Pokalbis su Dariumi Kuoliu: Lietuvos viešojoje erdvėje stinga nuomonių įvairovės

Dalijamės išeivijos dienraštyje „Draugas“ paskelbto Rasos Kazlas pokalbio su Dariumi Kuoliu pirmąja dalimi.

…..

Darius Kuolys – vienas intelektualiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys, ėjęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjo pareigas, Vilniaus universiteto docentas, kultūros istorijos tyrinėtojas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius. Prieš penkerius metus žurnalui „Veidas atlikus Lietuvos universitetų profesorių apklausą D. Kuolys buvo pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu. Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie reformuojamas aukštąsias mokyklas, apie švietimo ir mokslo krizės gilėjimą, apie tai, kokius vaisius raškome šiandien, gyvendami 27-uosius Nepriklausomybės metus, kai vos ne kasmet šalį palieka daug jaunų žmonių, nematančių ateities savo Tėvynėje.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Jums teko darbuotis kultūros ir švietimo ministro pareigose, ar galėjote numatyti, kad šiandien turėsime tokių bėdų švietimo srityje? Kokias pagrindines lietuviškos mokyklos skleidžiamas tiesas, kaip jauna valstybė, mes pamiršome?

Bėdų turi net ir gerai veikiančios švietimo sistemos. Tik jos sugeba tas bėdas laiku pastebėti, viešai įvardyti ir su jomis grumtis. Didžioji Lietuvos švietimo bėda ta, kad jau senokai jis veikia inertiškai. Veikia gana uždarai, savęs nereflektuodamas, vengdamas įsivardyti pagrindines problemas, nerasdamas jėgų joms spręsti. Ir, beje, nesulaukdamas laiku reikalingos paramos nei iš valstybės institucijų, nei iš verslo, nei iš visuomenės. Kad sparčiai kintančiame pasaulyje Lietuvos švietimas visada turės rimtų spręstinų problemų, buvo akivaizdu jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jau tada susidūrėme su naujais, netikėtais iššūkiais. Pavyzdžiui, mokslo nuvertinimu. Vos atkūrus valstybę daug vaikų, ypač berniukų, veikiami „viešosios opinijos“, mesdavo mokyklas. Tuomet skubiai kūrėme dešimties klasių pagrindinę mokyklą, kad išsaugotume vaikus švietimo tinkle. Šiandien iššūkių švietimui tik daugėja – pajamų nelygybė, emigracija… Stiprėjantis bendras informacinis triukšmas veikia ir mokymo turinį: mokytojui, vadovėlių autoriams vis sunkiau atsirinkti, kas svarbu, o kas ne, kas tikrai reikšminga, o kas neturi prasmės. Deja, šių ir kitų iššūkių mūsų švietimas stengiasi nepastebėti. Tikrai negalėjau numatyti, kad mes taip atsainiai žiūrėsime į švietimą ir jo problemas po ketvirčio amžiaus nepriklausomybės. Mes pamiršome pagrindinį Meilės Lukšienės, Algirdo Juliaus Greimo raginimą, išsakytą Lietuvos politikams, – labai rimtai vertinti švietimą, rūpintis juo kaip pagrindiniu laisvos tautos savikūros būdu. Primiršome ir švietimo paskirtį – ugdyti savarankiškas asmenybes, pajėgiančias įsipareigoti bendruomenei, angažuotis visuomenei.Išdilo ir tautinės mokyklos uždavinys – įvesti jauną žmogų į Lietuvos ir lietuvių kultūrą, į Lietuvos valstybės gyvenimą, kad jis sava kultūra ir sava valstybe pasitikėtų, galėtų jomis remtis, matytų prasmę joms angažuotis. Kai mokyklos paskirtis tampa miglota, bendrų telkiančių tikslų nebelieka, imamasi daugybės techninių sprendimų, vis naujų kontrolės mechanizmų, papildomų programų ir projektų, kurie tik stiprina inercijos ir beprasmybės pojūtį. Šiandien mokykla dar remiasi išlikusiais stipriais mokytojais. Kuo ji remsis rytoj, nežinia. Todėl labai svarbu Lietuvai būtų kuo greičiau parengti nacionalinę švietimo stiprinimo programą.
Numatyti, kaip pritraukti mokytojais ir dėstytojais dirbti jaunus, gabius, intelektualius žmones, kaip paremti dabar mokykloje ir universitetuose dirbančius. Lietuva galėtų kurti vientisą, atvirą, įtraukiančią švietimo erdvę, kurioje nebūtų neperžengiamų sienų tarp bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų, tarp universitetų ir kolegijų. Pagaliau – tarp švietimo ir Lietuvos kultūros. Lietuvos švietimo, studijų, kultūros erdvė turėtų tapti kuo atviresnė išeivijos vaikams ir jaunimui. Keista, kad gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, dar nepajėgiame lietuviškos žinijos savo vaikams, mokiniams, studentams, mokytojams, visai lietuviškai skaitančiai visuomenei deramai pristatyti elektroninėje erdvėje. Tik vienas pavyzdys: atkurta mūsų valstybė išleido didelius pinigus, mokslininkai nuveikė didelį darbą, kad būtų parašyta ir išleista „Visuotinė lietuvių enciklopedija”, bet ji iki šiol lietuviams neprieinama internete.

Šiandien Lietuvoje susiduriame su labai išgryninta ,,leftistinio liberalizmo“ ideologija, kuri geba sukelti kone visas tradicines lietuvio politines baimes, ir šis terminas papildo lietuvių tautos tragedijos – komunizmo represijų prieš laisvą mintį – nuotaiką. Kitais žodžiais tariant, bandydama įsilieti į ES projektą mūsų valstybė pasiklydo „eurotolerancijos“ džiunglėse, kur vertybių skalė yra drastiškai iškreipta, o nacionalinis tapatumas grindžiamas visiškai naujo, vadinamojo „euroindivido“ kūrimu. Ar nesuklysiu sakydama, kad panašių ideologizuotų reiškinių atsiradimą, matyt, lėmė tautinės mokyklos pagrindų ir aktyvaus pilietiškumo trūkumas, menkas tautinio naratyvo ir santykio į savąja istorija, kultūra buvimas?

Tik iš dalies mokyklai dėl to galėtume priekaištauti. Mokykla nėra visagalė. Jei mokykloje perteikiamos idėjos, vertybės pačioje visuomenėje „neveikia“, nėra visuomenės išpažįstamos ir ginamos, o mokytojai stokoja drąsos apie tai viešai kalbėti, mokykla atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Ji pradeda veidmainiauti. Ir mokiniai tai pajunta. Taip, Lietuvoje seniai esama stiprios įtampos tarp viešumoje vyraujančio, politikų ir stambaus verslo remiamo, žmonių santykius stipriai veikiančio neoliberalaus, dažnai libertaristinio ekonominio, socialinio raidos modelio ir natūralių tautos, visuomenės pastangų išlikti savimi, išlikti solidaria bendruomene. Libertaristiniu galvojimu paremtas elgesys ardo moralinį visuomenės audinį, atomizuoja visuomenę. Mokykla taip pat yra šios įtampos persmelkta. Jausdama „viešosios nuomonės“ spaudimą, ji ima abejoti nacionalinės kultūros verte, jos pajėgumu. „Nacionalinis naratyvas“ virsta atgyvenusia pasaka, kuria tikėti „pažangiam žmogui“ lyg ir gėda. Mokyklos kalbėjimas apie pilietiškumą, kai pats pilietiškumas valstybėje yra nuvertintas ar „nudrenuotas“ vien į aplinkos tvarkymo talkas, kai pati mokyklos bendruomenė nejaučia savo pilietinių galių, neretai tampa tuščia retorika, būdinga sovietmečiui. Švietimo sociologai teigia, kad mokykla – mokytojai, vadovėliai – šiandien perduoda jaunuoliams tik trečdalį juos ugdančios informacijos. Didesnė dalis vienokią ar kitokią jaunimo brandą lemiančių žinių gaunama iš kitos aplinkos. Vadinamoji „viešoji erdvė“ veikia mokinių tėvus, mokinius, mokytojus. Jei toji erdvė tampa pernelyg ciniška, visas bendruomenę telkusias idėjas, vertybes, nuostatas tik „dekonstruojanti“, jei ji darosi nebe laisva, atvira, daugiabalsė, bet pagal vieną kurpalių konstruojama ir kontroliuojama, nebelieka pilietinio forumo. Nebelieka to būtino laisvai tautai forumo, kuriame mes, kaip laisvi žmonės, keltume ir svarstytume esminius bendro gyvenimo klausimus, pagrindinius mums tenkančius iššūkius, kuriame kartu mėgintume aiškintis, kas yra mūsų tautinė tapatybė, kokie norime išlikti, kokiais siekiame tapti, kokioje Europoje norime gyventi, kuriame, pagaliau, kurtume bendrą išmintį, bendrą protą. Lėkšta, primityvi, kontroliuojama „viešoji erdvė“ prislegia mokyklą ir mokytojus. Ji neatveria mums viltingesnės bendro gyvenimo perspektyvos.
Mokyklai sunku eiti prieš srovę, ji ima prarasti vertybinius orientyrus. Ima vengti savarankiškai aiškintis vertybinius ir ideologinius klausimus. Bijo aiškiau angažuotis. Pradeda apsiriboti tik atskirų dalykų žinių reprodukavimu. Taip, tokios tendencijos senokai ryškėja. Ir su jomis turėtume grumtis. Pastaraisiais metais su kolegomis stengėmės atnaujinti mokyklines lietuvių kalbos ir literatūros programas. Rašome ir naujus literatūros vadovėlius. Tikimės, kad jie padės mūsų vaikams ir jaunuoliams atrasti nacionalinę kultūrą kaip įdomų, pasitikėjimo vertą dalyką. Kaip svarbią asmeninio gyvenimo atramą. Vilčių kelia ir šiandien stiprėjantis pilietinis ir politinis mokytojų, mokslininkų aktyvumas. Gal iš jo išaugs ir stipresni sambūriai, sąjūdžiai. Gal jie sulauks ir užsienio lietuvių talkos.

Vienareikšmiai jaunosios kartos pažiūras formuoja ir tokie keisti, dviprasmiški pareiškimai iš akademinės aplinkos. Pavyzdžiui, filosofės Nerijos Putinaitės viešas komentaras Vasario 16-osios išvakarėse apie Joną Basanavičių, kuris, anot jos, neturėjo Lietuvos politinės idėjos, arba profesoriaus istoriko Alfredo Bumblausko įžvalgos apie lietuvių tapatybę ir teiginiai, kad lenkai negalėjo nutautinti Lietuvos, nes ji niekuomet ir nebuvo sutautėjusi. Pasakykite, kaip tam jaunam žmogui nepasiklysti tokioje nuomonių įvairovėje, kaip atsirinkti, kokiame informaciniame lauke brandinti savo asmenybę ir pasaulėžiūrą?

Nuomonių įvairovė būtina. Jaunimui – ypač. Bėda, kad tos įvairovės Lietuvos „viešoji erdvė” labai dažnai pristinga. Mūsų viešuma tampa spigi, rėksminga, monologiška, propagandinė. Ji stengiasi provokuoti, šokiruoti kuo „aštresnėmis” nuomonėmis, bet vengia įsileisti kitų nuomonių, labiau paremtų argumentais ir faktais. Štai vienas populiarus internetinis naujienų tinklalapis neseniai paskelbė „Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio“ minėjimo akciją. Matyt, nepagalvota, kad tokia akcija iškreipiama Vasario 16-osios akto esmė ir pilamas vanduo ant Rusijos imperijos propagandos malūno, neigusio lietuvių anksčiau turėtą nepriklausomą valstybę. Juk lietuviai Vasario 16-ąją pabrėžtinai savo valstybę atstatė, atkūrė, o ne įsteigė. Ir Jūsų paminėtais atvejais žiniasklaida labai skambiai paskelbė su tikrove gerokai prasilenkiančias nuomones ir net nepaprašė jų pagrįsti. Tikra bėda – tiesos ir tiesos paieškų nuvertinimas mūsų „viešojoje erdvėje“. O erdvė, kurioje nelieka pagarbos tiesai, paprastai stumia jaunimą arba ciniškon, arba dogmatiškon pasaulėžiūron. Ir tai nėra geri pasirinkimai. Lieka linkėti jaunimui išmintingų tėvų, mokytojų, draugų ir knygų, kad tokiems aplinkos postūmiams atsispirtų. Ir, žinoma, turime stiprinti mokyklas, kad jos padėtų jaunimui ugdyti kritinį, savarankišką mąstymą. Tam labai svarbu išsaugoti humanistinį, humanitarinį švietimo matmenį. Beje, Romas Sakadolskis yra rengęs programą mokiniams, mokančią kritiškai skaityti žiniasklaidą. Mokytojai galėtų ja nuosekliau pasiremti.

 

Bus daugiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *