Prof. Antanas Kulakauskas apie universitetų reformas: Raitelis naujas, bet galvos neprisiaugino

Profesorius Antanas Kulakauskas portale Delfi.lt paskelbė aktualų straipsnį, išryškinantį silpnąsiasšiuo metu svarstomos aukštojo mokslo arba universitetų reformos puses bei siūlantį išeitis:

Iš pirmo žvilgsnio keisti dalykai darosi pasaulyje ir Lietuvoje.

Kuo daugiau kalbama apie informacinę ir žinių visuomenę, tuo viešajame ir ne tik viešajame gyvenime mažiau reikalų išmanymo ir reiškinių esmės supratimo, paprasčiausio sveiko proto, tuo daugiau demagogijos ir „švento ideologinio melo“, kai meluojama tikint, kad sakoma tiesa… Ir liūdniausia, kad tikinčiųjų „šventu melu“ vis dar daug, gerokai per daug, kad būtų mažiau meluojama.

Apie žirgą su raiteliu be galvos

Jei mokslo ir studijų sferą metaforiškai vadintume proto (t. y. aukščiausios prabos intelekto, kritinio mąstymo, žinojimo ir supratimo) gamybos sistema, tai šios sistemos valstybinė politika ir valdymas Lietuvoje – tikras vargas dėl proto. Straipsnį tokiu pavadinimu („Vargas dėl proto“) „Veido“ savaitraštyje paskelbiau dar 2004 m. Ir nors per laiką, praėjusį nuo tų metų, formaliai žiūrint, pokyčių įvyko daug, gi iš esmės nepasikeitė niekas.

Liūdniausia, kad bemaž nėra politiškai įtakingų žmonių, kurie suvoktų, jog svarbiausioji nesibaigiančių mokslo ir studijų sistemos bėdų, o dabar ir krizės, priežastis yra ta, kad nėra sistemos specifikai pritaikyto, demokratiško ir vadybiškai racionalaus mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmo. Toks mechanizmas buvo pradėtas kurti nepriklausomybės pradžioje, deja, netrukus politinė valdžia ėmė jį „tobulinti“ savo galių stiprinimo naudai centralizuoto biurokratinio administravimo kryptimi. Ir „tebetobulina“ iki šiol, iš esmės, nepriklausomai nuo to, kokios partijos sudaro vadinamąją valdančiąją daugumą. To pasekmė: mokslo ir studijų sferos politika kaip stokojo, taip tebestokoja strateginės gelmės, istorinės atsakomybės už Lietuvos (kaip nacijos-valstybės) ateitį ir paprasčiausiai sveiko proto. Už varganus Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus net neprašomi ruošiam medicinos darbuotojus Norvegijai, Šveicarijai ir kitoms už mus gerokai turtingesnėms valstybėms, o tuo tarpu senstančiai mūsų provincijai medikų pradeda trūkti.

Demokratijos ir racionalumo stoka politikos formavime ir sistemos valdyme savo ruožtu lėmė, kad Lietuvoje taip ir nebuvo baigta struktūrinė sistemos reforma. Kitaip sakant, iš sovietmečio paveldėta planuojamos, praktiškai uždaros ekonomikos sąlygomis veikusi dvinarė, iš dviejų atskirai valdomų, bet intensyviai bendradarbiaujančių posistemių (mokslo institutai ir aukštosios mokyklos) susidedanti sistema, ilgainiui, dėl ekonomikos nuosmukio ir deindustrializacijos, praktiškai praradusi mokslo institutų posistemę (ir nemenką dalį mokslinio potencialo; liko institutai, kurie atlieka lituanistikos prioriteto užtikrinimo vaidmenį), taip ir nebuvo tinkamai pritaikyta optimaliam veikimui atviros rinkos ekonomikos sąlygomis.

Universitetai, nors iš jų norima kuo aukštesnių vietų tarptautiniuose reitinguose, taip ir liko pagal savo pagrindinės veiklos (tyrimas ir studijos) normatyvinį modelį sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis, kurių veiklos pamatinis sandas yra ne mokslo tyrimai, kaip kad yra daugumoje pasaulio šalių ir kaip buvo iki sovietmečio Lietuvoje, o studijos (nors tarptautiniuose reitinguose didžiausią svorio koeficientą turi mokslinė produkcija). Pasikartosiu – tai ne universitetų laisvo pasirinkimo, o valstybės politikos pasekmė. Nors, kas be ko, neteko girdėti, kad Lietuvos universitetų rektoriai būtų viešai siūlę tokią situaciją ir ją lemiančią valstybės politiką keisti.

Tai, kad universitetai stengėsi priimti kuo daugiau studentų ir kūrė begalę, kartais iš tikro keistų studijų programų, irgi lėmė minėtas universitetų, kaip studijų įstaigos, tipas bei valstybės nustatyta finansavimo sistema. Daugiausia pinigų universitetai uždirba iš studentų, o ne iš prastai valstybės finansuojamų mokslo tyrimų, kurių, beje, pageidauja ir verslas, nors, išskyrus retas išimtis, nelinkęs jų remti. Be to, pastaruosius penkiolika metų politikai, įtikėję ekonominio neoliberalizmo (pseudoliberalizmo) „religija“, brukte bruko mintį, kad universitetai yra studijų paslaugas teikiančios įstaigos. Tad universitetų administracija norom nenorom stengėsi laikytis brukamos „religijos“ dogmų, juolab, kad nuo to priklausė ir universiteto finansinė padėtis. Ciniškai kalbant, buvo universitetinių diplomų paklausa, buvo ir pasiūla. Beje, visos universitetų studentams siūlomos studijų programos yra valstybinio Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų įvertintos, pripažintos tinkamomis ir ministro aprobuotos. Tad jei tai blogai, kam dėl to tenka didžiausia atsakomybė ?!

Anekdotiškai, jei ne iškrypėliškai, į munistų vedybas panašiu būdu, Lietuvoje diegiamas socialinės partnerystės principas mokslo ir studijų sistemoje (jau įdiegtas universitetų valdyme). Jokios realios socialinės partnerystės, žinoma, nėra; ji reikiamai net neapibrėžta įstatyme, bet oligarchinis pradas universitetų valdyme sėkmingai stiprinamas, o akademinės bendruomenės savivalda sėkmingai siaurinama, pagreitį įgauna, kaip jau senokai pastebėjo šviesios atminties kolega Leonidas Donskis, dėstytojų ir tyrėjų virsmo akademiniais baudžiauninkais procesas . Tiesa, politikos užkulisiuose (ne tik Lietuvoje) svarstomas ir kitas variantas: ar nebūtų valdančiajai klasei geriau, jei dėstytojai ir tyrėjai taptų nuolatinės darbo vietos neturinčiais , laisvai samdomais akademinės sferos proletarais? Tik baiminamasi, ir ne be pagrindo, kad tokiu atveju, apie mokslo progresą tektų užmiršti.

Dar 2009 m. pradžioje, dalyvaudamas diskusijose dėl rengiamo naujo mokslo ir studijų įstatymo varianto, Lietuvos mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą metaforiškai pavadinau „žirgu su raiteliu be galvos“. Ta proga netgi parašiau pamfletą: „Valdžios garde prunkščia, kojomis trypia dar vienas „reformų“ klasės žirgas. Jį valdžios vyrai ir moterys ruošiasi paleisti į plačias, bet ne itin vešlias Lietuvos mokslo ir studijų lankas, kuriose ganosi didoka kaimenė žemesnės klasės žirgų (turima omenyje aukštosios mokyklos – A. K). Manoma, kad „reformų“ klasės žirgas pabus už vedlį ir nuves šią kaimenę į už miškų ir pelkių esančias vešlesnes pievas, žinoma, pakeliui atsikratydamas nereikalingais pripažintų žirgelių. Viskas būtų gerai, tik va, bėda, vedliu turintis būti žirgas ir vėl su raiteliu be galvos. Jau daug tokių žirgų su raiteliais be galvos laksto po Lietuvą – trypia kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos <…> ir kitas lankas, bet vešlesnių pievų taip ir nesurado, baigia nutrypti esamas, arba įklimpo pakelės pelkėse. <…> Politinės fiziologijos požiūriu, raitelis, žinoma, su galva. Tik, kad galvoje – jovalas. Raitelis nežino jojimo taisyklių, nesuvokia, kad jos turi atitikti Konstitucijos normas, dorai nemato kelio, kuriuo joja, o ir kelionės tikslą įsivaizduoja miglotai. Drąsindamas save ir savo „sirgalius“ be paliovos garsiai laido užkeikimo formules (netylančias, tuščiai skambančias deklaracijas apie nesibaigiantį „rūpestį“ mokslo ir studijų kokybe; mano kartos žmonėms tai „žiauriai“ primena L. Brežnevo laikus – A.K.), bet dėl to, deja, reikalai nesitaiso“.

Neatrodo, kad daugiau kaip prieš aštuonerius metus rašytame tekste būtų šauta pro šalį. Beje, tik dabar prijotas etapas, kai tapo akivaizdu, kad visai kaimenei pašaro neužtenka, todėl pradedama „optimizavimu“ vadinama nereikalingųjų atrankos ir jų likvidavimo procedūra. Tik vargu ar ši procedūra pateisins tuos optimistinius lūkesčius, kuriuos „optimizavimo“ šalininkai bruka reikalo esmėje nesigaudančiai visuomenei, ir atpirks tą pesimizmo nekelti negalinčią būseną, kurią teks patirti nereikalingais pripažintiems, o tam tikru mastu, ir visai Lietuvos nacijai-valstybei. Juk raitelis, nors ir naujas, bet galvos neprisiaugino… Jo politinė atsakomybė pasibaigs sulig sekančios politinės kadencijos pradžia.

Toliau skaitykite čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *