Marius Matulevičius: Vyriausybės veiksmų planas: pajamų nelygybė ir emigracija nemažės

Vyriausybės veiksmų planas: pajamų nelygybė ir emigracija nemažės

Nors vyriausybės veiksmų planas grįstas gerais norais, juo pasiekti persilaužimo socialinėje srityje vargu ar pavyks. Ši veiksmų programa (visą dokumentą galite pamatyti čia) sukėlė didelį politikų ir platesnės visuomenės susidomėjimą, atrodo, kad jį perskaitė tik siauras ratas žmonių. Pirmieji planą pagyrė bankų ekonomistai, viešai įvertindami už tai, kad keliami aiškiai artikuliuoti ir pakankamai ambicingi tikslai.

Premjeras išskyrė penkis prioritetus: pirma – tai kova su skurdu, pajamų nelygybės mažinimas bei parama šeimai, antra – švietimo sistemos pertvarka, trečia – inovatyvios ekonomikos plėtra, ketvirta – mokesčių optimizavimas ir šešėlio mažinimas, penkta – viešojo sektoriaus pertvarka ir šešta – Lietuvos saugumo stiprinimas.

Veiksmų planas nusipelno pliusų už Lietuvai siūlomos darbotvarkės aktualumą. Bet yra ir minusų – priemonės, kuriomis numatoma siekti užsibrėžtų tikslų, ne vienu atveju yra nepakankamos, t.y. nepadedančios jų pasiekti. O vienas gyvybiškai svarbus prioritetas – emigracija – visiškai praleistas, net neužsiminta, kaip ją sumažinti.

Ar šis veiksmų planas bus veiksmingas? Iš pradžių panagrinėkime tas jo dalis, kurios susiję su socialine-ekonomine politika.

Ar pavyks įveikti skurdą?

Pirmoji veiksmų plano dalis pradedama nuo svarbaus rodiklio – skurdo lygio aptarimo. 2015 metų pabaigoje Lietuvoje skurdo 29,3 proc. žmonių, iki 2020 metų šį skaičių siekiama sumažinti iki 24 proc. Tad Lietuvoje po ketverių metų skurdą patirs 670–700 tūkstančių žmonių. Nors išsikeltas realiai įgyvendinamas tikslas , žadamas pasiekti rezultatas nedžiugina.

Kokių darbų imsis vyriausybė? Jau šių metų rudenį žadama socialines išmokas susieti su minimaliu vartojimo krepšeliu. Priminsiu, prof. R.Lazutka paskelbė, kad jo dydis galėtų būti 238 eurai, tačiau programoje šis skaičius neminimas. Taip pat nerašoma, kaip bus nustatoma reali skurdo riba. Kiek pavėluotai, 2018 metų pabaigoje, žadama nepasiturintiesiems daugiau kompensuojamų vaistų. Taip pat žadamos fiksuotos išmokos visoms šeimoms už kiekvieną auginamą vaiką (tačiau jų dydis neįvardintas). Planuojamos mokesčių lengvatos nuomojantiems socialinį būstą (2018 metų II ketvirtis). Per trejus metus planuojama sukurti paramos sistemą vienišiems pensininkams (kodėl tik nuo 2019 metų?). Tai teigiami žingsniai, bet jų akivaizdžiai nepakanka.

Atrodo, kad vyriausybė tikisi, jog ekonomikos augimas sumažins skurdą. Tačiau nors per pastaruosius kelerius metus ekonomika augo, skurstančių gyventojų padaugėjo (Europos Komisijos ataskaita 2017 vasario 22d.). Ekonomikos augimas pats savaime nemažina skurdo ir socialinės atskirties.

Socialinės apsaugos išlaidos kaip % nuo BVP Lietuvoje ir ES 2014 m. (Šaltinis: Eurostat)
Socialinės apsaugos išlaidos kaip % nuo BVP Lietuvoje ir ES 2014 m. (Šaltinis: Eurostat)

Vyriausybės plane nekalbama apie esminį dalyką – pakankamą socialinės srities finansavimą. Lietuva socialinei sričiai skiria tik 15 proc. BVP – tai vienas mažiausių rodiklių ES, nes vidurkis yra 28 proc. Nors yra įsitvirtinęs mitas, kad Lietuvoje yra daug nenorinčių dirbti, t.y. valstybės išlaikytinių, iš tiesų tikslinę socialinę paramą gauna tik 4 proc. žmonių. (per krizę jų buvo 7 proc., o 2008 metais – iki 2 proc.). Socialinio biudžeto skurdą gerai atskleidė sociologė Jakaterina Novickė („Lietuvos žinios“, kovo 8d.)

Negana to, Lietuvos savivaldybės, gavusios teisę šią paramą paskirstyti tiesiogiai, ją „taupė“, tad 2015 metais iš 230 mln. eurų paskirstė tik 103 mln. eurų, o „sutaupyta“ net 55 proc. skurstantiesiems skirtos paramos. Jos neva nebuvo kam skirti, bet paradoksas – skurstančiųjų skaičius išsaugo. Didžiausią nepriteklių kenčia keturios gyventojų grupės. Pirmiausia vaikai: Lietuvoje skursta kas trečias vaikas – tai vienas blogiausių rodiklių ES. Dažniausiai nepriteklių jaučia daugiavaikės šeimos bei vieniši tėvai, auginantys vaiką. Taip pat neįgalieji – jiems skiriamų pašalpų neužtenka būtiniausiems poreikiams. Trečioji grupė – pensininkai, jų skurdo didėjimą lėmė 2008 m. įšaldytos pensijos. Nemažai žmonių tegauna nuo 130 iki 250 eurų dydžio pensijas ir yra priversti vegetuoti – t.y. gyventi žemiau skurdo ribos. Ir ketvirtoji grupė – bedarbiai, net 74 proc. netekusiųjų darbo patiria skurdą.

Kol kas vyriausybės planas nepadeda atsakyti į svarbų klausimą – kaip ir kiek žadama padidinti skurdų socialinių poreikių biudžetą. Tiesa, žadama optimizuoti mokesčius ir kovoti su šešėliu. Taip pat tikimasi, kad biudžetą papildys auganti ekonomika. Tačiau atsisakoma rimtesnės mokesčių reformos.

Lietuvos minimali socialinės apsaugos sistema neapsaugo nuo skurdo, teigiama naujausioje Europos Komisijos ataskaitoje. Galime daryti ir kitą išvadą – mūsų socialinės apsaugos sistemos mažakraujystę lemia regresinė mokesčių sistema ir šešėlis. Vyriausybės programoje įvardijama tik antroji dalis, o pirmoji paprasčiausiai ignoruojama. Neatsitiktinai pagal socialinės srities finansavimą ES paskutinįjį ketvertą sudaro Lietuva, Latvija, Estija bei Rumunija – visose šiose šalyse įtvirtinta „plokščia“ pajamų mokesčių sistema.

Beje, vyriausybės veiksmų plane skurdui įveikti numatyti dar 9 žingsniai, tačiau daugelio jų formuluotės yra labai išplaukusios, tad jų neįmanoma įvertinti.

Pavyzdžiui: „Moterų ir vyrų lygių galimybių ir paskatų pasirinkti netradicines moterims ir vyrams profesijas įtvirtinimas ir moterų patekimo/ sugrįžimo į darbo rinką (2018 II ketvirtis)“
arba “Mobilaus darbo formų taikymo plėtojimas, siekiant suteikti individualias paslaugas jaunimui regionuose”.

Socialinė parama nesumažins pajamų nelygybės

Programoje išsikeltas tikslas nuo 7,5 karto iki 5,2 karto sumažinti atotrūkį tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų. Šis skirtumas rodo pajamų nelygybę tarp 20 proc. gyventojų, gaunančių didžiausias pajamas ir 20 proc., gaunančiųjų mažiausiai. Pagal šį rodiklį tarp ES šalių vėl esame vieni paskutiniųjų. Vyriausybė ketina paremti gaunančiuosius mažiausias pajamas. Ar tai padės sumažinti pajamų nelygybę tarp dirbančiųjų pagal darbo sutartį ir mokančių iki 55 proc. mokesčių bei įmonių savininkų, turto valdytojų, kuriems tenka prievolė mokėti tik 5 proc. pajamų mokestį? Ar sumažės skirtumas tarp stambių ūkininkų, mokančių 5 proc. pajamų mokesčio, gaunančių ES paramą, didžiules socialinio draudimo mokesčių lengvatas ir miesteliuose dirbančių mokytojų bei kultūros darbuotojų? Užsibrėžusi mažinti pajamų nelygybę, vyriausybė nekalba apie mokesčių sistemos pertvarką. Šią žinią bankų ekonomistai sutiko labai džiugiai ir negailėjo pagyrų naujajam finansų ministrui. Jokių naujų mokesčių kapitalui, turtui – didžioji dalis mokestinės naštos paliekama dirbantiems pagal darbo sutartis. Progresinių mokesčių sąvoka vyriausybės plane nė karto nepaminėta.

Seimo nario ir vidutinio darbo užmokeščio santykis (Šaltinis: Eurostat)
Seimo nario ir vidutinio darbo užmokeščio santykis (Šaltinis: Eurostat)

Kita vertus, didžiulė pajamų nelygybė yra įtvirtinta ir viešajame sektoriuje – aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų atlyginimų skirtumai siekia 8–12 kartų. Pajamų nelygybės mažinimo plane apie šias disproporcijas nekalbama.

Prof. Bronislovas Gruževskis yra minėjęs, kad vidutinis darbo užmokestis po mokesčių jau dabar galėtų siekti 800 eurų, jei būtų imtasi mokesčių perskirstymo. Tai ne tik mažintų pajamų nelygybę, bet ir stabdytų emigraciją.

Jau dabar finansų ministras pripažįsta, kad jau beveik išsemtos galimybės mažinti neapmokestinamų pajamų dydį. Kol kas neapibrėžtai siūloma dalį socialinio draudimo mokesčio sujungti su pajamų mokesčiu – taip atsirastų 29 proc. pajamų mokesčio tarifas, kurį galima būtų dar sumažinti nepasiturintiesiems.

Kita paradoksali išvada – jei iki 2020 metų ekonomikos augimas bus pakankamai greitas (tarp 2,5 proc. ir 3,5 proc.) – pajamų nelygybė tik didės. Žmonių, gaunančių pajamas iš turto, bei aukštos kvalifikacijos darbuotojų pajamos didės kelis kartus greičiau, nei iki 500 eurų apmokamų samdomų darbuotojų, pensininkų ir kitų nepasiturinčių grupių. Taigi, peršasi paprasta išvada – neįmanoma sumažinti pajamų nelygybės ne mokestiniais svertais.

Mokesčiai darnios ekonomikos tarnaitė

Apie mokesčius rašoma tik IV vyriausybės veiksmų plano dalyje, kuri vadinasi „Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra“. Šios dalies pradžioje nemažai dėmesio skiriama inovacijoms, startuoliams, „Doing bussines“ konkurencingumo indeksui bei kitoms ekonomikos suklestėjimo sąlygoms (šias temas panagrinėsime kituose tekstuose) ir tik dešimtame poskyryje kalbama apie mokesčius. Vyriausybės plane įvardijama pagrindinė mokesčių paskirtis – netrukdyti darniai ekonomikos ir verslo plėtrai bei pritraukti investuotojus. Su tuo turėtų sutikti kiekvienas liberalas ir jau minėtieji bankų ekonomistai.

Mokesčiai – tai biudžeto pajamos. Todėl pirmiausia rašoma apie šešėlinės ekonomikos mažinimą. Planuojama iki 2020 metų mokesčių surinkimą padidinti nuo 30,2 iki 31,9 proc. Iš pirmo žvilgsnio tai nedidelis žingsnelis, tačiau, pasiekus šį tikslą, biudžetas pasipildytų 600800 mln. eurų.

Kaip ištraukti mokesčius iš šešėlio? Vyriausybės numatomos priemonės ir mažins,ir didins mokesčių surinkimą.

Planuojama smulkiajam verslui palengvinti mokesčių deklaravimą, diegiamas išmanusis mokesčių mokėtojų stebėjimas, taip pat kalbama apie sankcijas, kurios kol kas nekonkretizuojamos. Trimis procentiniais punktais planuojama sumažinti PVM slėpimą. Galima sutikti – tai padės surinkti mokesčių.

Toliau planuojama mažinti mokesčius asmenims, auginantiems vaikus. Tai geras žingsnis, bet jis sumažins mokesčių surinkimą.

Bus įvertinta bei panaikinta dalis mokestinių lengvatų – tai padidins mokesčių surinkimą.

Numatomos papildomos lengvatos investicijoms į naujas technologijas. Pagrįstas sprendimas, bet jis sumažins mokesčių surinkimą.

Taip pat numatomas šis plačiai išreklamuotas bet itin gudriai suformuluotas žingsnis: „Įvertinus galimybę ir nustačius tikslingumą, visos ar dalies darbdavio socialinio draudimo įmokos (įskaitant privalomojo sveikatos draudimo įmokas) perkėlimas darbuotojui, gyventojų pajamų mokesčio ir bendrajai pensijai finansuoti skirtos valstybinio socialinio draudimo įmokų dalies sujungimas“.

Išvertus į paprastą žmonių kalbą tai reikštų, kad Sodros mokesčius mokės pats darbuotojas, o ne darbdavys, todėl jis norės atlyginimą gauti oficialiai, o ne vokelyje. Apie šią reformą jau dešimt metų rašo ekonomistas Raimundas Kuodis, tačiau vyriausybė dar tik žada „įvertinti galimybę ir nustatyti tikslingumą“. Tikėtina, kad tai padidins mokesčių surinkimą.

Taigi, vyriausybė visų pirma nori „sutvarkyti ir optimizuoti“ esančią mokesčių sistemą – tikimasi pasiekti, kad mokesčiai būtų mokami sąžiningai. Jeigu pasiseks, taip iš šešėlio pavyks iškrapštyti kelis šimtus milijonų eurų.

Tačiau gali ir nepavykti pasiekti šio tikslo, be to keli šimtai milijonų – per maža suma Lietuvai ištraukti iš duobės. Savo plane vyriausybė bando laviruoti tarp stambaus verslo, bankų, menamų investuotojų ir didžiulę socialinę įtampą patiriančios visuomenės interesų. Stengiamasi nekeisti mokesčių sistemos ir taip įtikti abiems pusėms. Kita vertus, investuotojai jau dabar tiesiai šviesiai sako: didžiausios kliūtis jiems kurtis Lietuvoje yra emigracija, blogos demografinės tendencijos bei korupcija. Mažėja gyventojų, mažėja rinka, mažėja kvalifikuotų, gebančių dirbti žmonių. Labai didelė tikimybė, kad ūkiškos, o ne ekonominės logikos taikymas Lietuvos ekonomikai bei darbo rinkai turės skaudžių pasekmių.

Vėžiu sergančiam ligoniui nepakanka rekomendacijų pradėti mankštintis ir sveikai maitintis. Reikia kraujo perpylimo. Tad mokesčių sistemos svertai, biudžeto ištekliai, visų pirma, turėtų būti panaudoti socialiniams reikalams ir emigracijos stabdymui. Tai padėtų pritraukti ir investuotojus. O šiame plane dar nėra numatyta realių svertų, kaip sumažinti pajamų nelygybę, tad skurdas mažės tik simboliškai, o Lietuva ir toliau nukraujuos dėl emigracijos.

Kiek daugiau optimizmo įkvėpia viešojo sektoriaus tvarkymas bei nomenklatūrinio dumblo valymas. Tai geras ženklas tiek investuotojams, tiek visiems Lietuvos piliečiams. Tačiau šią dalį aptarsime kitame tekste.

Viršelyje: Saulius Žiūra. Vilniaus kontrastai

3 komentarų

  1. Programa didelė, ar neliks didžiausia dalys tik ant popieriaus.

  2. Kritiškai įvertinta Vyriausybes programa, bet autorius nieko nepasiūlė kokiomis konkrečiomis priemonėmis sumažinti atskirti, padidinti žmonių pajamas. O svarbiausia valstybės pajamas.i

  3. A2i8 Autoriui. Geras, realybę atspindintis straipsnis.Daugiau tokių!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *