Programa

Tėvynę kurkime kartu

Lietuvos Sąrašo siūlomas Lietuvos darbų sąrašas

[programa yra atvira piliečių pasiūlymams]

Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje…

Marija Gimbutienė

Neaiškiame dabarties pasaulyje Lietuvos Sąrašas kviečia sutelkti šalies visuomenės bei užsienio lietuvių protus, kad Lietuva įgytų ateities perspektyvą, suvoktų ir veiksmingai gintų savo nacionalinius interesus. Kad atsakingai kurtume Tėvynę kartu.

Siūlome Lietuvai kitą – ne savigriovos, bet demokratinės savikūros kelią.

Metas keisti esamą inertišką valstybės valdymą tokia politika, kuri stiprintų tautą ir Lietuvai padėtų išlikti savimi. Todėl siūlome atkurti laisvų piliečių Respubliką su stipria savivalda, pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos – solidarios visuomenės pagrindo. Stiprinti tautai gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo, kultūros sritis, nes nuo jų priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos tapatybė ir laisvė.

Šiandien Lietuvai reikalinga tikra, tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus. Jei norime išsaugoti savo laisvę ir siekti gerovės, turime atgauti viešąją politiką – piliečių tarimąsi ir susitarimus dėl svarbiausių bendrų reikalų.

Valstybės atkūrimo šimtmečiui teikiame Respublikos atgaivinimo programą.

Siūlome:

Kad valstybę kurtume kartu ir ja pasitikėtume – grąžinti valdžią piliečiams.

Kad dirbantys žmonės neskurstų – keisti ekonominį valstybės modelį solidariu.

Kad sutvirtintume Lietuvos galias – švietimą, mokslą, kultūrą paversti valstybės prioritetu.

Kad Lietuvos piliečiai būtų saugūs ir orūs – užtikrinti teisingumą valstybėje.

I. Kartu kuriama Tėvynė

Lietuvos piliečiai senokai yra nusivylę esamais valstybės valdymo mechanizmais: politinėmis partijomis, Seimu pasitiki vos keli procentai lietuvių. Politinis susvetimėjimas ir apatija – vyraujančios visuomenės jausenos.

Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.

Valstybė – ne nomenklatūros prievartos aparatas, bet laisvų piliečių bendruomenė. Tai kiekvieno žmogaus – Tavo ir mano – reikalas. Demokratijos esmė – piliečių savivalda. Nėra tikros savivaldos – nėra Respublikos, nėra demokratinės valstybės.

Todėl siūlome pertvarkyti valstybės valdymą:

  • Užtikrinti viešą tarimąsi visais visuomenei svarbiais klausimais, piliečių dalyvavimą kuriant bendro gyvenimo taisykles – įdiegti privalomų viešųjų diskusijų ir konsultacijų, gyventojų apklausų ir referendumų praktikas. Sukurti patikimus viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmus. 100 000 piliečių iniciatyva turėtų būti pakankama tautos nuomonei atsiklausti – referendumui surengti.
  • Įtvirtinti nuolatinę valstybės institucijų ir viešųjų finansų pilietinę kontrolę. Nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus ir aiškus biudžetas privalo būti visiems piliečiams matomas elektroninėje erdvėje, jo išlaidos argumentuotai pagrindžiamos.
  • Pertvarkyti uždarą ir gausią biurokratiją į veiklią ir Lietuvai įsipareigojusią valstybės tarnybą. Sustiprinti valstybės institucijų analitinius ir strateginio planavimo gebėjimus. Kad būtų atsisakyta siauro žinybinio požiūrio ir visuomenės problemos būtų sprendžiamos kompleksiškai, sujungti giminingas ministerijas: Socialinės apsaugos ir darbo – su Sveikatos apsaugos, Ūkio – su Energetikos ir Susisiekimo, Kultūros – su Švietimo ir mokslo. Peržiūrėti vyriausybės ir ministerijų padalinių funkcijas. Įveikti partinį nepotizmą ir atverti valstybės tarnybą išsilavinusiam jaunimui.
  • Atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, su regionų bendruomenėmis, sumažinti jų priklausomybę nuo anoniminių grupuočių. Tam patobulinti mišrią rinkimų sistemą – rinkti tiesiogiai asmenis ir partijų sąrašus, kurie būtų atskiri kiekvienai apygardai. Suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje.
  • Sutvirtinti Seimo galias ir užtikrinti konstitucinį valdžių atskyrimo principą. Parlamento intelektinį potencialą papildyti prie Seimo komitetų veikiančiomis eskpertinėmis, visuomeninėmis tarybomis (Biudžeto, Socialinės apsaugos, Užsienio reikalų ir kitomis). Parlamentarai neturi būti vyriausybės nariais. Sustiprinti parlamentinę valstybės institucijų kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši. 30 000 piliečių gali inicijuoti parlamentinį tyrimą.
  • Išmintingai projektuoti Lietuvos ateitį. Tam įgyvendinti Algirdo Juliaus Greimo idėją – į Valstybės tarybą prie Seimo suburti šalies ir užsienio lietuvių protus, kurie siūlytų visuomenei, parlamentui, vyriausybei valstybės raidos strategines gaires.
  • Sudaryti sąlygas pasaulio lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valstybės institucijos negali atimti. Užsienio lietuviai turi įgyti teisę savarankiškai rinkti ir deleguoti į Seimą savo atstovus.
  • Atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas. Seniūnijų tarybas rinkti tiesiogiai vienmandatėse apygardose, o esamas savivaldybių tarybas – mišriu būdu. Šių tarybų sprendimus grįsti konsultacijomis su piliečiais ir jų apklausomis. Įtraukti piliečius į seniūnijų ir savivaldybių biudžetų formavimą. Aptarti galimybę savivaldybėms rinkti papildomus turto mokesčius vietos bendruomenės reikalams.
  • Suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos – tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, susisiekimo, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti. Taip paskatinti savarankiškos regionų politikos atsiradimą ir darnią regionų plėtrą.
  • Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) paversti piliečių forumu. Įgyvendinti Romo Sakadolskio siūlymą: valstybės reikalai LRT turi būti aptariami iš piliečių ir visuomenės pozicijų. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis kryptingai skatinti viešus valstybės reikalų svarstymus ir tiriamąją, analitinę žurnalistiką. Valstybės ir savivaldos institucijų bei įmonių lėšas, tiesiogiai skiriamas konkrečioms žiniasklaidos priemonėms, nukreipti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Viešajai politikai būtina laisva, profesionali ir pilietiška žiniasklaida.

II. Visuomenę stiprinanti ekonominė ir socialinė politika

Atkūrusi valstybę Lietuva rinkosi neoliberalų ekonominį modelį. Tikėta, kad jis vienintelis teisingas, kad verslo elito sėkmė užtikrins ir visuomenės gerovę. Pirmenybė teikta ne politikai, bet ekonomikai. Tvirtinta, kad “išlaisvinta rinka” pati išspręs visuomenės problemas. Būtinas perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos įvyko. Tačiau šalies tikrovėje įsitvirtinusi stambaus verslo ir nomenklatūrinio valdymo jungtis ėmė ardyti Lietuvos visuomenę, slopinti jos laisvę ir ūkinį savarankiškumą.

Didžiausia grėsmė, kurią pagimdė neoliberalizmas – auganti pajamų ir turtinė nelygybė, kuri Lietuvoje pasiekė kritinę ribą. Mūsų ekonomikos augimas tapo ne įtraukiantis, bet išstumiantis. Tai šiandien pripažįsta ir tos tarptautinės organizacijos, kurios šį modelį mūsų šalyje aktyviai protegavo. Net po finansų krizės augant Lietuvos ekonomikai, pajamų nelygybė, socialinė atskirtis ir emigracija didėja. Skurde gyvena apie 22 procentai lietuvių, skurdo riziką jaučia net trečdalis. Ties skurdo riba gyvena kas dešimtas dirbantis žmogus. Net trečdalis Lietuvos vaikų patiria skurdo riziką. Kasmet dėl emigracijos Lietuva netenka per 20 000 piliečių.

Tradicinės Lietuvos partijos šiandien linkusios išsaugoti neoliberalų ekonomikos modelį, o jo neigiamas pasekmes švelninti parama skurstantiems. Tokia ekonominė ir socialinė politika toliau didintų pajamų nelygybę, skurdą ir emigraciją, silpnintų ir griautų Lietuvos visuomenę.

Taigi būtina keisti patį ekonominį socialinį valstybės modelį – pereiti prie socialinės rinkos, paremtos socialine partneryste, solidarumu, o ne savitiksliu ekonominiu ekfektyvumu. Lietuvos ekonominė politika turi stiprinti visuomenę, saugoti jos struktūrą, ypač – vidurinę klasę (mokytojus, gydytojus, smulkius verslinikus, ūkininkus) kaip valstybės stuburą, dėti pagrindus ūkiniam piliečių savarankiškumui.

Todėl siūlome –

Įdiegti solidarią mokesčių sistemą:

  • Neapmokestinti pajamų, reikalingų asmeniui ir šeimos nariui išgyventi (ne mažiau 400 eurų asmeniui). Didinti pajamų mokesčio lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus, slaugančioms neįgalius asmenis.
  • Įvesti keturių pakopų progresinę pajamų mokesčių sistemą, mokesčius skaičiuojant nuo visų metinių pajamų – sudaryti galimybes didesnes pajamas gaunantiems piliečiams labiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
  • Palaipsniui mažinti darbo mokesčius ir didinti kapitalo apmokestinimą, tartis su visuomene dėl turto mokesčių įvedimo.
  • Socialinį draudimo fondą atitolinti nuo politikų, socialinio draudimo mokesčių dalį palaipsniui paversti kaupiamojo draudimo įmokomis, kad kiekvienas, įmokėjęs draudimo įmoką, matytų sukauptą pensijos sumą. Pereiti prie tokios tvarkos, kad visas darbo užmokesčio fondas būtų pervedamas darbuotojui ir jis pats susimokėtų socialinio draudimo ir pajamų mokesčius. Taip skatinti piliečius reikliau domėtis, ar skaidriai ir veiksmingai valstybės ir savivaldybių institucijos panaudoja jo sumokamas lėšas.

Atsakingiau ir teisingiau valdyti viešuosius finansus:

  • Užtikrinti Lietuvai skiriamų Europos Sąjungos lėšų, kurios iki 2020 metų sudarys per 8 mlrd. eurų, panaudojimą svarbiausioms visuomenės reikmėms ir sustiprinti jų kontrolę. Šiuo metu lėšų panaudojimo kontrolė yra silpninama. Projektų rezultatai ir reali nauda turi būti viešai įvertinami.
  • Skaidriai ir veiksmingai valdyti valstybės turtą. Valstybinės įmonės galėtų siekti 8-10 proc. metų pelningumo (dabar galioja 5 proc. reikalavimas). Turi būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis už valstybei priklausančius pastatus, atsisakoma nenaudojamų patalpų.
  • Viešuosius investicinius projektus tvirtinti tik atlikus ir paskelbus kaštų ir naudos analizę.
  • Pereiti prie atsakingos viešųjų finansų vadybos vyriausybės ir savivaldybių lygmenyse: biudžeto išlaidas tiesiogiai susieti su finansuojamų veiklų rezultatais. Keisti valstybės biudžeto sudarymos principus – atsisakyti lėšų paskirstymo pagal praeitų metų ministerijų ir institucijų išlaidas, o skirti svarbiausiems prioritetams. Bendrosios lėšos – laiku nukreipiamos opiausioms visuomenės problemoms spręsti, o ne inertiškoms struktūroms išlaikyti. Peržiūrėti prie 14 ministerijų šiandien veikiančių 347 pavaldžių institucijų funkcijas ir atsisakyti dubliuojančių bei nebūtinų. Atsakingiau naudoti ekspertams ir konsultantams išleidžiamas lėšas.
  • Viešuosius finansus maksimaliai išskaidrinti, sustiprinti parlamentinę ir įvesti pilietinę jų valdymo kontrolę. Turi būti viešinamos visų viešuose pirkimuose perkamų prekių ir paslaugų kainos, atskleidžiamos darbų sąmatos, viešųjų pirkimų komisijose turi dalyvauti visuomenės atstovai. Tik išskaidrinę viešuosius pirkimus, galėtume kasmet nuo išgrobstymo išsaugoti ir svarbiausioms visuomenės reikmėms skirti papildomai apie 400 mln. eurų.
  • ES lėšas teisingiau ir veiksmingiau panaudoti regionų plėtrai. Kol kas apie 80 proc. ES lėšų buvo skirta infrastruktūrai gerinti, tačiau tai nesumažino nei skurdo, nei emigracijos. ES ir valstybės lėšos turi būti nukreiptos į gyvybinius regionų bendruomenių poreikius, prioritetinis problemas ir skiriamos įvertinus regionuose gyvenančių žmonių kompetencijas. Jos turi padėti žmonėms dirbti, užsidirbti ir gyventi regionuose.
  • Pajamų nelygybę pirmiausiai sumažinti viešajame sektoriuje. Skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų atlyginimų čia neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia iki 8-12 kartų).
  • Skatinti valstybę bei savivaldybes viešiesiems projektams daugiau skolintis iš gyventojų – išmokamos palūkanos liktų Lietuvoje, o ne iškeliautų užsienio kreditoriams. Apsvarstyti galimybę įsteigti nekomercinį valstybinį banką ir taip sumažinti valstybės ir savivaldybių mokamas palūkanas komerciniams bankams.

Pagerinti sąlygas verslui ir inovacijoms:

  • Užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę ir demonopolizuoti ekonomiką (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad antimonopolinė politika Lietuvoje yra visiškai neveiksminga).
  • Finansų rinką padaryti palankesnę verslui – ypatingai šeimos ir smulkiems verslams (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad verslo priėjimas prie paskolų Lietuvoje yra gerokai apsunkintas).
  • Maksimaliai sumažinti apribojimus kurtis smulkioms įmonėms bei šeimos verslams, peržiūrėti kontroliuojančių institucijų skaičių ir funkcijas. Aptarti galimybę regionuose taikyti mokesčių lengvatas įmonėms, sukūrusioms papildomas darbo vietas ir mokančioms darbo užmokestį, ne mažesnį, nei šalies vidurkis, taip pat naujai įsisteigusioms įmonėms.
  • ES ir valstybės lėšomis kryptingiau remti smulkius ūkininkus ir šeimos verslus, taip didinant konkurenciją rinkoje, dėl ko prekių ir paslaugų kainos turėtų mažėti.
  • Išskaidrinti energetikos ūkį, o energetikos plėtrą tiesiogiai susieti su šalies ekonominio konkurencingumo stiprinimu.
  • Valstybės ūkį bei šalies valdymo struktūras nuosekliau ir sparčiau kreipti į ateities ekonomiką, grįstą inovacijomis, mokslu, švietimu ir kultūra. Pasiruošti atsakyti į “ketvirtosios pramonės revoliucijos” ir “žiedinės ekonomikos” iššūkius. Parengti realią – mokslą, technologijas, švietimą, kultūrą apimančią – šalies inovacijų strategiją, kurią įgyvendinusi Lietuva 2025 m. pagal sukurtas ir įdiegtas inovacijas būtų tarp 10 geriausių ES valstybių (šiandien pagal inovacijų rezultatus esame priešpaskutinėje vietoje ES).

Keisti socialinę politiką, kad ji atitiktų visuomenės poreikius ir didintų jos savarankiškumą:

  • Valstybės ir savivaldybių teikiamas socialines paslaugas susieti su realiais pagalbos reikalingų žmonių poreikiais. Socialines paslaugas planuoti ne pagal buvusias institucijų išlaidas, bet pagal visuomenės poreikius, spręstinas opiausias problemas. Į socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą įtraukti pilietines organizacijas, mokslinikus, verslininkus, vietos bendruomenes, savivaldybes, seniūnijas. Visų pirma užtikrinti, kad būtų patenkinti pamatiniai pagalbos reikalingų žmonių poreikiai – maisto, aprangos, apavo, būsto ir kiti.
  • Socialinę politiką grįsti ne tiek pašalpomis, kiek investicijomis. Šiuo metu į pašalpas nukreipta socialinė parama skatina žmonių pasyvumą ir nesavarankiškumą. Būtina paramą susieti su socialinėmis investicijomis, kurios didintų žmonių aktyvumą bei savarankiškumą. Tam reikia integruoti socialines, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos priemones. Dalį socialinės paramos teikti švietimo, kultūros, sporto ir kitomis paslaugomis.
  • Nustatyti adekvačią skurdo ribą ir ja remtis planuojant asmeniui socialinių paslaugų tinklą, jam skirtinas socialines investicijas. Dabar lėšų negaunantiems asmenims skiriami tik 102 eurai per mėnesį. Jų nepakanka išgyventi – vien fiziologiniams poreikiams patenkinti didmiestyje reikia 280 eurų. Reikia šiandien pripažinti tikrą skurdo ribą – 280 eurų – oficialia riba, o gyvenantiems žemiau šios ribos teikti papildomas socialines paslaugas ir padėti įsijungti į darbo rinką.
  • Socialinę politiką orientuoti ne į pasekmes, bet į prevenciją. Šiandien socialinės paramos sistema dirba tik su darbo netekusiais ir tomis šeimomis, kurios patenka į socialinės rizikos grupę ir kurioms padėti jau yra ypatingai sunku. Tačiau nedaroma nieko, kad į šią grupę nepatektų šeimos ir vaikai, susidūrę su gyvenimo sunkumais, kad dirbantys žmonės turėtų realias saugumo garantijas. Vaikams ir šeimoms būtina laiku teikti prevencines socialines, švietimo ir kitas paslaugas, pasitelkus tam mokyklas, pilietines organizacijas ir vietos bendruomenes.
  • Suteikti dirbantiems žmonėms patikimas socialinio saugumo garantijas. Užtikrinti didesnes, lengviau prieinamas ir ilgiau mokamas nedarbo draudimo išmokas. Padėti laikinai darbo netekusiems žmonėms dengti jų būsto paskolas ar jų palūkanas.
  • Nacionalinėmis ir savivaldybių programomis skatinti socialiai remiamų žmonių darbinį aktyvumą. Skurdą patiriantiems žmonėms padėti imtis įvairių darbinių veiklų pagal jų turimas kompetencijas, nebausti jų – nemažinti socialinių išmokų už papildomas nedideles pajamas. Ilgalaikiams bedarbiams, susiradusiems darbą, iš karto neatimti socialinės paramos, bet mažinti ją palaipsniui.
  • Padėti vaikams ir jaunimui išsiveržti iš uždaro skurdo rato. Šiuo metu apie 100 000 jaunų žmonių iki 30 metų Lietuvoje yra ekonomiškai neaktyvūs – nesimoko ir nedirba. Jiems ir visiems skurdo riziką patiriantiems vaikams bei jaunuoliams būtinos specialios socialinių, emocinių bei darbinės veiklos kompetencijų ugdymo programos mokyklose, bendruomenėse, pilietinėse organizacijose (neformali kultūrinė, meninė, sporto, darbinė veikla, savanorystė).
  • Atnaujinti darbo rinkos mokymo sistemą – įjungti ją į bendrąją švietimo sistemą ir glaudžiau susieti su visuomenės poreikiais.

Kryptingai rūpintis vaiko ir šeimos gerove:

  • Šeimos politikai valstybėje teikiant pirmenybę, į jos formavimą ir įgyvendinimą kuo plačiau įtraukti visuomenę – tėvų ir pilietines organizacijas, mokslininkus, vietos bendruomenes, verslininkus. Tam sudaryti visose savivaldybėse veiklias Šeimos tarybas bei nacionalinę Šeimos tarybą, suteikti joms realias galias.
  • Užtikrinti ikimokyklinį ugdymą visoms vaikus auginančioms šeimoms – steigiant modulinius savivaldybių darželius, padedant kurtis bendruomenių ir privatiems darželiams, vaikų ugdymo centrams prie tėvų darboviečių, skatinant profesionalias auklių paslaugas, teikiant konsultacijas, ugdymo priemones bei finansinę paramą vaikus namuose ugdančioms šeimoms.
  • Vaikus auginantiems tėvams suteikti galimybę rinktis lanksčias darbo formas. Įstatymais apriboti darbdavių savivalę, trukdančią šeimoms derinti darbą ir vaikų ugdymą.
  • Padėti šeimoms įsigyti būstą. Sugrąžinti palūkanų mokesčių lengvatą pirmam būstui. Įsteigti valstybės remiamą fondą, kuris padėtų vaikus auginančioms šeimoms gauti būsto paskolą nepažeidžiant atsakingo skolinimosi taisyklių. Sutvarkyti nuomos rinką. Skatinti savivaldos būsto, pritaikyto ilgalaikei nuomai, statybą.
  • Daželiuose ir mokyklose teikti psichologo ir socialinio darbuotojo paslaugas ne tik vaikams, bet ir šeimoms, padidinus šių darbuotojų skaičių ir užmokestį už darbą, pagerinus jų darbo sąlygas.
  • Daugiavaikėms šeimoms užtikrinti papildomas paslaugas: nemokamą vaikų darželį, neformalų ugdymą. Visoje Lietuvoje įdiegti šioms šeimoms skirtą nuolaidų kortelių sistemą.

Įtraukti neįgaliuosius į visavertį visuomenės gyvenimą:

  • Negalią turintiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra apie 240 000 (10 proc. visų gyventojų), sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus. Panaikinti apribojimus neįgaliesiems įsidarbinti, o įsidarbinus nemažinti socialinės paramos.
  • Neįgaliesiems plačiau atverti švietimo sistemą. Darželiuose ir visų tipų mokyklose skirti daugiau asmeninių asistentų negalią turintiems vaikams ir jaunuoliams. Šiuo metu apie pusė vaikų, turinčių negalią, mokomi izoliuotai. Pusė mokyklų yra nepritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms, o aukštosiose mokyklose mokosi tik 1 proc. neįgalių studentų.
  • Pagerinti ir išplėsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros paslaugas šeimoms, kuriose yra asmenų su negalia.
  • Nemažinti pašalpų šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius vaikus ir gaunančioms papildomas pajamas.
  • Neįgaliųjų judėjimui sparčiau pritaikyti būstus, viešuosius pastatus ir transporto infrastruktūrą. Dabar apie 50 proc. viešųjų pastatų yra nepritaikyta.
  • Neįgaliesiems nuosekliau pritaikyti informacinę, viešąją erdvę ir sustiprinti jų gebėjimus šioje erdvėje dalyvauti.

Pagerinti gyventojams sveikatos apsaugos paslaugas ir sustiprinti visuomenės sveikatą:

  • Pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemos valdymą ir finasavimą taip, kad ši sistema būtų pajėgi spręsti pagrindines visuomenės sveikatos problemas. Šiandien Lietuva Europoje pagal sveikatos rodiklius, gyvenimo trukmę yra viena labiausiai atsilikusių valstybių. Perdėm politizuota sveikatos apsaugos sistema yra atitolusi nuo piliečių poreikių. Sveikatos draudimo ir valstybės lėšos naudojamos nepakankamai skaidriai ir racionaliai. Todėl būtina peržiūrėti sistemos institucijų funkcijas ir atsisakyti dubliuojančių, atskirti paslaugų pirkimo ir teikimo funkcijas. Valstybinės ligonių kasos administravimą perduoti Finansų ministerijai. Peržiūrėti ligonių kasų darbo būdus, suteikti skaidrumo jų veiklai. Pakeisti viešųjų pirkimų organizavimo tvarką, rengti viešus sveikatos sistemos investicinių projektų svarstymus, grįsti juos kaštų ir naudos analize. Išskaidrinti vaistų politiką.
  • Atverti sistemą visuomenei – sudaryti visoms sveikatos priežiūros įstaigoms, neatsižvelgiant į jos steigėją, vienodas ir vienodai skaidrias veiklos sąlygas, suteikti joms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės, į jų valdymo priežiūrą įtraukti bendruomenių ir pilietinių organizacijų atstovus. Sukurti viešą sveikatos priežiūros įstaigų ir teikiamų paslaugų kokybės vertinimo registrą.
  • Išplėtoti pirminę sveikatos priežiūros įstaigų, šeimos gydytojų, grandį ir padidinti jos teikiamas paslaugas, jų prieinamumą bei kokybę. Skirti tam reikiamą finansavimą. Dėl nepakankamo finansavimo šeimos gydytojai priversti dirbti nepakeliamais krūviais. Tai lemia dideles ligonių eiles ir nepakankamai kokybiškas paslaugas.
  • Sukurti adekvačią medicinos paslaugų įkainių sistemą ir jos laikytis. Lietuvos sveikatos sistema pagal vertę, gautą už investuotus pinigus, yra aukštoje šeštoje vietoje. Tačiau finansavimas pats skurdžiausias Europos Sąjungoje. Taigi sveikatos paslaugų kokybė šiuo metu palaikoma darbuotojų atlyginimų sąskaita – sukuriama vertė, bet neapmokama už darbą.
  • Nuosekliai didinti atlyginimus gydytojams ir seselėms. Aptarti galimybę pereiti nuo gydytojo darbo etato prie sutarties, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai ir pacientų poreikiai. Taip atsirastų tiesioginis ryšys tarp darbo kokybės ir užmokesčio.
  • Įgyvendinti jaunų medikų skatinimo programą, kuri padėtų jiems likti ir dirbti Lietuvoje. Joje galėtų būti numatytos papildomos būsto kredito lengvatos, galimybė pirmus metus gauti tarnybinį būstą, parama šeimos nariams.
  • Kuo skubiau pabaigti diegti elektroninį receptą, elektronines ligos istorijas. Elektroninėje sistemoje įdiegti patikrinimai iš karto galėtų atpažinti klaidas, užtikrintų recepto išrašymo tikslumą, taupytų pacientų ir gydytojų laiką, pagerintų paslaugų saugą ir kokybę.
  • Palaipsniui didinti sveikatos apsaugai skiriamas lėšas nuo bendrojo vidaus produkto. Tik taip bus įmanoma Lietuvos visuomenei užsitikrinti kokybišką sveikatos apsaugą. Šiandien valstybė už jos draudžiamus asmenis (vaikus, neįgaliuosius, pensininkus, mokinius) sumoka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą tris kartus mažesnę sumą nei dirbantys mokesčių mokėtojai. Tuo metu valstybės draudžiamieji sudaro beveik pusę gyventojų.
  • Pasinaudojus ES parama, pasirengti ir palaipsniui įgyvendinti realią sveikatos apsaugos pertvarką – pereiti nuo surinktų mokesčių perskirstymo per ligonių kasas prie draudiminio sveikatos apsaugos finansavimo, sėkmingai veikiančio daugelyje Europos valstybių.

/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////

Žemiau skelbiame trumpąjį mūsų politinio judėjimo programos variantą: 

Lietuvos Sąrašas: Tėvynę kuriame kartu

Laisvų piliečių suburtas Lietuvos Sąrašas kviečia: atgaivinkime sąžiningą politiką, demokratinę – piliečių valdomą – valstybę. Pakeiskime Lietuvos politinę darbotvarkę, kad joje vyrautų svarbiausi tautos gyvenimo ir išlikimo klausimai. Atverkime Lietuvai aiškią ateities perspektyvą.

Lietuvos Sąrašas siūlo visuomenei šias raidos gaires:

I. Kartu kuriama Tėvynė.

Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynės kūrime.

Tam reikia imtis pertvarkyti valstybės valdymą:

  • sumažinti ir patobulinti valstybės tarnybą, sujungiant perteklines ministerijas ir padalinius;
  • sustiprinti Seimo narių ryšį su piliečiais, suteikiant piliečiams galimybę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus ir užtikrinant veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę;
  • įtraukti piliečius į valstybės valdymą – įdiegti privalomų viešųjų diskusijų ir konsultacijų, gyventojų apklausų ir referendumų praktikas;
  • sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – įtvirtinti nuostatą, kad iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti; išeivija turi įgyti teisę elektroniniu būdu rinkti ir deleguoti į Seimą savo atstovus;
  • atkurti pirmąją savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas.

II. Nauja ūkio ir visuomenės politika, skatinanti gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Nors Lietuvos ekonomika statistiškai auga, tačiau skurdas, pajamų nelygybė yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Ekonominis augimas nemažą dalį piliečių išstumia į visuomenės paribį, trečdalis jų gyvena ties skurdo riba, dėl emigracijos šalis kasmet praranda per 20 tūkstančių gyventojų. Taigi būtina keisti patį ekonominės ir socialinės raidos modelį. Tam reikia:

  • įgyvendinti solidarią mokesčių politiką – sutarti, kokio dydžio pajamos būtinos vieno asmens pragyvenimui, ir jų neapmokestinti; nustatyti 50 nuošimčių didesnį neapmokestinamą pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus arba slaugančioms neįgalius asmenis; turtingesniems piliečiams suteikti galimybę prisidėti prie bendros gerovės mokant kiek didesnius pajamų ir turto mokesčius;
  • sumažinti pajamų nelygybę viešajame sektoriuje – skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų užmokesčio neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia nuo 8 iki 12 kartų);
  • pirmiausiai investuoti į žmonių kvalifikaciją, o tik vėliau į infrastruktūros objektus: įmonėms šiandien trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o mažiau kvalifikuotiems iškyla didesnė nedarbo ir emigracijos grėsmė;
  • smulkiam, šeimos ir socialiniam verslui bei kuriantiems inovacijas, ypač – regionuose, palengvinti prieigas prie finansavimo bei paramos lėšų;
  • atsakingai ir viešai valdyti valstybės bei ES paramos lėšas, gerokai sumažinant valdymo išlaidas; investicinius projektus įgyvendinti tik po viešų aptarimų bei kaštų ir naudos analizės;
  • remti gausias šeimas – suteikti jų vaikams nemokamą darželį, trečiam ir ketvirtam vaikui – nemokamą papildomą ugdymą; padidinti tiesioginę paramą šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus;
  • nuolat informuoti emigravusius tautiečius apie darbo pasiūlymus valstybinėse įstaigose ir privačiose bendrovėse Lietuvoje.

III. Išsilavinusi ir kūrybinga visuomenė.

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti valstybės prioritetu, nes tik išsilavinusi visuomenė gali būti savarankiška ir demokratinė. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos laisvė, jos tapatybė, išlikimas ir gyvenimo prasmė.

Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:

  • užtikrinti visiems Lietuvos vaikams saugią ir sėkmingą gyvenimo pradžią: tikslingai panaudojant valtybės ir ES paramos lėšas per trejus metus išplėtoti kokybiškų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, šį ugdymą papildyti vaikams skirtomis kultūros programomis; kad pradinukai galėtų mokytis prie namų, išsaugoti pradines mokyklas greta jų gyvenamosios vietos;
  • suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą: susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove ir pasaulio ugdymo pasiekimais, užtikrinti savalaikę pagalbą mokykloms, nepasiekiančioms reikiamos ugdymo kokybės;
  • per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: mokytojus rengti ir jų kvalifikaciją tobulinti geriausiuose universitetuose; iš esmės pagerinti mokytojų darbo sąlygas, sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti jauniems profesionalams;
  • tariantis su visuomene suformuoti nacionalinę kultūros politiką, kurios šiandien stinga, apibrėžti jos prioritetus, įgyvendinti kryptingas nacionalines programas (bibliotekų, muziejų, dailės, teatro, literatūros, regionų kultūros rėmimo ir kitas);
  • mokslo ir studijų politiką glaudžiai susieti su Lietuvos kūrimo uždaviniais: akademinę bendruomenę, ypač – akademinį jaunimą, nacionalinėmis programomis skatinti aktyviai įsijungti į valstybės ir visuomenės gyvenimą;
  • nuosekliai rūpintis lietuvybės puoselėjimu Lietuvoje ir išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva.

IV. Teisinga valstybė

Teisingumas – laisvos valstybės pamatas. Piliečiai pasitikės valstybe tik tuomet, jei joje bus siekiama teisingumo, jei ji gins asmens teises ir laisves.

Norint užtikrinti teisingumą, laiduoti žmogaus teises ir laisves, reikia:

  • sustiprinti pilietinę valdžios kontrolę, stabdyti politinę korupciją, pareigūnų bei politikų savivalę, nuosekliai įgyvendinti valdžių atskyrimo principą;
  • reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą; neleisti teismams savintis tautai ir jos atstovams priklausančių teisėkūros galių;
  • išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką ir visus teisėjus skirti tik po viešųjų klausymų;
  • užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas; suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais ginant viešąjį interesą;
  • pertvarkyti Valstybės saugumo departamentą, iš esmės sustiprinant jo kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones prieš Lietuvos visuomenę: lai piliečius lavina mokyklos, o jų pažiūras tiria sociologai;
  • pertvarkyti Seimo kontrolierių instituciją, suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, sustiprinant pilietinę bei parlamentinę pačių Seimo kontrolierių veiklos priežiūrą.