Penki pozityvūs savaitės įvykiai (Rugsėjo 17 – rugsėjo 24)

1) Pirmieji kandidatų į prezidentus debatai. Galimi laimėtojai – viešojo sektoriaus žmonės.

Pirmadienio vakarą LRT surengė pirmuosius prezidentinius debatus, kurių tema „Socialinė atskirtis Lietuvoje“. Šią penkių kandidatų ir dviejų žurnalistų diskusiją galima apibūdinti kaip generalinę repeticiją prieš tikruosius debatus. Jeigu tai repeticija – atleistinas ir gana komiškas laidos vedėjo R. Musnicko apšilimas tiesioginiame eteryje, ir ilgi apžvalgininkės I. Makaraitytės intarpai, ir kandidatų į prezidentus improvizacijos gana aiškiai apibrėžta tema. Per visą diskusijos laiką laidos vedėjas uždavė tik vieną klausimą socialinės atskirties mažinimo tema.

Ką išgirdome? V. Ušackas entuziastingai siūlė BVP proveržį, kuris padėtų suvienytų dvi atskiras Lietuvas. Retorika kiek priminė A. Zuoko samprotavimus apie laimingų žmonių ekonomiką, skambėjusius praeitų rinkimų metu. N. Puteikis akcentavo, kad problema slypi per mažose biudžeto įplaukose. A. Maldeikinė bandė paaiškinti, kad pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis kyla ne dėl ekonomikos problemų, o iš visuomenės nesutarimo kaip dalintis bendrai sukurtu gėriu. V. Mazuronis pasiūlė viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų vidurkį kelti iki 1300 eurų ir pasivyti estus, o P. Auštrevičius aiškių minčių šia tema neišsakė. Į pirmuosius LRT debatus neatvyko G. Nausėda (sakoma, kad išsigando A. Maldeikinės), I. Šimonytė ir A. Juozaitis.Tiesa, Ingridos Šimonytės pasisakymas nuskambėjo visose televizijų žinių laidose – ji ne kartą akcentavo nevykusį švietimo bei sveikatos apsaugos reformų turinį. Tad pirmasis debatų įspūdis – prezidentinės kampanijos metu, mokytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai ir kiti viešojo sektoriaus specialistai turės bent 5 užtarėjus: A.Maldeikienę, N.Puteikį. I .Šimonytę bei A.Juozaitį ir V.Mazuronį.

2) Mažinami antstolių ir notarų įkainiai.

Iki šiol antstoliai nuo išieškomos sumos galėjo priskaičiuoti kelis šimtus procentų. Nenuostabu, kad vidutinės antstolių pajamos, jau atskaičius būtinąsias išlaidas (patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, mokėjimai paštui), siekė iki 10.000 eurų per mėnesį. Suomijoje antstoliai turi teisę gauti ne daugiau nei 0,5 proc. pajamų nuo išieškomos sumos, Airijoje – 5 proc. Didžiojoje Britanijoje – 7,5 proc. Prezidentūros siūlomas ribojimas – 15 proc. nuo išieškomos sumos – yra protingas, nes tokie patys atlyginimų ribojimai yra numatyti Estijoje ir Latvijoje.

Seimo nariai N. Puteikis ir D. Šakalienė panašius įstatymų pakeitimus yra siūlę ir anksčiau. Žinoma, būsimais pokyčiais nesidžiaugia antstolių ir notarų gildijos. Iki šiol jų džiaugsmą užtikrino įstatymas, leidžiantis Antstolių ir Notarų rūmams vetuoti bet kokius įkainių pakeitimus, o teisingumo ministrų galimybės leido tik „derinti ir tartis“. Įstatymo pakeitimui kol kas tik pritarta, pasiūlymai keliauja per Seimo komitetus, tačiau smagu, kad šiai reformai Seimas pritarė beveik vienbalsiai. Neveltui antstolių apetito ribojimą vadiname reforma – šis žingsnis, valstybes ir įstatymo vardu, iš esmės mažina lupikavimo terpę.

3) Mėnesiui sustabdytas miškų kirtimas Labanoro girioje.

Aplinkos ministro sprendimą mėnesiui stabdyti plynuosius miškų kirtimus draustiniuose kol kas būtų galima vadinti vienintele gera naujiena Lietuvos gamtos turto naikinimo istorijoje. Šios paliaubos leis politikams ir visuomenei parengti apgalvotus argumentus, keisti miškų kirtimo taisykles. Iki šios akimirkos yra registruotos rekordinės Valstybinės miškų urėdijos pajamas už parduotą medieną. Per 2018 metų primą pusmetį gauta 90,14 mln. eurų pajamų (6 proc. daugiau nei 2017 m.) ir uždirbta 26 mln. eurų bendrojo pelno. Medienos kainos šiais metais paaugo 22proc. – nuo 39,2 eurų už kubinį metrą iki 47,9 eur/kb. Aplinkos ministras K.Navickas ir Valstybinių miškų urėdijos direktorius Marius Pulkauninkas didžiuojasi ekonominiais pasiekimais, tuo tarpu, yra numatyta per artimiausiu trejus metus miškų kirtimo normą padidinti 6 procentais.

Sukilusi visuomenė ir aplinkosaugininkai paskelbė aiškią žinutę – plynai kertamos girios ir draustiniai nėra TIK mediena. Miškai – tai dešimtmečius, net šimtmečius besikuriančios ekosistemos. Juose gyvena paukščiai ir žvėrys, auga reti augalai ir yra įsikūręs vabzdžių mikrokosmosas. Tiesa, panašu, kad technokratiškai mąstantiems valdininkams visa tai yra tiesiog menkavertė mėsa, nepagerinanti nei šalies BVP, nei medienos verslo balansų. O norisi, kad būtų suvokiama – Lietuvos miškai yra ir materialus, ir nematerialus turtas.

Kaip konkrečiais skaičiais apskaičiuoti Labanoro girios vertę? Vienas nukirstas kubinis metras duoda 48 eurus pajamų, tačiau kiek kainuoja prarastas nematerialusis turtas? Drįstu manyti, kad galutinis balansas būtų nuostolingas. Ar per mėnesį politinius sprendimus priimantiems žmonėms pavyks tai suprasti? Gal verčiau importuoti medieną, o savo girias tausoti ir puoselėti? Taip daro išmintingos politikos besilaikančios pasaulio šalys.

Deja, Lietuva dabar eksportuoja ne tik medžius, bet ir geresnio gyvenimo ieškančius žmones. Emigrantai, ypač išsilavinę, yra laukiami turtingesnėse rinkose. Kodėl gi vyriausybei nepaprašius kompensacijų iš kitų šalių už kvalifikuotos žmogienos eksportą? Gal tada galėtume pardavinėti mažiau medienos?

4) Atskleista, kas skundžia pensijų reformą.

Konservatorių lyderiai, kreipdamiesi į Konstitucinį teismą dėl pensijų reformos, naudojosi pensijų fondų advokatų paruoštukais. Beveik pažodžiui nusirašė jų parengtą tekstą. Negana to, Valstiečių – Žaliųjų frakcijos narė A. Širinskienė iškapstė ir tai, kad pensijų fondas „BaltCap Infrastructure Fund“ yra numatęs 11 mln. eurų privačios mokyklos ir darželio statybai Vilniaus Kalnėnų rajone. Turbūt nebūtina įvardinti, kuri šeima yra pelningiausių Vilniaus darželių ir mokyklų verslo savininkė. Na, dabar tik galime atidžiai stebėti, kaip šią situaciją komentuos konservatorių kandidatai į prezidentus – I.Šimonytė ir V.Ušackas. Kol kas jie žada atvirą ir sąžiningą politiką.

5) Popiežiaus Pranciškaus šimtmečio pamokymai.

Popiežius Pranciškaus, grįždamas iš vizito po Baltijos šalis, lėktuve atsakė į žurnalistų klausimus. Pranciškus dar kartą paaiškino asmens, tautos ir tradicijų ryšio svarbą:

Gints Amolins (Latvijos radijas): Emigracija, demografinė krizė. Ką turėtų daryti mūsų lyderiai, taip pat ir mes kiekvienas, kad išsaugotume tapatybę?

Popiežius Pranciškus: Aš savo tėvynėje nepažinojau žmonių iš Estijos, Latvijos, tačiau buvo gana daug migrantų lietuvių. Argentinoje jų daug. Jie atsinešė savo kultūrą ir istoriją. Jie didžiuojasi galėdami įsilieti į naują šalį, o kartu ir išsaugoti savo tapatybę. Jie rengia šventes su savo tradiciniais drabužiais, su tradicinėmis dainomis. Grįžta aplankyti tėvynę. Manau, kad kova siekiant išsaugoti tapatybę padaro žmones stiprius. Jūs turite tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje. Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.

Šiame kontekste galima prisiminti spaudos naujienas apie Vokietijoje tapatybininkus, besidominčius ir propaguojančius tautos istoriją – jie neretai yra apšaukiami nacistais. Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį taip pat ėmė plisti progresyviosios ideologijos mada, tautinę tapatybę ėmė skeptiškai vertinti ir dalis intelektualų. Popiežius taktiškai ir išmintingai priminė, kad joks naujas europinis indetitetas nepakeis lietuviškos tapatybės. Kiekvienas asmuo yra turtas, kai jaučiasi priklausąs tautai. Tikėjimo tauta ir tautine valstybe Pranciškus įkvėpė ir politikams, primindamas, kad iš Lietuvos praeities turėtume semtis stiprybės.

Taip pat, savo iniciatyva Popiežius Pranciškus žurnalistams pasakojo savo įspūdžius iš Lietuvos: „Norėčiau pridurti dar keletą dalykų apie kai kuriuos kelionės momentus, kuriuos nepaprastai stipriai išgyvenau. Jūsų istorija, Baltijos šalių istorija – tai invazijų, diktatūrų, nusikaltimų, trėmimų istorija. Aplankiau muziejų Vilniuje. Išgirdęs žodį „muziejus“ pagalvoji apie Luvrą. Tas muziejus – kalėjimas, kuriame žmonės buvo kalinami dėl politinių ar religinių priežasčių. Mačiau kameras, kėdės dydžio kameras, kuriose buvo galima tik stovėti, kankinimo kameras. Mačiau kankinimo vietas, kur Lietuvos šaltyje atvesdavo nuogus kalinius, nuliedavo vandeniu ir palikdavo valandų valandas, kad palaužtų pasipriešinimą. Paskui nuėjau į didelę egzekucijų patalpą. Ten jėga nutempdavo kalinius… šūvis į pakaušį… ir paskui mechaniniu keltuvu įmesdavo į sunkvežimį ir išveždavo į mišką. Šitaip per dieną nužudydavo po 40 žmonių. Galiausiai ten buvo nužudyti iki 15 tūkst. žmonių. Tokia yra Lietuvos istorija, ir kitų šalių istorija. Tačiau tai, ką mačiau, buvo Lietuvoje”

Galime daryti išvadą – moralė, atjauta, istorijos išgyvenimas yra ir politinio, ir visuomeninio gyvenimo dimensijos – tarsi neapčiuopiamos, bet gyvos ir svarbios.

Straipsnio autorius – Marius Matulevičius
Iliustracija: gyvasmiskas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *