Darius Kuolys

Miglė Marija Galvonaitė: Alternatyva politinėje arenoje

Birželio 3 dieną Vilnius universiteto studentų laikraštyje „Universiteto žurnalistas“ buvo paskelbtas Miglės Marijos Galvonaitės parengtas pokalbis su Darium Kuoliu. Dalinamės.

Artėjant šių metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams ir išvien daugėjant politinių skandalų tradicinėse partijose, dažnas pilietis susimąsto, kam bus verta skirti savo balsą. Nors gali pasirodyti, kad šiandien be konservatorių, liberalų nebeturime jokių pasirinkimų, realybė, pasak pilietinio sambūrio „Lietuvos sąrašas“ pirmininko bei Vilniaus miesto tarybos nario Dariaus Kuolio, kitokia. Jo teigimu, prieš keletą metų susikūręs „Lietuvos sąrašas“ siūlo kaip tik tokią alternatyvą dabartinei valdžiai. Iš kultūros, mokslo žmonių, visuomenininkų sudaryta partija pasiryžusi paraštėse keliamas diskusijas perkelti į politinę darbotvarkę, siekti atviresnės švietimo sistemos, stipresnės kultūros bei meno politikos ir skatinti didesnę visuomenės moralinę klausą.

 Kovo mėnesį Teisingumo ministerija „Lietuvos sąrašą“ pripažino politine partija. Kaip vertintumėte šio sambūrio balso svorį bendroje politinėje arenoje?

– Labai savitai. Tai yra kultūros, mokslo žmonių ir aktyvių piliečių sambūris. Jis atsirado prieš keletą metų, 2012 – aisiais, kaip tam tikras protestas prieš valdžios laikyseną visuomenės atžvilgiu. Tada mums pasirodė, jog valdžia pradeda savivaliauti, manipuliuoti visuomene, ignoruoti jos nuomonę, daug meluoja, yra arogantiška. Rėmėmės asmeninėmis patirtimis, pavyzdžiui, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo situacija. Pasirodo, jie buvo apšmeižti aukščiausių mūsų valdžios pareigūnų, naudojantis galingiausiomis žiniasklaidos priemonėmis. Taigi nešvankiai susidorota su dorais, sąžiningais žmonėmis, atėjusiais tarnauti savo valstybei. Mums atrodė, kad valstybėje prieš taikius piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nukreipta per daug melo, prievartos, o tai peržengia bet kurios civilizuotos valstybės moralios politikos principus. Todėl prieš tai sukilome. Rinkdamiesi tokio sukilimo priemones, mąstėme, ar būsime tiesiog pilietinis bruzdėjimas, ar mėginsime prisitaikyti prie taisyklių, kurios buvo primestos iš valdžios. Galiausiai laimėjo nuomonė, jog reikėtų prisitaikyti.

Nuo kitų partijų skiriamės tuo, kad nesiveržiame į valdžią – mums svarbu ginti tam tikras idėjas, pozicijas, kurių tradicinės partijos negina. Kitas „Lietuvos sąrašo“ tikslas –  keisti galią turinčių žmonių santykį su savo visuomene, nes šiandien jis grindžiamas nepasitikėjimu. Politinis elitas mano, jog atkurta Lietuvos visuomenė negali būti savarankiška: ja reikia manipuliuoti, ją reikia valdyti, suvaržyti, pasitelkus Konstitucinį Teismą, specialiąsias tarnybas, Valstybės saugumo departamentą. Mūsų nuomone, visuomenę reikia auginti, brandinti, puoselėti, duoti jai tas teises bei laisves, kurias turi visos laisvos politinės bendruomenės. Veikdami kaip politinė partija, norime parodyti ir tai, jog intelektualai, mokslo, kultūros žmonės laisvoje visuomenėje neturėtų nusišalinti nuo bendrų reikalų ir kad rimta politika yra menas, rūpinimasis visuomenės likimu bei išlikimu, o ne primityvi kova dėl valdžios.

Mokslo žmonės dažnai turi idėjų, kaip visuomenė turėtų tvarkytis, bet šiandien jie atsiduria nuošalėje. Pasiūlymai pažvelgti į visuomenės raidos modelį kitaip, svarstymai, kodėl mūsų augimas išstumiantis, kai, ekonomikai augant, išstumiame atskirus visuomenės sluoksnius iš šio raidos proceso ir verčiame juos trauktis į Vakarus arba izoliuotis, šiandien vyksta paraštėse. Mes manome, kad tai turėtų būti šalies politinėje darbotvarkėje.

Kodėl „Lietuvos sąrašo“ tikslams pasiekti pasirinkote politinės partijos, o ne labiau nuo kritikuojamos valdžios nutolusią formą, pavyzdžiui, nevyriausybinę organizaciją?

– Siekdami sustiprinti pilietinę visuomenę, darėme daug – kūrėme pilietinius sambūrius, nevyriausybines organizacijas  Aš pats ilgą laiką vadovavau Pilietinės visuomenės institutui. Bet, galiausiai, pamatėme, jog galios svertai gali viską labai greitai nubraukti. Taigi rinkomės tokias formas, kurios leidžia kalbėti šiek tiek garsiau. Būdami politine partija, pradėjome kelti konkurenciją. Pavyzdžiui, sostinėje sužaidėme rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę: neturėdami kapitalo, sudarėme įvairių, išmintingų žmonių sąrašą ir išstūmėme daug pinigų turėjusią Darbo partiją. Pasikvietėme aktyvų visuomenininką Liutaurą Stoškų, „Lietuvos sąrašo“ kūrėją, aktorių, pedagogą, bardą Gediminą Storpirštį, ekonomistę, mokytoją, dėstytoją Aušrą Maldeikienę.

Manome, kad Vilnius laimėjo, vietoje Darbo partijos atstovų Taryboje išrinkęs „Lietuvos sąrašo“ žmones. Nors turime tik 4 vietas iš 51-os, reikšdami savo nuomones, pasiūlymus, bandome kurti kitokį, skaidresnį Vilniaus tvarkymosi modelį. Esame nusiteikę kolegiškai kitų partijų, jaunų kolegų atžvilgiu, nesielgiame per daug arogantiškai ar maištingai, norime, kad Vilniui sektųsi.

Šis bandymas parodė, kad ne visada viską lemia dideli pinigai. Visuomenė, pradedantys politikai kartais galvoja, jog kiekvienai partijai reikia savo milijonieriaus, gelbėtojo. Mes sakome, kad, siūlant naują politinę valstybės darbotvarkę, reikia grumtis savo idėjomis ir neprisirišti prie didelio (ypač vieno žmogaus) kapitalo. Šiandien politikoje matome depresyvią situaciją – daug naujų veidų, bet ne naujų idėjų. „Lietuvos sąrašas“, bendraudamas su visuomene, mokslo, kultūros žmonėmis, siekia tokias idėjas kurti.

– Jūsų partija – viena iš nedaugelio, kurios narių daugumą sudaro kultūros, mokslo sričių atstovai ir visuomenininkai. Kaip vertinate kultūros ir švietimo politikos situaciją Lietuvoje?

– Labai kritiškai. Manau, teisi buvo Meilė Lukšienė, Sąjūdžio metais įspėjusi Vytautą Landsbergį ir kitus valstybę kūrusius vyrus, jog atsainus požiūris į švietimą neleis sukurti nieko gero. Pasižiūrėkime į tai, kas vyksta pastaraisias metais, – mūsų tradicinės partijos, laimėjusios rinkimus, švietimo sritį atiduoda koalicijos partneriams kaip jiems nesvarbią sferą. Bet, pavyzdžiui, Lenkų rinkimų akcija, jei tik patenka į valdančiąją koaliciją, šios srities prašo. Ši tautinė bendruomenė supranta, kad švietimas – savikūros įrankis, padedantis kurti save, savo ateitį.

Svaičiojame apie išmaniąją visuomenę, ekonomiką, „Lietuvą 2030“, nesinaudodami švietimu kaip savikūros priemone. Šiuo atveju, tai – didelis apsileidimas, rodantis, jog neišmokome išmintingai tvarkyti švietimo bei kultūros. Yra ir įdomių poslinkių, bet stinga sutarimo dėl nacionalinės svarbos programų. Turime puikių mokytojų, mokyklų, studijų programų, mūsų gimnazistai iš provincijos įstoja į gerus Vakarų universitetus, tačiau taip pat esama labai daug balasto.

Švietimo sistema tampa uždara bei nomenklatūrinė: nelabai ar vidutiniškai gabūs žmonės mėgina ginti savo erdvę raidos, naujų idėjų sąskaitą ir užsidaro. Klasikinis pavyzdys – Romo Sakadolskio istorija. Profesionalai pripažįsta, kad geresnio praktiko bei teoretiko žurnalistikos srityje su darbo Vakaruose patirtimi Lietuva neturėjo. Staiga Vilniaus universitetas po daugelio metų atsisako, kaip man sakė keli studentai, mylimiausio jų dėstytojo paslaugų. Todėl jau sunkiai sirgdamas, norėdamas jaunajai kartai perduoti savo patirtį, R. Sakadolskis važiuoja dėstyti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kodėl Vilnius jo atsisakė? Bet kuri aukštoji mokykla dėl tokių dėstytojų stengtųsi grumtis.

– Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvos švietimo sistema tokius profesionalus atmeta?

 – Ji yra per daug uždara ir stagnuojanti, kai reikėtų galvoti apie lanksčias, atviras struktūras. Dabar aukštasis mokslas laikosi paaugliškai arogantiško požiūrio į visuomenę. Brandžios visuomenės grupės viena kitą gerbia, ieško dialogo, kartu svarsto savo likimo klausimus. Tuo metu Lietuva dar išgyvena agresyvoką paauglystės laiką, kaip paauglys siekia įrodyti, kad tai jis – teritorijos šeimininkas, gaujos vadas, todėl niekam nenusileis. Kartais iš to išaugama, o kartais paauglystė užsitęsia iki gilios senatvės. Turime galimybę bręsti, bet šios galimybės atsisakome.

– Ką reikėtų daryti, jog situacija keistųsi?

 – Apie tai kalbėti. Paradoksalu, kad nebeginame laisvės, savo teisių bei laisvių. Apsiribojame galimybe turėti saugų asmeninį gyvenimą, tylime net tada, kai traiškomi ir laužomi kitų gyvenimai, galvodami, kad tai mūsų neliečia. Šalies akademinė bendruomenė prarado moralinį jautrumą kitų piliečių atžvilgiu.

Lietuvai iki tikrai laisvos intelektualinės erdvės, kurioje nebijotume būti skirtingi, ginčytis dėl savo pažiūrų ir ieškoti bendros išminties, trūksta labai daug. Kultūra – bendras tautos gyvenimas, atsakymai į tautos prasmės klausimus. Taigi šios srities politika mums padėtų ieškoti atsakymų bei atsisakyti vaikiškų žaidimų, kai, menininkams skyrus pinigų, tikimasi, jog jie žais savo smėlio dežėse. Kultūra, menas turėtų aktyviai veržtis į viešąsias erdves ir svarstyti bendruomenės reikalus.

 – Nemanote, kad tokiai padėčiai įtaką galėjo padaryti sovietinio laikmečio paveldas – valdžios bandymai ištrinti mūsų kultūrinę, istorinę savimonę?

– Sovietmetis turėjo daug svarbių patirčių, apie kurias dabar užmirštama. Šiuo nelaisvu laikotarpiu galvojome apie tautinės bendruomenės likimą. Sovietų okupacijos metais negalėjo būti jokios politikos, bet mūsų literatūra, kultūra, menas buvo politikos laukas, nes ten buvo svarstomos idėjos, kaip tautinei bendruomenei gyventi bei išgyventi.

Juozapas Albinas Herbačiauskas tarpukario  Respublikos metais pastebėjo, jog jaunoji karta šiandien viską turi be vargo ir tarsi jaučia poreikį spjaudyti į tai, kas padaryta. Tas vargo nepatyrimas kartais yra tam tikras egzistencinis praradimas, nes taip nejaučiama laimėtų dalykų vertė. Kad ją pajustum, turi patirti išmėginimus.

– Esate sakęs, kad „Lietuvos sąrašas“ priskiriamas prie sparčiausiai augančių partijų Lietuvoje. Kokiais duomenimis galėtumėte pagrįsti šį teiginį?

– Apčiuopiamais. Turėjome tūkstantį narių ir per labai trumpą laiką mūsų gretos pasipildė dar tūkstančiu. Todėl išlikome kaip politinė jėga. Tam įtakos galėjo turėti dabartinėmis politinėmis struktūromis nusivylusių, ryšį su jomis praradusių žmonių noras ieškoti alternatyvų jų interesams neatstovaujančiai valdžiai.

– Teigiate, jog daugelis Jūsų partijos narių – intelektualai. Kur Jūs nubrėžtumėte ribą, skiriančią intelektualą nuo eilinio piliečio?

– Negaliu sakyti, kad turime du tūkstančius intelektualų. Turime daug aktyvių, dorų, visuomeniškai, pilietiškai nusiteikusių žmonių. Griežtos ribos tarp intelektualo ir eilinio piliečio nebrėžčiau. Kaip Vincas Krėvė-Mickevičius teigčiau, kad ir kerdžius gali būti išmintingas kaip filosofas. Lietuviai turi daug išminties, patirčių, tačiau ta išmintis turi būti generuojama bei telkiama. Šiuo atveju, mes, kultūros, mokslo žmonės, labai pagarbiai žiūrime į skirtingų patirčių partijos atstovus iš įvairių Lietuvos vietų. Intelektualą apibrėžčiau kaip atsakingą, bendruomenei įsipareigojusį, savarankiškai mąstantį žmogų.

– 2012 metais „Lietuvos Sąrašas“ netiesiogiai dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose – nekėlė savo partijos sąrašo, tačiau siūlė politikams darbų sąrašą, Respublikos atkūrimo programą. Kokie Jūsų planai, artėjant rudeniui ir naujiems Seimo rinkimams?

– Svarstome, dalyvaujame diskusijose, mėginame pristatyti savo požiūrį. Taip pat turime žmonių, kurie yra pasirengę kandidatuoti Klaipėdoje, Prienuose, Kupiškyje, Kaišiadoryse, Kaune, Vilniuje. Jie pasiruošę lietuviams pateikti politinę alternatyvą. Taigi vienaip ar kitaip šiuose rinkimuose dalyvausime, tačiau dėl galutinės taktikos ir strategijos dar nesame apsisprendę.

– Jūsų partijos politinė programa yra atvira piliečių pasiūlymams. Visgi ar suteikta laisvė visuomenės nariams kelti savo iniciatyvas nesukurs neįgyvendinamų, nerealių partijos siekių?

– Mums svarbu, kad žmonės galėtų reikšti kritines pastabas, pateikti pasiūlymus. Žinoma, ne kiekvienas pasiūlymas bus priimtas, bet į kiekvieną bus argumentuotai atsakyta, Norime kalbėti ir būti atviri visuomenei.

– Viena naujausių Lietuvos sąrašo sambūrio iniciatyvų – saugoti bei skatinti lietuviškus įstaigų pavadinimus, atkreipti dėmesį į užsienio kalbos žodžių padaugėjimą aplinkoje. Valdžia prieš keletą metų siūlė savotišką šios problemos sprendimo būdą – šalia angliškų įstaigų pavadinimų pateikti lietuvišką vertinį. Jūs, šiuo atveju, skatinate valstybines šventes švęsti lietuviškus pavadinimus turinčiuose baruose, kavinėse, restoranuose. Kiek toks kovos būdas su anglicizmais ir kitais -izmais galėtų būti perspektyvus?

– Manome, jog čia reikalinga ne kova, o tautinė savigarba ir kultūros tradicijos suvokimas. Lietuviai tarsi mėgina gyventi be istorijos, bando viską nušluoti tarsi būtų svetimi, atklydę. „Lietuvos sąrašas“ neturi ryškios atlietuvinimo programos, tai daugiau Tautininkų sąjungos tikslas. Tačiau viena mūsų sąrašo kolegių folkloristė Austė Nakienė pasiūlė idėją – Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją pamėginti ieškoti restoranų ir kavinių su lietuviškais pavadinimais, ten pasikviesti draugus.

Labai svarbu rūpintis istorine atmintimi – kad neprarastume tos laikysenos, to pasakojimo, kurie buvo kurti iki mūsų. Šiandien užmirštame Vilniaus ir laikinosios sostinės Kauno kodą, prarandame savo miestų bendruomenių savigarbą. Kaunas nebeturi garsiųjų kavinių, erdvių, kurios kūrė jo bendruomenę. Vilniuje šiandien taip pat nebėra nei Literatų, nei Rudnickio kavinės, dabar ten – „amerikietiškas viščiukas“. Jei miestas turi susipratusią savo verslo bendruomenę, aktyvius piliečius, rūpinamasi visomis viešomis erdvėmis. Ir privatus sektorius siekia išsaugoti atmintį. Šiandien matome, jog Lietuvoje privatus sektorius nesiskiria nuo prasčiausių Londono ar Niujorko pavyzdžių, kai viską lemia pinigai. Tai – labai netoliaregiškas žvilgsnis.

Mano kolega iš pirmosios Vyriausybės, buvęs finansų ministras Romualdas Sikorskis, dirbdamas Vilniaus vicemeru, padėjo Vilniui iš vokiečių įsigyti vienus geriausių Vidurio Europoje vargonų. Šiandien Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje profesorius Leopoldas Digrys jais groja, o žmonės sekmadieniais gali klausytis nemokamų koncertų. Tai – didelis miesto turtas. Šiems vargonams prižiūrėti, išlaikyti reikia šiek tiek lėšų. Pagalvojome, jog būtų gražu, kad Vilniaus visuomenė bei verslas prie to prisidėtų. Buvo surengtas puikus koncertas, skambėjo klasikinė, moderni muzika, į renginį atvyko daug žmonių. Per pirmą savaitę buvo surinkti vos 198 eurai. Pusę tos sumos paaukojo vienos Vakarų valstybės ambasadorius, kitą dalį sunešė Lietuvos žmonės, daugiausiai po 3-5 eurus šventos Vilniaus moterys. Iš pradžių nebuvo sulaukta nė vieno Vilniaus verslininko aukos. Tai yra Vilniaus bendruomenės tam tikras lakmuso popierėlis. Kaip ši bendruomenė egzistuos toliau, kaip ji nori solidariai save kurti, ar ji išvis galvoja apie savo kultūringą, lietuvišką ateitį?

– Koks, Jūsų manymu, būtų tinkamiausias būdas spręsti lietuviškų pavadinimų stygiaus problemą?

 – Sąmoningumo, paramos tam. Mūsų kolegės Austės Nakienės idėja ir buvo atkreipti dėmesį į žmones Vilniuje, kuriems lietuviški pavadinimai rūpi. Šiandien Pilies gatvės pradžioje atidarytas restoranas „Grey“. Anksčiau čia buvo „Žagarų“ (“Żagary”), prieškario Vilniaus modernistų kultūros leidinio, redakcija. Čia lankėsi Česlovas Milošas, Teodoras Bujnickis ir kiti garsūs poetai. Lietuviškas ar lenkiškas pavadinimas vietoje angliško žymėtų tradiciją, parodytų, jog sienos nėra bebalsės – jos pačios turi tekstus, o mes šiuos tekstus turėtume mokėti perskaityti. Tai – kultūringas, ne barbariškas požiūris į savo aplinką. Šiam požiūriui kurti reikia laiko, reikia remti kultūringas iniciatyvas, apie jas kalbėti, edukuoti visuomenę. Vien pasisakymais nieko nepasieksi, jei tie pavadinimai patiems žmonėms nieko nereikš. Spėju, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje kavinė, įkurta buvusios reikšmingos redakcijos vietoje, transliuotų tam tikrą kultūrinį kodą. Mes, deja, šio kodo nebegirdime. „Lietuvos sąrašo“ pastanga – paskatinti didesnę žmonių moralinę klausą. Tikimės: jei visuomenei to reikės, gal ir verslo sektorius tai girdės.

– Kokią Lietuvos politinės sistemos ateitį prognozuoja „Lietuvos sąrašas“?

– Viena yra prognozuoti, o kita – siekti. Ko mes norime? Mano manymu, dabar esame stagnuojančiame rate, kai vis labiau atsisakome savarankiškumo lemiant savo likimą, daugėja fatalizmo bei inercijos. Tai nėra geras scenarijus. Manau, jog turime ieškoti jėgų telktis, burtis ir bandyti likimą imti į savo rankas: generuoti idėjas, tartis, kokios perspektyvos norime. Kažkada Algirdas Julius Greimas memorandume “Prezidentui Vytautui Landsbergiui” sakė, kad visas Lietuvos potencialas turi būti nukreiptas į ateities kūrimą: reikia diskutuoti, kokio ateities modelio norime ir rinktis būdus, scenarijus, padėsiančius prie jo artėti. Šiandien apie tai nekalbame. Lietuvoje galime linksmintis individualiai bei turėti daug smagaus laiko, bet bendruomenės nuotaika – gana depresyvi. Manau, jog taip yra todėl, kad Lietuvai trūksta perspektyvos. Ką turėtų daryti politiniai lyderiai civilizuotose bendruomenėse? Jie turi verti perspektyvas. Deja, mūsų politiniai lyderiai visuomenei tokios įkvepiančios perspektyvos atverti nesugeba. Ir čia yra bėda. Iš šio uždaro rato siūlome veržtis bendromis pastangomis.

Laikraštis „Universiteto žurnalistas“ (www.universitetozurnalistas.lt) yra Vilniaus universiteto periodinė mokomoji priemonė, leidžiama lietuvių kalba nuo 1977 metų spausdintiniu ir/arba elektroniniu būdu, skirta ugdyti kūrybinius ir praktinius studentų gebėjimus.

Vienas komentaras

  1. Puiki citata: Rimta politika yra menas, rūpinimasis visuomenės likimu bei išlikimu, o ne primityvi kova dėl valdžios“.

    Neseniai teko girdėti pasvarstymą, kad Modernaus meno centre, kuris iškils Pylimo g., anksčiau buvusio kino teatro vietoje, galėtų būti kavinė „Lietuva“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *