Programa

Lietuvos Sąrašas – Lietuvos darbotvarkei 2020 metų liepa

programinės gairės

Orus žmogus, laisva visuomenė, savaranki valstybė

Neaiškiame dabarties pasaulyje Lietuvos visuomenei ypatingai svarbu susitarti dėl strateginių valstybės siekių ir patikimos ateities vizijos. Tam reikia įveikti inertišką, uždarą valstybės valdymą ir imtis klasikinės politikos – išmintingo ir atsakingo rūpinimosi tautos, valstybės likimu ir išlikimu. Tam reikia protų telkimo ir viešo piliečių tarimosi dėl bendrų reikalų, dėl tautos ateičiai svarbių sprendimų.

Tokia nuostata remdamasis Lietuvos Sąrašas ir jo bendraminčiai Seimo rinkimuose teikia šiuos pasiūlymus Lietuvos politinei darbotvarkei:

– atgaivinti prieš tris dešimtmečius atkurtą Lietuvos Respubliką kaip laisvų žmonių politinę bendruomenę – užtikrinti piliečiams valstybės šeimininkų teises, visuomenei – savarankiškumą ir savivaldą, valstybei – teisingumą;

– į ateitį nukreipti ir esmingai sustiprinti visuomenei gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo, kultūros sritis, nes nuo jų priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos tapatybė ir laisvė;

– padėti pamatus visuomenės tvarumui, gerovei ir ūkiniam savarankiškumui – pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos, įgyvendinti principą, kad dirbantis žmogus negali skursti.

I. Lietuvos Respublikos atgaivinimas – kartu kuriama Tėvynė

Kad piliečiai atgautų orumą ir pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę tvarką – atsisakyti uždaro, technokratinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams dalyvauti Tėvynę kuriant.

Todėl siūlome:

  • Sustiprinti Seimo, kaip tautos atstovybės, galias, paversti parlamentą tikru tautos forumu: padidinti ekspertinius ir intelektinius Seimo pajėgumus, kad jis, telkdamas piliečių protus, atsakingai projektuotų Lietuvos ateitį; sulėtinti ir išskaidrinti teisėkūros procesą, užtikrinti visuomenei teisę jame dalyvauti; esmingai išplėsti parlamentinę priežiūrą – priimtų įstatymų vykdymo kontrolę ir viešą valstybės institucijų atsiskaitymą.
  • Užtikrinti viešą tarimąsi visais visuomenei svarbiais klausimais, visuomenės ir vietos bendruomenių dalyvavimą priimant sprendimus, jų teisę ginti viešąjį interesą – nuosekliai įgyvendinti Orhuso konvencijos reikalavimus.
  • Atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir/arba seniūnijų tarybas. Esamas savivaldybių tarybas rinkti mišriu būdu, kad vietos piliečiai turėtų taryboje tiesiogiai rinktą savo atstovą. Šių tarybų sprendimus grįsti konsultacijomis su piliečiais ir jų apklausomis. Įtraukti piliečius į seniūnijų ir savivaldybių biudžetų formavimą.
  • Įtvirtinti nuolatinę viešųjų finansų pilietinę kontrolę. Nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus ir aiškus biudžetas privalo būti visiems piliečiams matomas elektroninėje erdvėje, jo išlaidos – argumentuotai pagrindžiamos. Informacija apie valstybės ir savivaldybių valdomą turtą turi būti visiems lengvai ir patogiai prieinama.
  • Padidinti prokuratūros veiklos skaidrumą, atskaitomybę visuomenei, užtikrinti bylas tiriančių prokurorų nepriklausomumą. Sprendimai nutraukti korupcinių ir kitų rimtų nusikaltimų ikiteismines bylas su argumentais turi būti skelbiami viešai, o Generalinė prokuratūra privalo teikti Seimui ir visuomenei metines veiklos ataskaitas. Ypatingoms byloms nagrinėti Seimas ir Respublikos prezidentas turi įgyti teisę skirti ypatingąjį prokurorą.
  • Atkurti pasitikėjimą teismais užtikrinant visuomenės dalyvavimą teisingumą vykdant: tarėjai kartu su teisėjais nagrinės korupcinių ir kitų sunkių nusikaltimų, viešojo intereso gynimo bylas; ypatingos svarbos bylos turėtų būti patikėtos prisiekusiųjų teismui. Piliečiai turi įgyti teisę, gindami viešąjį interesą, kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais. Turi tapti aiškūs teisėjų atrankos ir skyrimo kriterijai, o šie procesai – vieši ir skaidrūs.
  • Išplėtoti ikiteisminį ginčų sprendimą valstybės institucijose. Nagrinėjant piliečių skundus dėl šių institucijų veiksmų turės teisę dalyvauti pareiškėjai.
  • Korupcijos stabdymas turi tapti nacionalinio saugumo darbotvarkės dalimi. Bausmės už korupcinius nusikaltimus privalo būti neišvengiamos ir adekvačios.
  • Užtikrinti piliečiams teisę gauti patikimą, išsamią ir savalaikę informaciją. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis kryptingai skatinti viešus valstybės reikalų svarstymus, pilietinius forumus ir tiriamąją, analitinę žurnalistiką.

II. Pamatai kūrybingai ir saugiai tautos ateičiai – išsilavinusi visuomenė

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu turi tapti valstybės prioritetu, nes tik išsilavinusi visuomenė gali būti savarankiška ir demokratinė. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių kūrybinės galios, tautos laisvė ir tapatybė. Lietuvos švietimas ir mokslas turi pasivyti Vakarų Europos standartus, kad gabiausiems mūsų žmonėms netektų išvykti, o išvykę galėtų sugrįžti.

Todėl šiandien turime suteikti Lietuvos švietimui, mokslui, kultūrai ilgalaikę plėtros perspektyvą: reikia ne tik tarppartinio, bet ir plataus nacionalinio susitarimo, kokią švietimo, mokslo ir kultūros sistemą Lietuva turi susikurti, kad XXI amžiuje būtų intelektualiai stipri, kūrybinga ir savarankiška.

Gyvybiškai svarbu susieti šalies mokyklas, universitetus su Lietuvos Respublika: Respublikos išlikimui ir klestėjimui reikalingos stiprios, tvirto charakterio, savarankiškos ir bendruomeniškos asmenybės. Tokias asmenybės gali ugdyti tik laisvi, kūrybingi, plačių akiračių mokytojai, tik savarankiškos ir stiprios mokyklų bendruomenės. Valstybės saugumas esmingai priklauso nuo visuomenės pilietinio brandumo, veiklaus patriotizmo, galių savarankiškai ir solidariai savo krašte gyventi ir tvarkytis.

Todėl siūlome:

  • Struktūrines švietimo, mokslo, kultūros pertvarkas pradėti nuo nacionalinio susitarimo dėl ilgalaikės šių sričių plėtros strategijos ir nuo investicijų į šiose srityse dirbančius žmones. Dėstytojams, mokytojams, kultūros darbuotojams orūs, adekvatūs atlygiai už darbą turėtų būti mokami jau dabar – šios investicijos turi būti aiškiai suplanuotos artimiausių trijų metų valstybės biudžetuose, numatant tam skirti 300–350 mln. eurų kasmet.
  • Užtikrinti visiems Lietuvos vaikams saugią ir sėkmingą gyvenimo pradžią, gerą bendrąjį išsilavinimą: tikslingai panaudojant valstybės ir ES paramos lėšas per trejus metus išplėtoti kokybiškų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų tinklą; per penkerius metus, teikiant išorės pagalbą, asmeninius papildomo ugdymo krepšelius mokiniams, esmingai sumažinti šalies mokyklose įgyjamo bendrojo išsilavinimo skirtumus.
  • Per dešimtmetį pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų itin gerą išsilavinimą turintys, savarankiški asmenys: mokytojus rengti ir jų kvalifikaciją tobulinti geriausiuose universitetuose; iš esmės pagerinti mokytojų darbo sąlygas, teikti jiems visą reikalingą pagalbą; sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti ir jauniems profesionalams, ir patyrusiems mokslininkams bei menininkams.
  • Sustiprinti Lietuvos mokyklų savarankiškumą ir esmingai pagerinti jų aprūpinimą, kad jos veiktų kaip kūrybingos besimokančios bendruomenės, kaip „mažosios respublikos“, pajėgios pasirinktais keliais ir būdais siekti nacionalinių švietimo tikslų ir visapusiškai pasirūpinti visų savo narių ugdymosi poreikiais.
  • Per dešimtmetį įveikti sienas tarp atskirų švietimo įstaigų ir išplėtoti vientisą, pasauliui atvirą Lietuvos švietimo tinklą, sudarytą iš savarankiškų ir glaudžiai bendradarbiaujančių šalies mokyklų, kolegijų, universitetų; pasiekti, kad šiame tinkle įvairaus amžiaus mokiniai galėtų pagal poreikius rinktis mokymosi programas ir modulius.
  • Mokslo ir studijų politiką glaudžiai susieti su Lietuvos kūrimo uždaviniais, mokslinius tyrimus – su Respublikos reikmėmis: akademinę bendruomenę, ypač – akademinį jaunimą, nacionalinėmis programomis skatinti aktyviai įsijungti į valstybės, visuomenės ir ūkinį krašto gyvenimą.
  • Įveikti barjerus tarp skirtingų kultūros sričių bei institucijų ir sukurti vientisą, dinamišką, pasauliui atvirą Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros erdvę, tam skiriant kryptingą ir lankstų šių sričių projektų ir ilgalaikių programų finansavimą, užtikrinant glaudų Mokslo tarybos, Kultūros ir meno tarybos, LRT tarybos, Spaudos, radijo ir televizijos fondo, valstybės institucijų ir verslo bendradarbiavimą.
  • Ypatingą dėmesį skirti jauniems mokslininkams ir menininkams – sudaryti deramas sąlygas jų kūrybai Lietuvoje.
  • Nuosekliai rūpintis lietuvybės puoselėjimu pasaulyje – kurti ir įgyvendinti veiksmingas išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, įvairiais būdais stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva.

III. Ekonominė ir socialinė politika – visuomenės tvarumui, gerovei ir ūkiniam savarankiškumui

Nors Lietuvos ekonomika per pastaruosius trejus metus sparčiai augo, tačiau šis augimas neužtikrina mūsų visuomenės tvarumo: skurdu, pajamų nelygybe Lietuva išsiskiria Europos Sąjungoje. Išlieka didelės viešojo sektoriaus problemos, menkai keičiasi neigiamos demografinės tendencijos – tai pakerta ir Lietuvos ekonomines perspektyvas. Paskutinė mokesčių reforma dar labiau susilpnino viešojo sektoriaus finansavimo galimybes, neįveikė mokestinio „gyvulių ūkio“ -nevienodo skirtingų veiklos rūšių bei skirtingų pajamų kategorijų apmokestinimo. Lietuvos investicijų programoms ir projektams, taip pat ir naujam „DNR planui“, stinga skaidrumo, viešo aptarimo ir ekspertinio vertinimo valstybės ilgalaikio tvarumo aspektu. Nepakankamos investicijos į žmonių išsilavinimą, sveikatą ateityje nulems kvalifikuotų, darbingų piliečių stygių.

Taigi būtina keisti patį ekonominės ir socialinės raidos modelį. Reikia susikurti civilizuotus santykius tarp verslo, kapitalo ir Respublikos. Ekonominė politika turi tapti darnios visuomenės plėtros, Respublikos stiprinimo veiksniu. Lietuva turi pradėti vertinti žmones, jų išsilavinimą, protus, kūrybą, idėjas kaip patikimiausią ekonomikos variklį.

Todėl siūlome:

  • Viešai aptarti ir pasirinkti tokią ilgalaikės ekonominės ir socialinės politikos kryptį, kuri užtikrintų visuomenės tvarumą, ūkinį savarankiškumą ir bendrą gerovę. Pasirinkti išsilavinimu ir gebėjimais grįstą ekonomikos augimą. Aiški, nuosekli viešųjų finansų valdymo ir mokesčių politika neturėtų supriešinti viešojo ir verslo sektorių, neturėtų išstumti į paribį atskirų visuomenės grupių. Dirbantis žmogus Lietuvoje neturėtų skursti.
  • Lietuva visų pirma turėtų investuoti į žmones, jų išsilavinimą, gebėjimus, sveikatą, o tik vėliau į infrastruktūros objektus. Ne mažiau kaip pusė Europos Sąjungos Atsigavimo fondo dotacijų bei lengvatinių paskolų turėtų būti nukreipta žmogiškajam kapitalui sustiprinti. Būtina žymiai padidinti investicijas į suaugusių žmonių mokymąsi ir mokslo tyrimus.
  • Keičiant mokesčių sistemą pasiekti, kad skirtingų visuomenės grupių pajamų skirtumai nebūtų didesni nei 4-5 kartai. Skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių piliečių – 7,5 karto. Tvariose Europos Sąjungos valstybėse pajamų nelygybės rodiklis yra tik 4 kartai. Todėl mokesčių srityje būtina įdiegti tiek horizontalaus, tiek vertikalaus teisingumo principus. Didžiausias pajamas gaunantys piliečiai turėtų daugiau prisidėti prie Lietuvos bendrojo gėrio kūrimo. Taip pat mokesčiai neturėtų būti diferencijuojami pagal skirtingas veiklos rūšis ar ūkio sektorius. Reikia susitarti ir dėl adekvačių turto bei žemės mokesčių tarifų.
  • Smulkiam, šeimos ir socialiniam verslui bei kuriantiems inovacijas, ypač – regionuose, palengvinti prieigas prie finansavimo bei paramos lėšų.
  • Atsakingai ir viešai valdyti valstybės bei ES paramos lėšas. Biudžeto politika yra mūsų visuomenės gyvenimo planavimo politika. Todėl biudžetas turi būti planuojamas pasitelkus socialinius partnerius, nepriklausomus ekspertus, mokslo institucijų intelektinį potencialą, o diskusijų išvados turėtų būti viešos. Būtina įtraukti socialinius partnerius į savo sektorių biudžetų, socialinės infrastruktūros kaštų bei tikslinių investicinių programų svarstymus. Kiekvienas projektas turi pereiti griežtą kaštų ir naudos analizės filtrą.
  • Stiprinant žmonių pasitikėjimą Lietuvos ateities perspektyva, stabdyti gyventojų mažėjimą. Iki šiol daug darbingų žmonių Lietuva prarado dėl emigracijos ir neigiamų demografinių tendencijų. Jeigu nieko nekeisime, Lietuvos ekonomikai gresia mažakraujystė dėl dirbančių žmonių trūkumo.
  • Aplinkosaugos politiką, aplinkosaugos tikslus padaryti integralia ekonominės ir socialinės politikos dalimi. Ūkio plėtra turi užtikrinti ir gerą aplinkos būklę Lietuvoje, ir prisidėti prie visos Žemės ekosistemos stabilumo išsaugojimo. Tam reikia peržiūrėti strategines ūkio sektorių programas, kad jos padėtų siekti ilgalaikių darnaus vystymosi tikslų. Visa ekonomikos skatinimo politika turi būti perorientuota nuo trumpalaike nauda pagrįstos, prie ilgalaikės išteklius tausojančios politikos.
  • Socialinę politiką orientuoti ne į pasekmes, bet į prevenciją. Šiandien socialinės paramos sistema skirta tik darbo netekusiems ir toms šeimoms, kurios patenka į socialinės rizikos grupę. Tačiau nedaroma nieko, kad į šią grupę nepatektų su gyvenimo sunkumais susidūrusios šeimos ir vaikai.
  • Socialinę politiką grįsti ne tiek pašalpomis, kiek investicijomis. Šiuo metu į pašalpas nukreipta socialinė parama skatina žmonių pasyvumą ir nesavarankiškumą. Būtina paramą susieti su socialinėmis investicijomis, kurios didintų žmonių aktyvumą bei savarankiškumą.
  • Socialinis ir sveikatos draudimas turėtų būti lankstesnis ir aiškesnis – kiekvienas pilietis turėtų matyti savo įmokų sumą.
  • Sumažinti pajamų nelygybę viešajame sektoriuje – skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių specialistų užmokesčio neturėtų viršyti 5 kartų (dabar jis siekia nuo 8 iki 12 kartų).

IV. Užsienio ir saugumo politika – valstybės savarankumui ir gerovei

Lietuvai būtina keisti uždarą užsienio ir saugumo klausimų sprendimą viešąja šių sričių politika ir integruoti ją į bendrą nacionalinę politiką. Užsienio ir nacionalinio saugumo politika turėtų būti grindžiama aiškiais principais ir viešai aptarta ilgalaike perpektyva.

Todėl siūlome:

  • Tiek tarptautinėje, visų pirma Europos Sąjungos plotmėje, tiek nacionalinėje erdvėje siekti sistemiškai ir tolygiai pereiti nuo neoliberalaus monetaristinio globalizmo principu grindžiamos politikos, kuri pastaruosius trisdešimt metų dominavo pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, prie socialinės ir ekologinės atsakomybės principais grindžiamos politikos. Šiam tikslui turėtų tarnauti Lietuvos, kaip lygiateisės ES ir NATO narės bei tarptautinio suvereniteto neatsisakančios valstybės, užsienio politika.
  • Tarptautinio saugumo plotmėje Lietuva turi likti ištikima euroatlantinio solidarumo principui, sykiu palaikyti siekį stiprinti ES erdvės ekonominį savarankiškumą ir sau pakankamumą, taip pat strateginį gynybinį potencialą.
  • Lietuvai nėra priimtina vadinamoji dviejų greičių Europos idėja, kuri iš tikro reikštų ekonominės ir socialinės nelygybės tarp ES šalių įteisinimą. Priešingai, Lietuva turėtų pasisakyti už tai, kad ES aktyviai ir kryptingai mažintų ekonominę ir socialinę nelygybę tarp šalių ir regionų, paisydama ekologinio racionalumo nuostatos.
  • Lietuva turėtų būti už tai, kad kultūros ir švietimo srityse ES prioritetu laikytų šalių, regionų, bendruomenių istoriškai susiformavusio kultūrinio savitumo ir tautinės bei kultūrinės tapatybės puoselėjimo politiką, žinoma, paisant tarptautiniu mastu pripažintų žmogaus teisių ir nekvestionuojant atskirų žmonių teisės į pasirinkimą.
  • Šių strateginių tikslų siekdama, Lietuva turi glaudžiau bendradarbiauti su Baltijos, Vidurio Rytų Europos, Šiaurės Europos, apskritai Baltijos jūros regiono šalimis.
  • Stiprinant nacionalinį saugumą ir piliečių pasitikėjimą valstybe, būtina užtikrinti lėšų, skiriamų krašto apsaugai, veiksmingą ir skaidrų panaudojimą. Dalis jų turėtų būti nukreipta į visuomenės atsparumo ugdymą, mokslinius tyrimus, analitinių centrų – idėjų kalvių – plėtojimą.
  • Užsitikrinti nuolatinį ir svarų JAV pajėgų buvimą regione, pasiekti energetinės nepriklausomybės, nuosekliai plėtoti Rytų partnerystės programą.

***