Programa

Lietuvos Sąrašas – Lietuvos darbotvarkei                                    2020 metų liepa

programinės gairės

Orus žmogus, laisva visuomenė, savaranki valstybė

Neaiškiame dabarties pasaulyje Lietuvos visuomenei ypatingai svarbu susitarti dėl strateginių valstybės siekių ir patikimos ateities vizijos. Tam reikia įveikti inertišką, uždarą valstybės valdymą ir imtis klasikinės politikos –  išmintingo ir atsakingo rūpinimosi tautos, valstybės likimu ir išlikimu. Tam reikia protų telkimo ir viešo piliečių tarimosi dėl bendrų reikalų, dėl tautos ateičiai svarbių sprendimų.

Tokia nuostata remdamasis Lietuvos Sąrašas ir jo bendraminčiai Seimo rinkimuose teikia šiuos pasiūlymus Lietuvos politinei darbotvarkei:

– atgaivinti prieš tris dešimtmečius atkurtą Lietuvos Respubliką kaip laisvų žmonių politinę bendruomenę – užtikrinti piliečiams valstybės šeimininkų teises, visuomenei – savarankiškumą ir savivaldą, valstybei – teisingumą;

– į ateitį nukreipti ir esmingai sustiprinti visuomenei gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo, kultūros sritis, nes nuo jų priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos tapatybė ir laisvė;

– padėti pamatus visuomenės tvarumui, gerovei ir ūkiniam savarankiškumui – pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos, įgyvendinti principą, kad dirbantis žmogus negali skursti.

I. Lietuvos Respublikos atgaivinimas – kartu kuriama Tėvynė

Kad piliečiai atgautų orumą ir pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę tvarką – atsisakyti uždaro, technokratinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams dalyvauti Tėvynę kuriant.

Todėl siūlome:

  • Sustiprinti Seimo, kaip tautos atstovybės, galias, paversti parlamentą tikru tautos forumu: padidinti ekspertinius ir intelektinius Seimo pajėgumus, kad jis, telkdamas piliečių protus, atsakingai projektuotų Lietuvos ateitį; sulėtinti ir išskaidrinti teisėkūros procesą, užtikrinti visuomenei teisę jame dalyvauti; esmingai išplėsti parlamentinę priežiūrą – priimtų įstatymų vykdymo kontrolę ir viešą valstybės institucijų atsiskaitymą.
  • Užtikrinti viešą tarimąsi visais visuomenei svarbiais klausimais, visuomenės ir vietos bendruomenių dalyvavimą priimant sprendimus, jų teisę ginti viešąjį interesą – nuosekliai įgyvendinti Orhuso konvencijos reikalavimus.
  • Atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir/arba seniūnijų tarybas. Esamas savivaldybių tarybas rinkti mišriu būdu, kad vietos piliečiai turėtų taryboje tiesiogiai rinktą savo atstovą. Šių tarybų sprendimus grįsti konsultacijomis su piliečiais ir jų apklausomis. Įtraukti piliečius į seniūnijų ir savivaldybių biudžetų formavimą.
  • Įtvirtinti nuolatinę viešųjų finansų pilietinę kontrolę. Nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus ir aiškus biudžetas privalo būti visiems piliečiams matomas elektroninėje erdvėje, jo išlaidos – argumentuotai pagrindžiamos. Informacija apie valstybės ir savivaldybių valdomą turtą turi būti visiems lengvai ir patogiai prieinama.
  • Padidinti prokuratūros veiklos skaidrumą, atskaitomybę visuomenei, užtikrinti bylas tiriančių prokurorų nepriklausomumą. Sprendimai nutraukti korupcinių ir kitų rimtų nusikaltimų ikiteismines bylas su argumentais turi būti skelbiami viešai, o Generalinė prokuratūra privalo teikti Seimui ir visuomenei metines veiklos ataskaitas. Ypatingoms byloms nagrinėti Seimas ir Respublikos prezidentas turi įgyti teisę skirti ypatingąjį prokurorą.
  • Atkurti pasitikėjimą teismais užtikrinant visuomenės dalyvavimą teisingumą vykdant: tarėjai kartu su teisėjais nagrinės korupcinių ir kitų sunkių nusikaltimų, viešojo intereso gynimo bylas; ypatingos svarbos bylos turėtų būti patikėtos prisiekusiųjų teismui. Piliečiai turi įgyti teisę, gindami viešąjį interesą, kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais. Turi tapti aiškūs teisėjų atrankos ir skyrimo kriterijai, o šie procesai – vieši ir skaidrūs.
  • Išplėtoti ikiteisminį ginčų sprendimą valstybės institucijose. Nagrinėjant piliečių skundus dėl šių institucijų veiksmų turės teisę dalyvauti pareiškėjai.
  • Korupcijos stabdymas turi tapti nacionalinio saugumo darbotvarkės dalimi. Bausmės už korupcinius nusikaltimus privalo būti neišvengiamos ir adekvačios.
  • Užtikrinti piliečiams teisę gauti patikimą, išsamią ir savalaikę informaciją. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis kryptingai skatinti viešus valstybės reikalų svarstymus, pilietinius forumus ir tiriamąją, analitinę žurnalistiką.

    II. Pamatai kūrybingai ir saugiai tautos ateičiai – išsilavinusi visuomenė

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu turi tapti valstybės prioritetu, nes tik išsilavinusi visuomenė gali būti savarankiška ir demokratinė. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos laisvė ir tapatybė. Lietuvos švietimas ir mokslas turi pasivyti Vakarų Europos standartus, kad gabiausiems mūsų žmonėms netektų išvykti, o išvykę galėtų sugrįžti.

Todėl šiandien turime suteikti Lietuvos švietimui, mokslui, kultūrai ilgalaikę plėtros perspektyvą: reikia ne tik tarppartinio, bet ir plataus nacionalinio susitarimo, kokią švietimo, mokslo ir kultūros sistemą Lietuva turi susikurti, kad XXI amžiuje būtų intelektualiai stipri, kūrybinga ir savarankiška.

Gyvybiškai svarbu susieti šalies mokyklas, universitetus su Lietuvos Respublika: Respublikos išlikimui ir klestėjimui reikalingos stiprios, tvirto charakterio, savarankiškos ir bendruomeniškos asmenybės. Tokias asmenybės gali ugdyti tik laisvi, kūrybingi, plačių akiračių mokytojai, tik savarankiškos ir stiprios mokyklų bendruomenės. Valstybės saugumas esmingai priklauso nuo visuomenės pilietinio brandumo, veiklaus patriotizmo, galių savarankiškai ir solidariai savo krašte gyventi ir tvarkytis.

Todėl siūlome:

  • Struktūrines švietimo, mokslo, kultūros pertvarkas pradėti nuo nacionalinio susitarimo dėl ilgalaikės šių sričių plėtros strategijos ir nuo investicijų į šiose srityse dirbančius žmones. Dėstytojams, mokytojams, kultūros darbuotojams orūs, adekvatūs atlygiai už darbą turėtų būti mokami jau dabar – šios investicijos turi būti aiškiai suplanuotos artimiausių trijų metų valstybės biudžetuose, numatant tam skirti 300–350 mln. eurų kasmet.
  • Užtikrinti visiems Lietuvos vaikams saugią ir sėkmingą gyvenimo pradžią, gerą bendrąjį išsilavinimą: tikslingai panaudojant valstybės ir ES paramos lėšas per trejus metus išplėtoti kokybiškų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų tinklą; per penkerius metus, teikiant išorės pagalbą, asmeninius papildomo ugdymo krepšelius mokiniams, esmingai sumažinti šalies mokyklose įgyjamo bendrojo išsilavinimo skirtumus.
  • Per dešimtmetį pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų itin gerą išsilavinimą turintys, savarankiški asmenys: mokytojus rengti ir jų kvalifikaciją tobulinti geriausiuose universitetuose; iš esmės pagerinti mokytojų darbo sąlygas, teikti jiems visą reikalingą pagalbą; sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti ir jauniems profesionalams, ir patyrusiems mokslininkams bei menininkams.
  • Sustiprinti Lietuvos mokyklų savarankiškumą ir esmingai pagerinti jų aprūpinimą, kad jos veiktų kaip kūrybingos besimokančios bendruomenės, kaip „mažosios respublikos“, pajėgios pasirinktais keliais ir būdais siekti nacionalinių švietimo tikslų ir visapusiškai pasirūpinti visų savo narių ugdymosi poreikiais.
  • Per dešimtmetį įveikti sienas tarp atskirų švietimo įstaigų ir išplėtoti vientisą, pasauliui atvirą Lietuvos švietimo tinklą, sudarytą iš savarankiškų ir glaudžiai bendradarbiaujančių šalies mokyklų, kolegijų, universitetų; pasiekti, kad šiame tinkle įvairaus amžiaus mokiniai galėtų pagal poreikius rinktis mokymosi programas ir modulius.
  • Mokslo ir studijų politiką glaudžiai susieti su Lietuvos kūrimo uždaviniais, mokslinius tyrimus – su Respublikos reikmėmis: akademinę bendruomenę, ypač – akademinį jaunimą, nacionalinėmis programomis skatinti aktyviai įsijungti į valstybės, visuomenės ir ūkinį krašto gyvenimą.
  • Įveikti barjerus tarp skirtingų kultūros sričių bei institucijų ir sukurti vientisą, dinamišką, pasauliui atvirą Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros erdvę, tam skiriant kryptingą ir lankstų šių sričių projektų ir ilgalaikių programų finansavimą, užtikrinant glaudų Mokslo tarybos, Kultūros ir meno tarybos, LRT tarybos, Spaudos, radijo ir televizijos fondo, valstybės institucijų ir verslo bendradarbiavimą.
  • Ypatingą dėmesį skirti jauniems mokslininkams ir menininkams – sudaryti deramas sąlygas jų kūrybai Lietuvoje.
  • Nuosekliai rūpintis lietuvybės puoselėjimu pasaulyje – kurti ir įgyvendinti veiksmingas išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, įvairiais būdais stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva.

III. Ekonominė ir socialinė politika – visuomenės tvarumui, gerovei ir ūkiniam savarankiškumui

Nors Lietuvos ekonomika per pastaruosius trejus metus sparčiai augo, tačiau šis augimas neužtikrina mūsų visuomenės tvarumo: skurdu, pajamų nelygybe Lietuva išsiskiria Europos Sąjungoje. Išlieka didelės viešojo sektoriaus problemos, menkai keičiasi neigiamos demografinės tendencijos – tai pakerta ir Lietuvos ekonomines perspektyvas. Paskutinė mokesčių reforma dar labiau susilpnino viešojo sektoriaus finansavimo galimybes, neįveikė mokestinio „gyvulių ūkio“ -nevienodo skirtingų veiklos rūšių bei skirtingų pajamų kategorijų apmokestinimo. Lietuvos investicijų programoms ir projektams, taip pat ir naujam „DNR planui“, stinga skaidrumo, viešo aptarimo ir ekspertinio vertinimo valstybės ilgalaikio tvarumo aspektu. Nepakankamos investicijos į žmonių išsilavinimą, sveikatą ateityje nulems kvalifikuotų, darbingų piliečių stygių.

Taigi būtina keisti patį ekonominės ir socialinės raidos modelį. Reikia susikurti civilizuotus santykius tarp verslo, kapitalo ir Respublikos. Ekonominė politika turi tapti darnios visuomenės plėtros, Respublikos stiprinimo veiksniu. Lietuva turi pradėti vertinti žmones, jų išsilavinimą, protus, kūrybą, idėjas kaip patikimiausią ekonomikos variklį.

Todėl siūlome:

  • Viešai aptarti ir pasirinkti tokią ilgalaikės ekonominės ir socialinės politikos kryptį, kuri užtikrintų visuomenės tvarumą, ūkinį savarankiškumą ir bendrą gerovę. Pasirinkti išsilavinimu ir gebėjimais grįstą ekonomikos augimą. Aiški, nuosekli viešųjų finansų valdymo ir mokesčių politika neturėtų supriešinti viešojo ir verslo sektorių, neturėtų išstumti į paribį atskirų visuomenės grupių. Dirbantis žmogus Lietuvoje neturėtų skursti.
  • Lietuva visų pirma turėtų investuoti į žmones, jų išsilavinimą, gebėjimus, sveikatą, o tik vėliau į infrastruktūros objektus. Ne mažiau kaip pusė Europos Sąjungos Atsigavimo fondo dotacijų bei lengvatinių paskolų turėtų būti nukreipta žmogiškajam kapitalui sustiprinti. Būtina žymiai padidinti investicijas į suaugusių žmonių mokymąsi ir mokslo tyrimus.
  • Keičiant mokesčių sistemą pasiekti, kad skirtingų visuomenės grupių pajamų skirtumai nebūtų didesni nei 4-5 kartai. Skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių piliečių – 7,5 karto. Tvariose Europos Sąjungos valstybėse pajamų nelygybės rodiklis yra tik 4 kartai. Todėl mokesčių srityje būtina įdiegti tiek horizontalaus, tiek vertikalaus teisingumo principus. Didžiausias pajamas gaunantys piliečiai turėtų daugiau prisidėti prie Lietuvos bendrojo gėrio kūrimo. Taip pat mokesčiai neturėtų būti diferencijuojami pagal skirtingas veiklos rūšis ar ūkio sektorius. Reikia susitarti ir dėl adekvačių turto bei žemės mokesčių tarifų.
  • Smulkiam, šeimos ir socialiniam verslui bei kuriantiems inovacijas, ypač – regionuose, palengvinti prieigas prie finansavimo bei paramos lėšų.
  • Atsakingai ir viešai valdyti valstybės bei ES paramos lėšas. Biudžeto politika yra mūsų visuomenės gyvenimo planavimo politika. Todėl biudžetas turi būti planuojamas pasitelkus socialinius partnerius, nepriklausomus ekspertus, mokslo institucijų intelektinį potencialą, o diskusijų išvados turėtų būti viešos. Būtina įtraukti socialinius partnerius į savo sektorių biudžetų, socialinės infrastruktūros kaštų bei tikslinių investicinių programų svarstymus. Kiekvienas projektas turi pereiti griežtą kaštų ir naudos analizės filtrą.
  • Stiprinant žmonių pasitikėjimą Lietuvos ateities perspektyva, stabdyti gyventojų mažėjimą. Iki šiol daug darbingų žmonių Lietuva prarado dėl emigracijos ir neigiamų demografinių tendencijų. Jeigu nieko nekeisime, Lietuvos ekonomikai gresia mažakraujystė dėl dirbančių žmonių trūkumo.
  • Aplinkosaugos politiką, aplinkosaugos tikslus padaryti integralia ekonominės ir socialinės politikos dalimi. Ūkio plėtra turi užtikrinti ir gerą aplinkos būklę Lietuvoje, ir prisidėti prie visos Žemės ekosistemos stabilumo išsaugojimo. Tam reikia peržiūrėti strategines ūkio sektorių programas, kad jos padėtų siekti ilgalaikių darnaus vystymosi tikslų. Visa ekonomikos skatinimo politika turi būti perorientuota nuo trumpalaike nauda pagrįstos, prie ilgalaikės išteklius tausojančios politikos.
  • Socialinę politiką orientuoti ne į pasekmes, bet į prevenciją. Šiandien socialinės paramos sistema skirta tik darbo netekusiems ir toms šeimoms, kurios patenka į socialinės rizikos grupę. Tačiau nedaroma nieko, kad į šią grupę nepatektų su gyvenimo sunkumais susidūrusios šeimos ir vaikai.
  • Socialinę politiką grįsti ne tiek pašalpomis, kiek investicijomis. Šiuo metu į pašalpas nukreipta socialinė parama skatina žmonių pasyvumą ir nesavarankiškumą. Būtina paramą susieti su socialinėmis investicijomis, kurios didintų žmonių aktyvumą bei savarankiškumą.
  • Socialinis ir sveikatos draudimas turėtų būti lankstesnis ir aiškesnis – kiekvienas pilietis turėtų matyti savo įmokų sumą.
  • Sumažinti pajamų nelygybę viešajame sektoriuje – skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų užmokesčio neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia nuo 8 iki 12 kartų).

    IV. Užsienio ir saugumo politika – valstybės savarankumui ir gerovei

Lietuvai būtina keisti uždarą užsienio ir saugumo klausimų sprendimą viešąja šių sričių politika ir integruoti ją į bendrą nacionalinę politiką. Užsienio ir nacionalinio saugumo politika turėtų būti grindžiama aiškiais principais ir viešai aptarta ilgalaike perpektyva.

Todėl siūlome:

  • Tiek tarptautinėje, visų pirma Europos Sąjungos plotmėje, tiek nacionalinėje erdvėje siekti sistemiškai ir tolygiai pereiti nuo neoliberalaus monetaristinio globalizmo principu grindžiamos politikos, kuri pastaruosius trisdešimt metų dominavo pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, prie socialinės ir ekologinės atsakomybės principais grindžiamos politikos. Šiam tikslui turėtų tarnauti Lietuvos, kaip lygiateisės ES ir NATO narės bei tarptautinio suvereniteto neatsisakančios valstybės, užsienio politika.
  • Tarptautinio saugumo plotmėje Lietuva turi likti ištikima euroatlantinio solidarumo principui, sykiu palaikyti siekį stiprinti ES erdvės ekonominį savarankiškumą ir sau pakankamumą, taip pat strateginį gynybinį potencialą.
  • Lietuvai nėra priimtina vadinamoji dviejų greičių Europos idėja, kuri iš tikro reikštų ekonominės ir socialinės nelygybės tarp ES šalių įteisinimą. Priešingai, Lietuva turėtų pasisakyti už tai, kad ES aktyviai ir kryptingai mažintų ekonominę ir socialinę nelygybę tarp šalių ir regionų, paisydama ekologinio racionalumo nuostatos.
  • Lietuva turėtų būti už tai, kad kultūros ir švietimo srityse ES prioritetu laikytų šalių, regionų, bendruomenių istoriškai susiformavusio kultūrinio savitumo ir tautinės bei kultūrinės tapatybės puoselėjimo politiką, žinoma, paisant tarptautiniu mastu pripažintų žmogaus teisių ir nekvestionuojant atskirų žmonių teisės į pasirinkimą.
  • Šių strateginių tikslų siekdama, Lietuva turi glaudžiau bendradarbiauti su Baltijos, Vidurio Rytų Europos, Šiaurės Europos, apskritai Baltijos jūros regiono šalimis.
  • Stiprinant nacionalinį saugumą ir piliečių pasitikėjimą valstybe, būtina užtikrinti lėšų, skiriamų krašto apsaugai, veiksmingą ir skaidrų panaudojimą. Dalis jų turėtų būti nukreipta į visuomenės atsparumo ugdymą, mokslinius tyrimus, analitinių centrų – idėjų kalvių – plėtojimą.
  • Užsitikrinti nuolatinį ir svarų JAV pajėgų buvimą regione, pasiekti energetinės nepriklausomybės, nuosekliai plėtoti Rytų partnerystės programą.

 

 

……………………………………………………………………………………………………………………….

Tėvynę kurkime kartu

Lietuvos Sąrašo siūlomas Lietuvos darbų sąrašas

[programa yra atvira piliečių pasiūlymams]

Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje…

Marija Gimbutienė

Neaiškiame dabarties pasaulyje Lietuvos Sąrašas kviečia sutelkti šalies visuomenės bei užsienio lietuvių protus, kad Lietuva įgytų ateities perspektyvą, suvoktų ir veiksmingai gintų savo nacionalinius interesus. Kad atsakingai kurtume Tėvynę kartu.

Siūlome Lietuvai kitą – ne savigriovos, bet demokratinės savikūros kelią.

Metas keisti esamą inertišką valstybės valdymą tokia politika, kuri stiprintų tautą ir Lietuvai padėtų išlikti savimi. Todėl siūlome atkurti laisvų piliečių Respubliką su stipria savivalda, pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos – solidarios visuomenės pagrindo. Stiprinti tautai gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo, kultūros sritis, nes nuo jų priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos tapatybė ir laisvė.

Šiandien Lietuvai reikalinga tikra, tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus. Jei norime išsaugoti savo laisvę ir siekti gerovės, turime atgauti viešąją politiką – piliečių tarimąsi ir susitarimus dėl svarbiausių bendrų reikalų.

Valstybės atkūrimo šimtmečiui teikiame Respublikos atgaivinimo programą.

Siūlome:

Kad valstybę kurtume kartu ir ja pasitikėtume – grąžinti valdžią piliečiams.

Kad dirbantys žmonės neskurstų – keisti ekonominį valstybės modelį solidariu.

Kad sutvirtintume Lietuvos galias – švietimą, mokslą, kultūrą paversti valstybės prioritetu.

Kad Lietuvos piliečiai būtų saugūs ir orūs – užtikrinti teisingumą valstybėje.

I. Kartu kuriama Tėvynė

Lietuvos piliečiai senokai yra nusivylę esamais valstybės valdymo mechanizmais: politinėmis partijomis, Seimu pasitiki vos keli procentai lietuvių. Politinis susvetimėjimas ir apatija – vyraujančios visuomenės jausenos.

Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.

Valstybė – ne nomenklatūros prievartos aparatas, bet laisvų piliečių bendruomenė. Tai kiekvieno žmogaus – Tavo ir mano – reikalas. Demokratijos esmė – piliečių savivalda. Nėra tikros savivaldos – nėra Respublikos, nėra demokratinės valstybės.

Todėl siūlome pertvarkyti valstybės valdymą:

  • Užtikrinti viešą tarimąsi visais visuomenei svarbiais klausimais, piliečių dalyvavimą kuriant bendro gyvenimo taisykles – įdiegti privalomų viešųjų diskusijų ir konsultacijų, gyventojų apklausų ir referendumų praktikas. Sukurti patikimus viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmus. 100 000 piliečių iniciatyva turėtų būti pakankama tautos nuomonei atsiklausti – referendumui surengti.
  • Įtvirtinti nuolatinę valstybės institucijų ir viešųjų finansų pilietinę kontrolę. Nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus ir aiškus biudžetas privalo būti visiems piliečiams matomas elektroninėje erdvėje, jo išlaidos argumentuotai pagrindžiamos.
  • Pertvarkyti uždarą ir gausią biurokratiją į veiklią ir Lietuvai įsipareigojusią valstybės tarnybą. Sustiprinti valstybės institucijų analitinius ir strateginio planavimo gebėjimus. Kad būtų atsisakyta siauro žinybinio požiūrio ir visuomenės problemos būtų sprendžiamos kompleksiškai, sujungti giminingas ministerijas: Socialinės apsaugos ir darbo – su Sveikatos apsaugos, Ūkio – su Energetikos ir Susisiekimo, Kultūros – su Švietimo ir mokslo. Peržiūrėti vyriausybės ir ministerijų padalinių funkcijas. Įveikti partinį nepotizmą ir atverti valstybės tarnybą išsilavinusiam jaunimui.
  • Atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, su regionų bendruomenėmis, sumažinti jų priklausomybę nuo anoniminių grupuočių. Tam patobulinti mišrią rinkimų sistemą – rinkti tiesiogiai asmenis ir partijų sąrašus, kurie būtų atskiri kiekvienai apygardai. Suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje.
  • Sutvirtinti Seimo galias ir užtikrinti konstitucinį valdžių atskyrimo principą. Parlamento intelektinį potencialą papildyti prie Seimo komitetų veikiančiomis eskpertinėmis, visuomeninėmis tarybomis (Biudžeto, Socialinės apsaugos, Užsienio reikalų ir kitomis). Parlamentarai neturi būti vyriausybės nariais. Sustiprinti parlamentinę valstybės institucijų kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši. 30 000 piliečių gali inicijuoti parlamentinį tyrimą.
  • Išmintingai projektuoti Lietuvos ateitį. Tam įgyvendinti Algirdo Juliaus Greimo idėją – į Valstybės tarybą prie Seimo suburti šalies ir užsienio lietuvių protus, kurie siūlytų visuomenei, parlamentui, vyriausybei valstybės raidos strategines gaires.
  • Sudaryti sąlygas pasaulio lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valstybės institucijos negali atimti. Užsienio lietuviai turi įgyti teisę savarankiškai rinkti ir deleguoti į Seimą savo atstovus.
  • Atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas. Seniūnijų tarybas rinkti tiesiogiai vienmandatėse apygardose, o esamas savivaldybių tarybas – mišriu būdu. Šių tarybų sprendimus grįsti konsultacijomis su piliečiais ir jų apklausomis. Įtraukti piliečius į seniūnijų ir savivaldybių biudžetų formavimą. Aptarti galimybę savivaldybėms rinkti papildomus turto mokesčius vietos bendruomenės reikalams.
  • Suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos – tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, susisiekimo, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti. Taip paskatinti savarankiškos regionų politikos atsiradimą ir darnią regionų plėtrą.
  • Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) paversti piliečių forumu. Įgyvendinti Romo Sakadolskio siūlymą: valstybės reikalai LRT turi būti aptariami iš piliečių ir visuomenės pozicijų. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis kryptingai skatinti viešus valstybės reikalų svarstymus ir tiriamąją, analitinę žurnalistiką. Valstybės ir savivaldos institucijų bei įmonių lėšas, tiesiogiai skiriamas konkrečioms žiniasklaidos priemonėms, nukreipti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Viešajai politikai būtina laisva, profesionali ir pilietiška žiniasklaida.

II. Visuomenę stiprinanti ekonominė ir socialinė politika

Atkūrusi valstybę Lietuva rinkosi neoliberalų ekonominį modelį. Tikėta, kad jis vienintelis teisingas, kad verslo elito sėkmė užtikrins ir visuomenės gerovę. Pirmenybė teikta ne politikai, bet ekonomikai. Tvirtinta, kad “išlaisvinta rinka” pati išspręs visuomenės problemas. Būtinas perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos įvyko. Tačiau šalies tikrovėje įsitvirtinusi stambaus verslo ir nomenklatūrinio valdymo jungtis ėmė ardyti Lietuvos visuomenę, slopinti jos laisvę ir ūkinį savarankiškumą.

Didžiausia grėsmė, kurią pagimdė neoliberalizmas – auganti pajamų ir turtinė nelygybė, kuri Lietuvoje pasiekė kritinę ribą. Mūsų ekonomikos augimas tapo ne įtraukiantis, bet išstumiantis. Tai šiandien pripažįsta ir tos tarptautinės organizacijos, kurios šį modelį mūsų šalyje aktyviai protegavo. Net po finansų krizės augant Lietuvos ekonomikai, pajamų nelygybė, socialinė atskirtis ir emigracija didėja. Skurde gyvena apie 22 procentai lietuvių, skurdo riziką jaučia net trečdalis. Ties skurdo riba gyvena kas dešimtas dirbantis žmogus. Net trečdalis Lietuvos vaikų patiria skurdo riziką. Kasmet dėl emigracijos Lietuva netenka per 20 000 piliečių.

Tradicinės Lietuvos partijos šiandien linkusios išsaugoti neoliberalų ekonomikos modelį, o jo neigiamas pasekmes švelninti parama skurstantiems. Tokia ekonominė ir socialinė politika toliau didintų pajamų nelygybę, skurdą ir emigraciją, silpnintų ir griautų Lietuvos visuomenę.

Taigi būtina keisti patį ekonominį socialinį valstybės modelį – pereiti prie socialinės rinkos, paremtos socialine partneryste, solidarumu, o ne savitiksliu ekonominiu ekfektyvumu. Lietuvos ekonominė politika turi stiprinti visuomenę, saugoti jos struktūrą, ypač – vidurinę klasę (mokytojus, gydytojus, smulkius verslinikus, ūkininkus) kaip valstybės stuburą, dėti pagrindus ūkiniam piliečių savarankiškumui.

Todėl siūlome –

Įdiegti solidarią mokesčių sistemą:

  • Neapmokestinti pajamų, reikalingų asmeniui ir šeimos nariui išgyventi (ne mažiau 400 eurų asmeniui). Didinti pajamų mokesčio lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus, slaugančioms neįgalius asmenis.
  • Įvesti keturių pakopų progresinę pajamų mokesčių sistemą, mokesčius skaičiuojant nuo visų metinių pajamų – sudaryti galimybes didesnes pajamas gaunantiems piliečiams labiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
  • Palaipsniui mažinti darbo mokesčius ir didinti kapitalo apmokestinimą, tartis su visuomene dėl turto mokesčių įvedimo.
  • Socialinį draudimo fondą atitolinti nuo politikų, socialinio draudimo mokesčių dalį palaipsniui paversti kaupiamojo draudimo įmokomis, kad kiekvienas, įmokėjęs draudimo įmoką, matytų sukauptą pensijos sumą. Pereiti prie tokios tvarkos, kad visas darbo užmokesčio fondas būtų pervedamas darbuotojui ir jis pats susimokėtų socialinio draudimo ir pajamų mokesčius. Taip skatinti piliečius reikliau domėtis, ar skaidriai ir veiksmingai valstybės ir savivaldybių institucijos panaudoja jo sumokamas lėšas.

Atsakingiau ir teisingiau valdyti viešuosius finansus:

  • Užtikrinti Lietuvai skiriamų Europos Sąjungos lėšų, kurios iki 2020 metų sudarys per 8 mlrd. eurų, panaudojimą svarbiausioms visuomenės reikmėms ir sustiprinti jų kontrolę. Šiuo metu lėšų panaudojimo kontrolė yra silpninama. Projektų rezultatai ir reali nauda turi būti viešai įvertinami.
  • Skaidriai ir veiksmingai valdyti valstybės turtą. Valstybinės įmonės galėtų siekti 8-10 proc. metų pelningumo (dabar galioja 5 proc. reikalavimas). Turi būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis už valstybei priklausančius pastatus, atsisakoma nenaudojamų patalpų.
  • Viešuosius investicinius projektus tvirtinti tik atlikus ir paskelbus kaštų ir naudos analizę.
  • Pereiti prie atsakingos viešųjų finansų vadybos vyriausybės ir savivaldybių lygmenyse: biudžeto išlaidas tiesiogiai susieti su finansuojamų veiklų rezultatais. Keisti valstybės biudžeto sudarymos principus – atsisakyti lėšų paskirstymo pagal praeitų metų ministerijų ir institucijų išlaidas, o skirti svarbiausiems prioritetams. Bendrosios lėšos – laiku nukreipiamos opiausioms visuomenės problemoms spręsti, o ne inertiškoms struktūroms išlaikyti. Peržiūrėti prie 14 ministerijų šiandien veikiančių 347 pavaldžių institucijų funkcijas ir atsisakyti dubliuojančių bei nebūtinų. Atsakingiau naudoti ekspertams ir konsultantams išleidžiamas lėšas.
  • Viešuosius finansus maksimaliai išskaidrinti, sustiprinti parlamentinę ir įvesti pilietinę jų valdymo kontrolę. Turi būti viešinamos visų viešuose pirkimuose perkamų prekių ir paslaugų kainos, atskleidžiamos darbų sąmatos, viešųjų pirkimų komisijose turi dalyvauti visuomenės atstovai. Tik išskaidrinę viešuosius pirkimus, galėtume kasmet nuo išgrobstymo išsaugoti ir svarbiausioms visuomenės reikmėms skirti papildomai apie 400 mln. eurų.
  • ES lėšas teisingiau ir veiksmingiau panaudoti regionų plėtrai. Kol kas apie 80 proc. ES lėšų buvo skirta infrastruktūrai gerinti, tačiau tai nesumažino nei skurdo, nei emigracijos. ES ir valstybės lėšos turi būti nukreiptos į gyvybinius regionų bendruomenių poreikius, prioritetinis problemas ir skiriamos įvertinus regionuose gyvenančių žmonių kompetencijas. Jos turi padėti žmonėms dirbti, užsidirbti ir gyventi regionuose.
  • Pajamų nelygybę pirmiausiai sumažinti viešajame sektoriuje. Skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų atlyginimų čia neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia iki 8-12 kartų).
  • Skatinti valstybę bei savivaldybes viešiesiems projektams daugiau skolintis iš gyventojų – išmokamos palūkanos liktų Lietuvoje, o ne iškeliautų užsienio kreditoriams. Apsvarstyti galimybę įsteigti nekomercinį valstybinį banką ir taip sumažinti valstybės ir savivaldybių mokamas palūkanas komerciniams bankams.

Pagerinti sąlygas verslui ir inovacijoms:

  • Užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę ir demonopolizuoti ekonomiką (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad antimonopolinė politika Lietuvoje yra visiškai neveiksminga).
  • Finansų rinką padaryti palankesnę verslui – ypatingai šeimos ir smulkiems verslams (Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad verslo priėjimas prie paskolų Lietuvoje yra gerokai apsunkintas).
  • Maksimaliai sumažinti apribojimus kurtis smulkioms įmonėms bei šeimos verslams, peržiūrėti kontroliuojančių institucijų skaičių ir funkcijas. Aptarti galimybę regionuose taikyti mokesčių lengvatas įmonėms, sukūrusioms papildomas darbo vietas ir mokančioms darbo užmokestį, ne mažesnį, nei šalies vidurkis, taip pat naujai įsisteigusioms įmonėms.
  • ES ir valstybės lėšomis kryptingiau remti smulkius ūkininkus ir šeimos verslus, taip didinant konkurenciją rinkoje, dėl ko prekių ir paslaugų kainos turėtų mažėti.
  • Išskaidrinti energetikos ūkį, o energetikos plėtrą tiesiogiai susieti su šalies ekonominio konkurencingumo stiprinimu.
  • Valstybės ūkį bei šalies valdymo struktūras nuosekliau ir sparčiau kreipti į ateities ekonomiką, grįstą inovacijomis, mokslu, švietimu ir kultūra. Pasiruošti atsakyti į “ketvirtosios pramonės revoliucijos” ir “žiedinės ekonomikos” iššūkius. Parengti realią – mokslą, technologijas, švietimą, kultūrą apimančią – šalies inovacijų strategiją, kurią įgyvendinusi Lietuva 2025 m. pagal sukurtas ir įdiegtas inovacijas būtų tarp 10 geriausių ES valstybių (šiandien pagal inovacijų rezultatus esame priešpaskutinėje vietoje ES).

Keisti socialinę politiką, kad ji atitiktų visuomenės poreikius ir didintų jos savarankiškumą:

  • Valstybės ir savivaldybių teikiamas socialines paslaugas susieti su realiais pagalbos reikalingų žmonių poreikiais. Socialines paslaugas planuoti ne pagal buvusias institucijų išlaidas, bet pagal visuomenės poreikius, spręstinas opiausias problemas. Į socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą įtraukti pilietines organizacijas, mokslinikus, verslininkus, vietos bendruomenes, savivaldybes, seniūnijas. Visų pirma užtikrinti, kad būtų patenkinti pamatiniai pagalbos reikalingų žmonių poreikiai – maisto, aprangos, apavo, būsto ir kiti.
  • Socialinę politiką grįsti ne tiek pašalpomis, kiek investicijomis. Šiuo metu į pašalpas nukreipta socialinė parama skatina žmonių pasyvumą ir nesavarankiškumą. Būtina paramą susieti su socialinėmis investicijomis, kurios didintų žmonių aktyvumą bei savarankiškumą. Tam reikia integruoti socialines, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos priemones. Dalį socialinės paramos teikti švietimo, kultūros, sporto ir kitomis paslaugomis.
  • Nustatyti adekvačią skurdo ribą ir ja remtis planuojant asmeniui socialinių paslaugų tinklą, jam skirtinas socialines investicijas. Dabar lėšų negaunantiems asmenims skiriami tik 102 eurai per mėnesį. Jų nepakanka išgyventi – vien fiziologiniams poreikiams patenkinti didmiestyje reikia 280 eurų. Reikia šiandien pripažinti tikrą skurdo ribą – 280 eurų – oficialia riba, o gyvenantiems žemiau šios ribos teikti papildomas socialines paslaugas ir padėti įsijungti į darbo rinką.
  • Socialinę politiką orientuoti ne į pasekmes, bet į prevenciją. Šiandien socialinės paramos sistema dirba tik su darbo netekusiais ir tomis šeimomis, kurios patenka į socialinės rizikos grupę ir kurioms padėti jau yra ypatingai sunku. Tačiau nedaroma nieko, kad į šią grupę nepatektų šeimos ir vaikai, susidūrę su gyvenimo sunkumais, kad dirbantys žmonės turėtų realias saugumo garantijas. Vaikams ir šeimoms būtina laiku teikti prevencines socialines, švietimo ir kitas paslaugas, pasitelkus tam mokyklas, pilietines organizacijas ir vietos bendruomenes.
  • Suteikti dirbantiems žmonėms patikimas socialinio saugumo garantijas. Užtikrinti didesnes, lengviau prieinamas ir ilgiau mokamas nedarbo draudimo išmokas. Padėti laikinai darbo netekusiems žmonėms dengti jų būsto paskolas ar jų palūkanas.
  • Nacionalinėmis ir savivaldybių programomis skatinti socialiai remiamų žmonių darbinį aktyvumą. Skurdą patiriantiems žmonėms padėti imtis įvairių darbinių veiklų pagal jų turimas kompetencijas, nebausti jų – nemažinti socialinių išmokų už papildomas nedideles pajamas. Ilgalaikiams bedarbiams, susiradusiems darbą, iš karto neatimti socialinės paramos, bet mažinti ją palaipsniui.
  • Padėti vaikams ir jaunimui išsiveržti iš uždaro skurdo rato. Šiuo metu apie 100 000 jaunų žmonių iki 30 metų Lietuvoje yra ekonomiškai neaktyvūs – nesimoko ir nedirba. Jiems ir visiems skurdo riziką patiriantiems vaikams bei jaunuoliams būtinos specialios socialinių, emocinių bei darbinės veiklos kompetencijų ugdymo programos mokyklose, bendruomenėse, pilietinėse organizacijose (neformali kultūrinė, meninė, sporto, darbinė veikla, savanorystė).
  • Atnaujinti darbo rinkos mokymo sistemą – įjungti ją į bendrąją švietimo sistemą ir glaudžiau susieti su visuomenės poreikiais.

Kryptingai rūpintis vaiko ir šeimos gerove:

  • Šeimos politikai valstybėje teikiant pirmenybę, į jos formavimą ir įgyvendinimą kuo plačiau įtraukti visuomenę – tėvų ir pilietines organizacijas, mokslininkus, vietos bendruomenes, verslininkus. Tam sudaryti visose savivaldybėse veiklias Šeimos tarybas bei nacionalinę Šeimos tarybą, suteikti joms realias galias.
  • Užtikrinti ikimokyklinį ugdymą visoms vaikus auginančioms šeimoms – steigiant modulinius savivaldybių darželius, padedant kurtis bendruomenių ir privatiems darželiams, vaikų ugdymo centrams prie tėvų darboviečių, skatinant profesionalias auklių paslaugas, teikiant konsultacijas, ugdymo priemones bei finansinę paramą vaikus namuose ugdančioms šeimoms.
  • Vaikus auginantiems tėvams suteikti galimybę rinktis lanksčias darbo formas. Įstatymais apriboti darbdavių savivalę, trukdančią šeimoms derinti darbą ir vaikų ugdymą.
  • Padėti šeimoms įsigyti būstą. Sugrąžinti palūkanų mokesčių lengvatą pirmam būstui. Įsteigti valstybės remiamą fondą, kuris padėtų vaikus auginančioms šeimoms gauti būsto paskolą nepažeidžiant atsakingo skolinimosi taisyklių. Sutvarkyti nuomos rinką. Skatinti savivaldos būsto, pritaikyto ilgalaikei nuomai, statybą.
  • Daželiuose ir mokyklose teikti psichologo ir socialinio darbuotojo paslaugas ne tik vaikams, bet ir šeimoms, padidinus šių darbuotojų skaičių ir užmokestį už darbą, pagerinus jų darbo sąlygas.
  • Daugiavaikėms šeimoms užtikrinti papildomas paslaugas: nemokamą vaikų darželį, neformalų ugdymą. Visoje Lietuvoje įdiegti šioms šeimoms skirtą nuolaidų kortelių sistemą.

Įtraukti neįgaliuosius į visavertį visuomenės gyvenimą:

  • Negalią turintiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra apie 240 000 (10 proc. visų gyventojų), sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus. Panaikinti apribojimus neįgaliesiems įsidarbinti, o įsidarbinus nemažinti socialinės paramos.
  • Neįgaliesiems plačiau atverti švietimo sistemą. Darželiuose ir visų tipų mokyklose skirti daugiau asmeninių asistentų negalią turintiems vaikams ir jaunuoliams. Šiuo metu apie pusė vaikų, turinčių negalią, mokomi izoliuotai. Pusė mokyklų yra nepritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms, o aukštosiose mokyklose mokosi tik 1 proc. neįgalių studentų.
  • Pagerinti ir išplėsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros paslaugas šeimoms, kuriose yra asmenų su negalia.
  • Nemažinti pašalpų šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius vaikus ir gaunančioms papildomas pajamas.
  • Neįgaliųjų judėjimui sparčiau pritaikyti būstus, viešuosius pastatus ir transporto infrastruktūrą. Dabar apie 50 proc. viešųjų pastatų yra nepritaikyta.
  • Neįgaliesiems nuosekliau pritaikyti informacinę, viešąją erdvę ir sustiprinti jų gebėjimus šioje erdvėje dalyvauti.

Pagerinti gyventojams sveikatos apsaugos paslaugas ir sustiprinti visuomenės sveikatą:

  • Pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemos valdymą ir finasavimą taip, kad ši sistema būtų pajėgi spręsti pagrindines visuomenės sveikatos problemas. Šiandien Lietuva Europoje pagal sveikatos rodiklius, gyvenimo trukmę yra viena labiausiai atsilikusių valstybių. Perdėm politizuota sveikatos apsaugos sistema yra atitolusi nuo piliečių poreikių. Sveikatos draudimo ir valstybės lėšos naudojamos nepakankamai skaidriai ir racionaliai. Todėl būtina peržiūrėti sistemos institucijų funkcijas ir atsisakyti dubliuojančių, atskirti paslaugų pirkimo ir teikimo funkcijas. Valstybinės ligonių kasos administravimą perduoti Finansų ministerijai. Peržiūrėti ligonių kasų darbo būdus, suteikti skaidrumo jų veiklai. Pakeisti viešųjų pirkimų organizavimo tvarką, rengti viešus sveikatos sistemos investicinių projektų svarstymus, grįsti juos kaštų ir naudos analize. Išskaidrinti vaistų politiką.
  • Atverti sistemą visuomenei – sudaryti visoms sveikatos priežiūros įstaigoms, neatsižvelgiant į jos steigėją, vienodas ir vienodai skaidrias veiklos sąlygas, suteikti joms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės, į jų valdymo priežiūrą įtraukti bendruomenių ir pilietinių organizacijų atstovus. Sukurti viešą sveikatos priežiūros įstaigų ir teikiamų paslaugų kokybės vertinimo registrą.
  • Išplėtoti pirminę sveikatos priežiūros įstaigų, šeimos gydytojų, grandį ir padidinti jos teikiamas paslaugas, jų prieinamumą bei kokybę. Skirti tam reikiamą finansavimą. Dėl nepakankamo finansavimo šeimos gydytojai priversti dirbti nepakeliamais krūviais. Tai lemia dideles ligonių eiles ir nepakankamai kokybiškas paslaugas.
  • Sukurti adekvačią medicinos paslaugų įkainių sistemą ir jos laikytis. Lietuvos sveikatos sistema pagal vertę, gautą už investuotus pinigus, yra aukštoje šeštoje vietoje. Tačiau finansavimas pats skurdžiausias Europos Sąjungoje. Taigi sveikatos paslaugų kokybė šiuo metu palaikoma darbuotojų atlyginimų sąskaita – sukuriama vertė, bet neapmokama už darbą.
  • Nuosekliai didinti atlyginimus gydytojams ir seselėms. Aptarti galimybę pereiti nuo gydytojo darbo etato prie sutarties, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai ir pacientų poreikiai. Taip atsirastų tiesioginis ryšys tarp darbo kokybės ir užmokesčio.
  • Įgyvendinti jaunų medikų skatinimo programą, kuri padėtų jiems likti ir dirbti Lietuvoje. Joje galėtų būti numatytos papildomos būsto kredito lengvatos, galimybė pirmus metus gauti tarnybinį būstą, parama šeimos nariams.
  • Kuo skubiau pabaigti diegti elektroninį receptą, elektronines ligos istorijas. Elektroninėje sistemoje įdiegti patikrinimai iš karto galėtų atpažinti klaidas, užtikrintų recepto išrašymo tikslumą, taupytų pacientų ir gydytojų laiką, pagerintų paslaugų saugą ir kokybę.
  • Palaipsniui didinti sveikatos apsaugai skiriamas lėšas nuo bendrojo vidaus produkto. Tik taip bus įmanoma Lietuvos visuomenei užsitikrinti kokybišką sveikatos apsaugą. Šiandien valstybė už jos draudžiamus asmenis (vaikus, neįgaliuosius, pensininkus, mokinius) sumoka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą tris kartus mažesnę sumą nei dirbantys mokesčių mokėtojai. Tuo metu valstybės draudžiamieji sudaro beveik pusę gyventojų.
  • Pasinaudojus ES parama, pasirengti ir palaipsniui įgyvendinti realią sveikatos apsaugos pertvarką – pereiti nuo surinktų mokesčių perskirstymo per ligonių kasas prie draudiminio sveikatos apsaugos finansavimo, sėkmingai veikiančio daugelyje Europos valstybių.

……………………………….

Skelbiame ir trumpąjį mūsų politinio judėjimo programos variantą: 

Lietuvos Sąrašas: Tėvynę kuriame kartu

Laisvų piliečių suburtas Lietuvos Sąrašas kviečia: atgaivinkime sąžiningą politiką, demokratinę – piliečių valdomą – valstybę. Pakeiskime Lietuvos politinę darbotvarkę, kad joje vyrautų svarbiausi tautos gyvenimo ir išlikimo klausimai. Atverkime Lietuvai aiškią ateities perspektyvą.

Lietuvos Sąrašas siūlo visuomenei šias raidos gaires:

I. Kartu kuriama Tėvynė.

Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynės kūrime.

Tam reikia imtis pertvarkyti valstybės valdymą:

  • sumažinti ir patobulinti valstybės tarnybą, sujungiant perteklines ministerijas ir padalinius;
  • sustiprinti Seimo narių ryšį su piliečiais, suteikiant piliečiams galimybę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus ir užtikrinant veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę;
  • įtraukti piliečius į valstybės valdymą – įdiegti privalomų viešųjų diskusijų ir konsultacijų, gyventojų apklausų ir referendumų praktikas;
  • sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – įtvirtinti nuostatą, kad iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti; išeivija turi įgyti teisę elektroniniu būdu rinkti ir deleguoti į Seimą savo atstovus;
  • atkurti pirmąją savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas.

II. Nauja ūkio ir visuomenės politika, skatinanti gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Nors Lietuvos ekonomika statistiškai auga, tačiau skurdas, pajamų nelygybė yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Ekonominis augimas nemažą dalį piliečių išstumia į visuomenės paribį, trečdalis jų gyvena ties skurdo riba, dėl emigracijos šalis kasmet praranda per 20 tūkstančių gyventojų. Taigi būtina keisti patį ekonominės ir socialinės raidos modelį. Tam reikia:

  • įgyvendinti solidarią mokesčių politiką – sutarti, kokio dydžio pajamos būtinos vieno asmens pragyvenimui, ir jų neapmokestinti; nustatyti 50 nuošimčių didesnį neapmokestinamą pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus arba slaugančioms neįgalius asmenis; turtingesniems piliečiams suteikti galimybę prisidėti prie bendros gerovės mokant kiek didesnius pajamų ir turto mokesčius;
  • sumažinti pajamų nelygybę viešajame sektoriuje – skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų užmokesčio neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia nuo 8 iki 12 kartų);
  • pirmiausiai investuoti į žmonių kvalifikaciją, o tik vėliau į infrastruktūros objektus: įmonėms šiandien trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o mažiau kvalifikuotiems iškyla didesnė nedarbo ir emigracijos grėsmė;
  • smulkiam, šeimos ir socialiniam verslui bei kuriantiems inovacijas, ypač – regionuose, palengvinti prieigas prie finansavimo bei paramos lėšų;
  • atsakingai ir viešai valdyti valstybės bei ES paramos lėšas, gerokai sumažinant valdymo išlaidas; investicinius projektus įgyvendinti tik po viešų aptarimų bei kaštų ir naudos analizės;
  • remti gausias šeimas – suteikti jų vaikams nemokamą darželį, trečiam ir ketvirtam vaikui – nemokamą papildomą ugdymą; padidinti tiesioginę paramą šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus;
  • nuolat informuoti emigravusius tautiečius apie darbo pasiūlymus valstybinėse įstaigose ir privačiose bendrovėse Lietuvoje.

III. Išsilavinusi ir kūrybinga visuomenė.

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti valstybės prioritetu, nes tik išsilavinusi visuomenė gali būti savarankiška ir demokratinė. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos laisvė, jos tapatybė, išlikimas ir gyvenimo prasmė.

Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:

  • užtikrinti visiems Lietuvos vaikams saugią ir sėkmingą gyvenimo pradžią: tikslingai panaudojant valtybės ir ES paramos lėšas per trejus metus išplėtoti kokybiškų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, šį ugdymą papildyti vaikams skirtomis kultūros programomis; kad pradinukai galėtų mokytis prie namų, išsaugoti pradines mokyklas greta jų gyvenamosios vietos;
  • suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą: susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove ir pasaulio ugdymo pasiekimais, užtikrinti savalaikę pagalbą mokykloms, nepasiekiančioms reikiamos ugdymo kokybės;
  • per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: mokytojus rengti ir jų kvalifikaciją tobulinti geriausiuose universitetuose; iš esmės pagerinti mokytojų darbo sąlygas, sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti jauniems profesionalams;
  • tariantis su visuomene suformuoti nacionalinę kultūros politiką, kurios šiandien stinga, apibrėžti jos prioritetus, įgyvendinti kryptingas nacionalines programas (bibliotekų, muziejų, dailės, teatro, literatūros, regionų kultūros rėmimo ir kitas);
  • mokslo ir studijų politiką glaudžiai susieti su Lietuvos kūrimo uždaviniais: akademinę bendruomenę, ypač – akademinį jaunimą, nacionalinėmis programomis skatinti aktyviai įsijungti į valstybės ir visuomenės gyvenimą;
  • nuosekliai rūpintis lietuvybės puoselėjimu Lietuvoje ir išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva.

IV. Teisinga valstybė

Teisingumas – laisvos valstybės pamatas. Piliečiai pasitikės valstybe tik tuomet, jei joje bus siekiama teisingumo, jei ji gins asmens teises ir laisves.

Norint užtikrinti teisingumą, laiduoti žmogaus teises ir laisves, reikia:

  • sustiprinti pilietinę valdžios kontrolę, stabdyti politinę korupciją, pareigūnų bei politikų savivalę, nuosekliai įgyvendinti valdžių atskyrimo principą;
  • reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą; neleisti teismams savintis tautai ir jos atstovams priklausančių teisėkūros galių;
  • išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką ir visus teisėjus skirti tik po viešųjų klausymų;
  • užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas; suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais ginant viešąjį interesą;
  • pertvarkyti Valstybės saugumo departamentą, iš esmės sustiprinant jo kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones prieš Lietuvos visuomenę: lai piliečius lavina mokyklos, o jų pažiūras tiria sociologai;
  • pertvarkyti Seimo kontrolierių instituciją, suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, sustiprinant pilietinę bei parlamentinę pačių Seimo kontrolierių veiklos priežiūrą.