Lietuvos Sąrašas politinė partija
Antrasis „Lietuvos sąrašo“ frakcijos Vilniaus m. savivaldybės taryboje forumas „Vilniaus pinigų dilemos“, lapkričio 10 dieną vykęs Vilniaus miesto Tarybos salėje, sulaukė visuomenės dėmesio. Ekonomistės Aušros Maldeikienės kvietimas suintrigavo ne vien miesto reiklams neabejingus vilniečius, visuomenininkus, bet ir politikus, miesto administracijos atstovus, Seimo narius, žurnalistus. Jame svarstyti klausimai: Ar tikrai žinome, kokio dydžio dabartinė Vilniaus skola? Ar realu, kad Vilniui skiriama gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis padidėtų ir kokios būtų tokio perskirstymo pasekmės? Ką išties turėtų veikti miesto gyventojų išrinktas politikas, kuris nuoširdžiai nori padėti miestui ir jo žmonėms? Tad kokius išgirdome atsakymus?
Pranešėjais buvo pakviesti finansų ekspertai Ingrida Šimonytė ir Raimondas Kuodis, taip pat miesto Ekonomikos komitete dirbantys politikai – konservatorius Mykolas Majauskas, liberalas Skirmantas Tumelis.
Septyni Raimondo Kuodžio patarimai
Raimondas Kuodis pranešimą „Kaip nustoti Vilniui švaistyti pinigus?“ pradėjo nuo priminimo, kad iki šiol neatliekama viešųjų projektų kaštų ir naudos analizė. Jis priminė klausytojams neseną Goštauto g. viaduko statybos istoriją, kurios kaštai mažiausiai 10 kartų viršija naudą. Nors kaštų ir naudos analizės principas, pasak R.Kuodžio, gyvuoja jau 179 metus, jis išlieka aktualus, o Lietuvoje taikomas pernelyg retai. Tai pirmas akcentas. Antrasis patarimas – vengti viešųjų ir privačių partnerysčių – , nes dažniausiai privatūs partneriai siekia sau naudingų sandorių, didindami projektų kaštus. Pavyzdys – rengiama Utenos plento rekonstrukcija. Šio kelio kilometro rekonstrukcijos kaina kelis kartus viršys tokių pat kelių statybos Lenkijoje ar kitose šalyse kaštus. Akis bado ir Balsių mokyklos nuomos projektas, kuris vilniečiams kainuos per 60 mln. eurų (200 mln. litų). R. Kuodis akcentavo, kad „dažno politiko tikslas – išleisti daugiau pinigų, ne jei turi“. Trečiasis patarimas – tiesiant kelius ar kuriant kitus infrastruktūrinius projektus neišpirkinėti privačios žemės, išleidžiant milijonus eurų mokesčių mokėtojų pinigų, o atsilyginti už ją natūra: „Kai už bulvių laukus, kurie dažnai pasipelnymo tikslais ir įsigyti, pradedame mokėti milijonus – tai nebeturi nieko bendro su teisingumu.“ Ekonomistas paragino peržiūrėti ir šilumos ūkio politiką, nepasiduoti politikų raginimui skatinti konkurenciją šioje natūralioje monopolijoje. Jo manymu, dabar mąsto ekonomijos principą keičia „rubikoninių arbatinukų“ kūrimo strategijos, kai tie patys monopolistai siūlo ir alternatyvas: „Šilumos ūkyje neturėtų veikti konkurencija, o Vilniaus pramonės įmonės, pavyzdžiui, Grigiškės, galėtų tiesiog atiduotų miestui atlikinę energiją“.
Raimondas Kuodis paragino ir sostinės vaikų darželių deficitą mažinti ne naujomis statybomis, o išnaudojant ištuštėjusių mokyklų erdves. Sprendžiant šią problemą gyventojų lūkesčių, poreikių ir pasiūlos santykis galėtų būti apskaičiuojamas pagal pasaulinėje praktikoje taikomą Gale–Shapley algoritmą (jo kūrėjai 2012 metais įvertinti Nobelio premija).
Septintasis R. Kuodžio patarimas – vystyti turizmą. Jo teigimu, Vilnius gali pritraukti turistus ne tik vykdydamas grandionizius projektus, pavyzdžiui, statydamas grandiozinį Gugenheimo muziejų, ypač kai miesto biudžete – skylė, bet ir originaliomis, mažai kainuojančiomis iniciatyvomis: išryškindamas ir reklamuodamas esamus miesto kultūros, architektūros ar istorijos paminklus. Sėkmingo „projekto“ pavyzdys – menininko Gytenio Umbraso „Stebuklų plytelė“ Katedros aikštėje, ji minima nes kelionių giduose kaip Vilniaus įdomybė. (Svarbu prisiminti, kad visai neseniai šv. Petro ir Povilo bažnyčios ansamblis buvo įtrauktas į Europos baroko šedevrų dešimtuką.)
Po pranešimo Raimondas Kuodis sulaukė nemažai klausimų. Vis dėlto karštų diskusių nekilo. Atsakinėdamas į klausimus ekonomistas švelnino savo poziciją, tarkim, paklaustas, kaip kaštų ir naudos analizės principas padėtų apsispręsti dėl itin brangių statybų, pavyzdžiui, dėl Nacionalinio stadijono griaučių vietoje suprojektuoto daugiafunkcinį sveikatinimo, švietimo, kultūros ir užimtumo centrą, kainuosiančio vilniečiams dar apie 94 mln. eurų (stadiono statybai 2008 jau buvo skirta 33,6 mln. eurų), R. Kuodis įvedė naują parametrą – sostinei gėda neturėti futbolo stadiono, tad remti jo statybą turėtų būti miestiečių garbės reikalas: „Šalis neturi Nacionalinio stadiono, ir tai yra gėda prieš pasaulį. Tad klausimas – pabaigiam ar nepabaigiam?“ Beje, Vilniaus taryba pritarė, jog šis grabdiozinis projektas būtų vykdomas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu.
Gana aptakiai ekonomistas įvertino ir 100 eurų kompensacijų tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželiams, politiką. Tiesa, jis pasiūlė atidžiau vertinti demografines tendencijas, kurios leistų apskaičiuoti būtinų vaikų darželių vietų skaičių dešimtmečiui į priekį. „Gal pavyks išvengti naujų darželių statymo ir paieškoti alternatyvų. Gal panaudoti tuštėjančių mokyklų pastatus?“
Ar verta Vilniui skirti didesnę miesto gyventojų pajamų mokesčio dalį?
Prisistatydama Lietuvos banko atstovė Ingrida Šimonytė primiausiai patikino, kad kalbės ne kaip atstovaujamos institucijos žmogus, o kaip ekonomistė. Buvusi finansų ministrė gana glaustai paaiškino, kas sudaro savivaldybių biudžetą. Visų pirma, valstybės biudžeto dotacija savivaldybėms konkrečioms jų funkcijoms atlikti (pavyzdžiui – švietimo, medicinos įstaigų išlaikymas ir pan.). Antras pajamų šaltinis – nuosavos savivaldybės pajamos, gaunamos, tarkim, iš turto pardavimo ar nuomos ir kt. Trečia dalis – mokesčiai. Tai rinkliavos, turto mokesčiai, gyventojų pajamų mokestis. Trys ketvirtadaliai visoje Lietuvoje surinkto gyventojų pajamų mokesčio atitenka savivaldybių biudžetams pagal nustatytą metodiką – mažosioms savivaldybėms dažnai tenka 100 procentų jų gyventojų pajamų mokesčių ir net daugiau, o didžiųjų miestų gyventoų indėlis perskirtomas. Šiuo metu Kaunui tenka 94 proc., Klaipėdai 76, o Vilniui – 48 proc.
„Jei daugiausiai gyventojų turinčiam Vilniui tenkančią GPM dalį padidintume, neišvengiamai nuskriaustume mažesnes savivaldybes“, teigė Ingrida Šimonytė.
Į klausimą, kokia yra miestų donorystės nustatymo logika, pagal ką didesnių miestų gyventojų pajamų mokestis yra perskirstomas mažesniems, I. Šimonytė atsakė, kad ir po Konstitucinio teismo sprendimo, kas gyventojų pajamų mokesčio paskirstymas būtų aiškiai reglamentuotas, Vilniui siūloma net mažesnė pajamų mokesčio dalis 45,95 proc.
Tiesa, ne visiems forumo dalyviams paaiškėjo, kodėl anksčiau Kaunui surenkamo GPM dalį siūloma mažinti nuo 94 proc. iki 76.85 proc. Miestų autonomijos ribojimas, kai vyriausybė perskirsto iš jų gyventojų miesto reikmėms surenkamus mokesčius, o vėliau nurėžtas lėšas kompensuoja papildomis dotacijomis, išlieka neskaidri ir iki galo neaiški.
Mykolas Majauskas apie korupciją miesto įmonėse
Tėvynės sąjungos–Krikščionių demokratų partijos atstovas miesto taryboje M. Majauskas suabejojo Raimondo Kuodžio išsakytomis idėjomis. Jo manymu, konkurenciją šilumos ūkyje reikia didinti. Pasaulyje labai populiari viešosios ir privačiosios partnerystės idėja, tad kodėl jos reikėtų vengti Vlniuje?
Savivaldybės tarybos Ekonomikos komiteto narys pastebėjo, kad norint optimaliai valdyti miesto finansus, reikia informacijos apie jų panaudojimą viešinimo ir profesionalų pagalbos.
Problema – kai kurių savivaldybės įmonių neskaidri veikla. Pavyzdžiui, savivaldybės įmonė „Vilniaus vystymo kompanija“ , kuri atsakinga už visas Vilniaus m. statybas, pasak politiko, yra viena neskaidriausiai dirbančių. Apie jos veiklą, projektus, biudžetą internete nėra jokios informacijos: net savivaldybės tinklapyje – vos pora jos vadovų pavardžių. Jaunasis konservatorius stebėjosi, kad net aptikus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi faktų, savivaldybės įmonių vadovai lieka nenubausti. Priminti ir plačiai pastarosiomis dienomis nuskambėjusio VŠĮ „Lazdynų baseinas“ 5 tarnybiniai automobiliai, tarp jų – direktoriaus visureigis. „Po kritikos „Lazdynų baseino“ direktorius nutraukė panaudos sutartį, liko tik du automobiliai. O mes jiems tik pagrūmojome ir nieko daugiau nesiėmėme“, pastebėjo politikas.
Kaip gauti patikimą informaciją apie savivaldybės vidaus problemas ir jos įmonių finansinę veiklą?
Kitas Savivaldybės tarybos narys, Skirmantas Tumelis, pasidalino patirtimi, kokiomis schemomis naudojasi valdininkai, norėdami padėti arba sutrukdyti politikams gauti rūpimą informaciją ir priimti sprendimus. „Kartais valdininkai pateikia Tarybai susipažinti labai daug dokumentų, įvairiausių rūšių duomenų, kurie užgožia ir net slepia esmines problemas. O reikšmingiausia informaciją teikiama likus kelioms valandoms iki posėdžio, kuriame priimami sprendimai“. S. Tumelio manymu, reikia dirbti ir su gerai dokumentuota, ir su tikrovę atitinkančia informacija. Bet ir viena, ir kita gali būti manipuliuojama.Vienas iš jo siūlomų sprendimų – raštu teikiamus gerai parengtus dokumentus turi papildyti ir žodžiu išdėstyta esminė su svarstoma problema susijusi informacija.
Aušra Maldeikienė: pirmiausia turime sužinoti faktus
Renginio iniciatorė, „Lietuvos sąrašo“ frakcijos narė Aušra Maldeikienė patvirtino, kad jai pirmasis darbo savivaldybės taryboje pusmetis buvo labai intensyvus. Ilgametę akademinio darbo patirtį turinti ekonomistė pastebėjo, kad daug kas sieja dėstytojo, mokytojo ir politiko darbą: visų pirma – šis darbas labai įdomus, antra – reikalauja gausybės skirtingų konpetencijų, trečia – posėdžiams tenka labai daug ruoštis (jos skaičiavimu, per pusmetį įsigilinta į 1,5 tūkst. puslapių dokumentų, 400 finansinių duomenų lentelių etc.), ketvirta – tenka daug dirbti už dyką. 290 eurų mėnesinis atlygis miesto Tarybos nariams yra didelis, jei tik ateini į posėdžius ir balsuoji už tai, ko nesupranti. Tačiau, jei analizuoji visus vos kelios dienos iki posėdžio pateikiamus dokumentus, turi šiam darbui skirti visą laisvalaikį ir savaitgalius. Dabar „turime politikus už dyką, ir turime politiką už dyką.“
Kaip galima būtų sutvarkyti Vilniaus finansines problemas? Aušra Maldeikienė kol kas nesiūlo išganingų sprendimų. Principas vienas: „Prieš siūlydami sprendimus, turime sužinoti faktus“.
Padėkojusi susirinkusiems į „Lietuvos sąrašo“ forumą ji pastebėjo, kad net skirtingas ideologines nuostatas turinčių jo dalyvių kultūringa diskusija apie miesto finansus – jau rimtas žingsnis link civilizuotos politikos. „Biudžetas tai mūsų gyvenimas“ – tvirtino ekonomistė.
Iš tiesų, miesto biudžetai neturėtų būti formuoja tik biurokratų kabinetuose ir „nuleidžiami iš viršaus“ nepadiskutavus su miestiečiais. Tad kviečiame visus aktyviai dalyvauti formuojant 2016 metų Vilniaus biudžetą.