mažesnį, nei 6-8 eurai atlyginimą už darbo valandą.  Tai, kad viešojo sektoriaus specialistų atlyginimai neadekvatūs – jokia paslaptis. Valstybė, t. y. darbdavys,  jiems neišgali mokėti rinkos kainos. Tad viešojo sektoriaus žmonių įdedamų pastangų ir atlygio neatitikimas stiprina nesaugumo būseną, kuri vėlgi skatina emigraciją, verčia atidėti šeimos pagausėjimą.

Kodėl valstybės biudžete chroniškai trūksta pinigų viešojo sektoriaus profesionalams? Dažnai aiškinama, kad yra kiti prioritetai, reikia investuoti į infrastruktūrą, taip pat reikia taupyti, ruoštis krizei, laikytis Europos Komisijos nustatyto fiskalinės drausmės įstatymo. Kaip minėjome, šiuos argumentus pastiprins dar vienas – dėl mokesčių reformos biudžete mažės finansinių išteklių.

O pats  paprasčiausias paaiškinimas – tiesiog Lietuvos biudžetas per mažas pilnaverčiam viešųjų paslaugų finansavimui. 2017 metais mūsų šalis sukūrė 41,8 milijardo BVP, o mokesčių įplaukos siekė 29,9 proc. šios sumos. Europos Sąjungos vidurkis yra 38,7 proc., o Estijos BVP ir biudžeto dydžio santykis – 34,2 proc. Taigi, jei  Lietuvoje būtų sumokama ir surenkama mokesčių bent vienu procentu daugiau, biudžetas pasipildytų 418 mln. eurų.

2018 metų kovo mėnesį Europos Komisija metinėje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje paskelbė, kad didžiąją dalį mūsų šalies mokestinių įplaukų sudaro socialinio draudimo įmokos (arba mokesčiai) – 12,3 proc. nuo BVP, antroje vietoje – netiesioginiai mokesčiai (pridėtinės vertės ir akcizai) –12 proc. O tiesioginių mokesčių (pelno, pajamų ir turto) indėlis tėra 5,7 proc. – tai trečia nuo galo pozicija Europos Sąjungoje. Nors po siūlomos mokesčių pertvarkos sumažės socialinio draudimo įmokos, tačiau iki 21 proc. didinamas pajamų mokestis šio mažėjimo neatsvers. Finansų ministerija skelbia, kad surenkamų mokesčių ir BVP santykis gali didėti, nes dėl sumažėjusių mokesčių atsiradusią skylę biudžete tikimasi pridengti mokesčių pinigais, ištrauktais iš šešėlio. Taip pat optimistiškai tikimasi, kad ekonomika augs, tad atsiras papildomų pajamų. Tiesą sakant, toks mokesčių reformos planas labai rizikingas. Neįmanoma prognozuoti tikslesnių šešėlio skaidrinimo rezultatų. O ekonomikos augimas  jau po kelių metų gali sulėtėti. Vietoj viešųjų finansų tvarumo, galime sulaukti ypatingo nestabilumo būsenos. Tad viešojo sektoriaus specialistams „estiškų“ atlyginimų tikėtis neverta.

Mokesčių reformos keistenybės

Finansų ministras pabrėžė, kad naujoji mokesčių pertvarka nepalies smulkaus ir vidutinio verslo. Taigi, gaunantys pajamas ne pagal darbo sutartis bus apmokestinami 5 proc. arba 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Jeigu nuomojate žemę arba nekilnojamą turtą, pajamų mokestis bus 15 proc. Jeigu dirbate pilną darbo dieną universitete, poliklinikoje arba mokykloje – 21 proc.
Jeigu turite įmonę, kurios pajamos per metus neviršija 300 tūkst. eurų, mokate 5 proc. pelno mokestį. Jeigu esate stambus verslininkas ir gaunate kelis milijonus dividendų – 15 proc., tačiau jei dirbate pagal darbo sutartį ir gaunate daugiau nei 10 vidutinių darbo užmokesčių per mėnesį (apie 11 tūkst eurų) – jūsų pajamų mokestis bus 25 proc.
Beje, ūkininkai, gaunantys išmokas žemės ūkio veiklai iš ES fondų, jokio pajamų mokesčio apskritai nemoka. Ar supratote šių tarifų logiką?

Tiesa sakant, ji gana aiški – žadama įtvirtinti regresinę pajamų mokesčio sistemą. Finansų ministerija turėtų akcentuoti, kad mokesčių reforma visiškai nepaliečia stambaus verslo, kapitalo ir turtingiausių Lietuvos piliečių.

Kita vertus, jei pavyktų įtikinti gaunančius didžiausias ne darbo užmokesčio pajamas susimokėti  tuos pačius 25 proc. pajamų mokesčio, jie galėtų didžiuotis, kad kelis šimtus milijonų eurų skiria valstybės viešajam gėriui.

Antroji mokesčių keitimo keistenybė – įtikinėjimai, kad visi piliečiai iki 40 metų privalo mokėti 4 proc. savo darbo užmokesčio į pensijų fondų taupykles. Valstybės biudžetas tokiu atveju garantuotų dar 2 proc. vidutinio darbo užmokesčio įmoką. Šiuo metu valstybės biudžetas į privačius pensijų fondus perveda apie 100 mln. eurų kasmet. Jei Lietuva būtų turtingesnė ir investicijos aukštajam mokslui, kultūrai, sveikatos apsaugos sistemai bei švietimui būtų pakankamos, galima būtų atliekamus 100 mln. skirti būsimų pensininkų motyvacijai. Tačiau akivaizdu, kad dabar atliekamų 100 mln. eurų nėra.

Pajamų nelygybė nemažės, bus sunku stabdyti emigraciją

Šiuo metu du trečdaliai žmonių emigruoja dėl ekonominių bei socialinių priežasčių. Demografinės tendencijos taip pat nepalankios. Per 10 metų (nuo 2007 m.) Lietuvoje darbingo amžiaus (nuo 20 iki 64 m.) žmonių sumažėjo 15 proc. – nuo 1,97 mln. iki 1,69 mln. (šaltinis: 2018 m. EK ataskaita).  Vien 2017 metais iš Lietuvos emigravo 57 tūkstančiai piliečių. Tiesa, šių metų pradžioje dalis ekonomistų paskelbė džiugias prognozes – emigracija sumažės, didės imigracija. Jų manymu, mažėja galinčių emigruoti, be to, Lietuvoje gerėja ekonominės sąlygos. Kita vertus, praeitų metų pabaigoje ir šių metų pradžioje stebėjome didėjančius imigrantų  (daugiausia darbo imigrantų) skaičius.
Statistikos departamentas skelbia ir kitą rodiklį – kiek Lietuvos piliečių sugrįžta. 2015 metais –18 283, 2016 metais – 14 207, 2017 metais – 10 155. Iki šiol grįžtančių Lietuvos piliečių kasmet mažėja.

Emigraciją įtakoja mažos pajamos, pajamų nelygybė, socialinio nesaugumo būsena, nerimas dėl ateities. Pajamų nelygybė kuria galimybių nelygybę. Lietuvoje pajamų nelygybė – viena didžiausių ES.  Pagal 2016 m. statistinius duomenis, Lietuvoje  skirtumas tarp 20-ties proc. gyventojų, gaunančių didžiausias pajamas, ir 20-ties proc., gaunančių mažiausias pajamas, siekia 7,1 karto. Pagal šį rodiklį mus lenkė tik Rumunija – 7,2 ir Bulgarija –7,9 karto. Latvijoje pajamų proporcijos nelygybės rodiklis buvo žemesnis – 6,2, Estijoje – 5,6, o Lenkijoje – tik 4,8, ir mažiausias Čekijoje – tik  3,5 karto.

Ar siūloma reforma sumažins pajamų nelygybę? Deja, jos beveik nepaveiks, o gal net ir padidins. Nes mokestiniais svertais nė nesiekiama mažinti pajamų nelygybės.

Kaip reformuoti mokesčių reformą?

Išeitys yra labai paprastos ir, sykiu, pakankamai sudėtingos. Kaip ir visa mokesčių sistema.
Pirmiausia, reikia reformuoti savo mąstymą. Tobulinti mokesčių sistemą ne iš galios pozicijomis, o tariantis. Tikrai galima įtikinti pramoninkų konfederaciją bei kitas verslo asociacijas, kad konkurencingumą, ekonominę plėtrą riboja, investicijas stabdo bei stabdys išsilavinusių žmonių trūkumas. Visų pirma, reikia investuoti į žmonių švietimą, darbo sąlygas bei sulaikyti juos nuo emigracijos. Dabartinė reforma mažina konkurencingumą, nes ekonominė-socialinė aplinka veikia kaip žmones  išstumianti, o ne įtraukianti aplinka.

Antra, pajamų apmokestinimą reikėtų sieti su jų dydžiu, o ne su veiklos rūšimi. Apmokestinti dera visas pajamas, taip pat ir ES paramą. Galima pasiremti geriausiais Europos pavyzdžiais ir pagaliau pripažinti, kad Vokietija, Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys jau labai senai išrado pajamų apmokestinimo dviratį. Šių šalių visuomenės puikiai supranta progresinių pajamų mokesčių logiką. Nuo 2018 metų ir Latvija ryžtingai įsivedė pajamų mokesčių laiptelius: 20 proc., 23 proc. ir 31 proc.

Trečia, socialinio draudimo sistemoje svarbu taisyti tai, kas neveikia, o ne tai, kas veikia. Iki šiol žmonės asmeninius pervedimus SODRA‘i traktuoja kaip mokestį, o ne draudimo įmoką. Ir jie yra teisūs.

Ketvirta, nustatyti adekvačius nekilnojamo turto ir žemės mokesčius.

Penkta, mokesčių reforma turi ženkliai padidinti, o ne sumažinti investicijas į viešąsias paslaugas. Nes tai garantuotų ilgalaikį Lietuvos ekonominį ir socialinį tvarumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *