Prof. Boguslavas Gruževskis: Lietuvoje socialinė parama yra nepakankama

Lietuvos Sąrašas kartu su Darbo rinkos instituto direktoriumi prof. Boguslavu Gruževskiu Vilniuje surengė forumą „Tobulesnė socialinė parama ar efektyvesnės socialinės investicijos: galimi Vilniaus sprendimai“, kuriame pasiūlyta iš esmės pakeisti požiūri į socialinės miesto politikos formavimą.
Iki šiol parama buvo siejama su pašalpomis gyvenantiems žemiau vyriausybės nustatytos skurdo ribos, lengvatomis mokant už šildymo paslaugas, pašalpomis vaikams ir neįgaliesiems.
Socialinėms pašalpoms Vilniuje skiriama 5, 5  mln. eurų per metus, tačiau, profesoriaus manymu, piniginės lėšos neturėtų būti vienintelis paramos šaltinis, o ir turimus finansinius išteklius galima būtų paskirstyti žymiai racionaliau.
Būtent Vilnius turi geriausias sąlygas kurti pilnavertę socialinės paramos sistemą – sostinėje geriausios demografinės tendencijos, iš Vilniaus mažiausiai emigruojama, čia didžiausias vidutinis darbo užmokestis.

Vilnius – Lietuvos socialinio ir demografinio stabilumo garantas

Jeigu sugebėtume taikyti veiksmingą socialinę politiką Vilniuje, parodytume pavyzdį, kaip tvarkytis visoje Lietuvoje. Sostinė turi tam visas sąlygas. 2001–2014 metais gyventojų skaičius visoje Lietuvoje sumažėjo 446,1 tūkst., o vaikų gimstamumas nuo 1991 metų krito beveik dvigubai:  nuo 832,4 iki 444 tūkst.
Dar liūdnesnės tendencijos numatomos artimiausiems  25  metams – pagal esamas tendencijas, 2040-aisiais šis skaičius gali smukti iki 273,7 tūkst.
Grėsmingiausia situacija rajonuose: Alytaus raj. vaikų iki 14  metų 2001–2014 metais sumažėjo 51,6 proc., Tauragės raj. – 49,6 proc., Ignalinos raj. – 51,4 proc.
Kita vertus, Vilniuje šis praradimas 5  kartus mažesnis – vaikų sumžėjo 9,8  proc., o pastaraisiais metais mažųjų vilniečių  skaičius net pradėjo augti. Gimusiųjų ir mirusiųjų gyventojų balansas Vilniuje šiuo metu yra teigiamas, tuo tarpu visuose Lietuvos regionuose jis yra neigiamas.

Sostinė dvigubai mažiau praranda gyventojų dėl vidinės ir išorinės emigracijos: 2014  metais šie skaičiai buvo – 11,4  ir 12 proc. tūkstančiui gyventojų, tuo tarpu Alytus prarado 19,9 ir 25,8 proc. gyventoų.
Niekas nepaneigs, kad jaunimas, jaunos šeimos veržiasi net tik į Vakarų Europą, bet ir  į sostinę. „Visa Lietuva Vilniui aukoja savo gyventojus ir žmogiškąjį kapitalą“, tegia prof. Boguslavas Gruževskis. Tad emigracijos ir mažo gimstamumo tendencijos sostinėje nėra pražūtingos, ko nepasakysi apie likusią Lietuvą.

Sostinė žmogui palanki socialinė erdvė

Sostinėje galimybės gauti darbą, didesnį atlyginimą, geresnį išsilavinimą yra nepalyginamai didesnės. 2014 m. visoje šalyje buvo 1 mln. 319 tūkst. dirbančiųjų,  iš jų Vilniuje – 275,6 tūkst. Mieste veikia net 34 proc. visų Lietuvos įmonių – 24 095 iš 68 275. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2014 metais Vilniuje siekė 797 eurus, kai Lietuvos vidurkis tebuvo 677 eurai, o daugelyje rajonų vidutinis atlyginimas buvo dar trečiadaliu mažesnis ( Druskininkų sav. – 560 eurų, Varėnos sav. – 521,9  eurų, Vilkaviškio – 512,9 eurų).

Socialinę pašalpą sostinėje 2014 metai gavo 2, 2  procentų gyventojų. Pavieniuose Lietuvos rajonuose šis skaičius siekia 10 ir daugiau nuošimčių. Didžiulis Vilniaus privalumas – gerai išvystytas institucinis tinklas: įvairių profilių bendrojo bei profesinio ugdymo mokyklos, sporto klubai, meno mokyklos, nevyriausybinių organizacijų tinklas, patogus visuomeninis transportas. „Tad sostinėje yra idealios sąlygos kurti efektyvią socialinę politiką – išnaudokime jas“, siūlo B. Gruževskis. Tad kaip galėtume sostinėje reformuoti socialinės paramos sistemą?

Kaip socialinę paramą paversti investicija?

Buvo pasiūlyta išskirti penkis pagrindinius kitokios socialinės paramos principus.
Pirma, turėtų vyrauti ne tik finansinė parama.
Antra, dėmesys sostinės gyventojų įveiklinimui, įdarbinimui – tai pati didžiausia pagalba socialiniame paribyje atsidurusiam žmogui.
Trečia, savalaikis dėmesys vaiku ar paaugliui – ugdymas – gali iš esmės sumažinti ilgalaikį skurdą bei socialinę atskirtį.
Ketvirta, gilią socialinę atskirtį įmanoma įveikti tik pasitelkus vienu metu socialinės paramos ir švietimo/ugdymo institucijas.
Penkta, socialiai pažeidžiamų vaikų ir jaunimo ugdymui svarbu atverti duris į meno, sporto, robotikos klubus – tai sustiprins jų pasitikėjimą savo jėgomis.

Kodėl siūloma teikti socialinę paramą paslaugomis?

Nuo ko galėtume pradėti? Sugrupuokime visus socialinės paramos gavėjus pagal gebėjimus imtis savarankiškos ekonominės veiklos. Kuo mažesnis paramos gavėjo ekonominis savarankiškumas,  tuo daugiau paslaugų jam galėtume suteikti.

Tarkim, šeima, balansuojanti ties skurdo riba, gauna ne tik nedidelę socialinę pašalpą, bet ir galimybes pigiau naudotis viešuoju transportu, bilietus į kultūrinius renginius ar muziejus, vaikams suteikiamos sąlygos lankyti būrelius.
Papildomos paslaugos padidina paramą, ir ji teikiama tikslingiau.
Kaip žinome, šiuo metu oficialiai nustayta skurdo riba yra 102 eurai, tokio dydžio parama skiriama lėšų negaunantiems asmenims. Šis skaičius ženkliai skiriasi nuo Darbo rinkos instituto skaičiavimų, pagal kuriuos vienam žmogui Vilniaus mieste vien  fiziologinių poreikių patenkinimui reikia 280 eurų per mėnesį.
Teikdami papildomas paslaugas, mes šį deficitą galime gerokai sumažinti. „Jei didinsime socialinių paslaugų tinklą, socialinė parama vis labiau įgaus investicijų, o ne pašalpų formą, – teigia prof. B. Gruževskis – Taip galima padidinti ir nepasiturinčių gyventojų ekonominį potencialą“.

Ženkime ir kitą svarbų žingsnį – sukurkime skurstančių žmonių kompetencijų duomenų bazę. Gyventojus, galinčius imtis bet kokio darbo, reikėtų skatinti tai daryti, o ne bausti už papildomas nedideles pajamas mažinant socialines išmokas. Pavyzdžiui, keli vienos miesto bendrijos  gyventojai mielai vyktų rudenį rinkti grybų, kuriuos paskui galėtų realizuoti ar tiesiog panaudoti maistui, tačiau neturi lėšų tranportui. Savivaldybė galėtų skirti mikroautobusą!
Sugebantiems gauti vienkartinėmis pajamomis tikrai nevertėtų mažinti valstybės skiriamą finansinę paramą.
Kita vertus, jei 9–12 mėnesių nedirbęs žmogus pagaliau susirado pragyvenimo šaltinį – nestabdykime jam skirtos socialinės paramos mokėjimo, o po truputį ją mažinkime.
Nedirbant kaupiasi skolos už komunalines paslaugas, kartais atsiranda ir papildomos antstolių skolių išieškojimo išlaidos – prireikia nemažai laiko, kad atsikratytum šios naštos.

Jei leisime socialinės paramos gavėjams imtis papildomos veiklos, apsaugosime miestą nuo trijų blogybių: skurdo, nusikalstamumo bei didesnio miesto biudžeto deficito.

Kaip švietimas gali mažinti ilgalaikį skurdą?

Būtų prasminga kovai su skurdu sutelkti švietimo ir socialinės apsaugos išteklius. Taip pat imtis lankstesnio jų teisinio reguliavimo.

Kaip jauni žmonės pakliūna į nedarbo pinkles?
Tarkim, šeima, kurios sudėtinga materialinė situacija, sudėtingi santykiai. Jaunuolis privalo lankyti mokyklą, tačiau ten negauna tolesniam gyvenimui reikiamo išsilavinimo, o baigęs mokyklą nežino, kokios profesijos mokytis. Baigęs profesinę mokyklą ar kolegiją, jis vėl negauna realių profesinių žinių – jo kandidatūra dar nėra patraukli darbdaviams.
2014 metų duomenimis net 102 000 jaunų žmonių iki 30 metų visoje Lietuvoje buvo ekonomiškai neaktyvūs, t.y. nesimokė ir nedirbo.
Jaudinamės, kad dėl blogų demografinių tendencijų mūsų šalyje katastrofiškai mažėja jaunimo, tačiau nemažai jaunų žmonių pasimokę ar pastudijavę nežino, kur dėtis, ko imtis, ir vėl patenka į užburtą skurdo ratą.
Žinoma, didžiausia grėsme iškyla vaikams, jau gyvenantiems skurdą patiriančiose šeimose. Tad jiems būtina speciali socialinių bei emocinių kompetencijų ugdymo programa. Jie turėtų būti įtraukiami į įdomius popamokinius užsiėmimus, kur turėtų galimybę bendrauti su kitų mokyklų vaikais. „Mokslininkai yra nustatę, jog vaikai iki 15 metų negavę socialinių, emocinių ir darbo motyvacijos pagrindų patenka į tėvų skurdo spąstus. Taip atsitinka net 70 procentų vaikų.“ Kokybiškas ugdymas labai svarbus tiek jaunimui, tiek suaugusiems.

Svarbu ne  pinigai, bet ilgaikiai prioritetai

Beveik visos tarptautinės organizacijos – OECD, Europos Komisija – akcentuoja, kad Lietuvoje socialinė parama yra nepakankama. Finansinių išteklių trūks ir ateityje. Tačiau, jei pasitvirtinsime ilgalaikius prioritetus, padėtį galima ženkliai pakeisti ir su esamais ištekliais.

Tad, visų pirma, integruokime socialinės paramos ir švietimo išteklius. Taip pat skatinkime paramos gavėjų savitarpio pagalbą. Pasitelkime į pagalbą bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas – nemažai  žmonių norėtų padėti artimui, kaimynui, tačiau nežino, kaip tai padaryti.
Akivaizdu, kad reikia lankstaus socialinės atskirties monitoringo, tik išsiaiškinę realią situaciją, galime skubiai imtis adekvačių sprendimų. Tad tik komandinis darbas, į kurį įsijungtų vietos bendruomenės, socialiniai darbuotojai, policija, pedagogai, leistų pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Teikdami socialinę paramą per papildomas paslaugas, išvaduosime dalį remtinų asmenų nuo socialinės atskirties, paskatinsime juos imtis savarankiškų iniciatyvų.
„Prieš kurį laiką Senamiesčio bendruomenė pakvietė gyventojus į savanoriškus aplinkos tvarkymo darbus. Atsiliepė apie 9 procentai pakviestųjų. Ir žinote, kurį sluoksnį atstovavo šie žmonės? Didžioji jų dalis – gaunantys mažiausias pajamas.
Žmonėms reikia bendros veiklos – jiems baisus ne tik pinigų trūkumas, bet ir gyvenimo prasmės stygius”.

Vienas komentaras

  1. Nereikia vaizduoti Vilnių kaip rojų.
    Vilnius pampsta kitų sąskaita. Ir vis labiau ima didesnę dalį Lietuvos mokesčių. Čia juos išvagia.

    Valdininkų miestas. Jie jį ir graužia iš vidaus.

    Bėga (emigruoja) iš Vilniaus tik pat kiek ir iš kitur. O atrodo mažiau, nes atbėga iš kitų kaimų… Kad paskui pabėgti…

    Visą „vystymą“ reikia perkelti į kitas Lietuvos sritis.
    Ten, kur nors gūdžiame kaime ir statykite nereikalingus greitkelius, aplinkkelius, paminklus skalikams (Sereikiškių parke), Basanavičiams, įmones pradinukus…

    Savivaldybė galėtų skirti mikroautobusą!

    Dviratį.
    Tada žmogus taps laisvas. Daugiau galės.

    Remti galima tik tuos, kas veikia.
    Kas nenori veikti, to remti nereikia, nes parama bus amžina.

    Jei paramos prašo tas, kas dirba, tada geriausia parama būtų priversti darbdavį mokėti ne išmaldą, o pinigus.
    Kitaip, parama remia ne gavėją, o darbdavį; skatina ir toliau skurdinti liaudį.

    Remti reikia darbo paieškas, verslą kurti. – Jei skurdžiui tam savų pinigų nepakanka. Jei jų trūksta ne skurdžiui, tada jis ir pats susirąs. Bet galima pamąstyti duoti ir jam. Juk vis tiek milijardus eurų iš Europos iššvaistėm beprasmiams dalykams. Tad, nebaisu pašvaistyti ir kažkam prasmingam, net jeigu nepasiseks. Svarbu tik, kad neišvogtų“…

    Nebūtina skatinti vien įprastai dirbti.
    Remti tinka bet kokia veikla, tik jeigu naudinga . Net politinė, švietėjiška.
    Tik, štai kliuvinys: jei ta politika yra prieš valdžią, kaip gi valdžia ją rems?..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *