Remigijus Sakas. Apie emigracijos priežastis ir Lietuvos tikrovę

Svarstant emigracijos priežastis labai svarbu išgirsti, ką apie tai mano pasirinkusieji šį kelią.  Naujienų portale www.lrytas.lt, publikacijoje „Atsakė V. Radžvilui: „Stovime ant bedugnės krašto. Kas toliau?“,
mintimis dalijasi Remigijus Sakas. Verta įsiklausyti:

Labai teisingas, aktualus ir jaudinantis tas Indrės Vainalavičiūtė interviu su Vytautu Radžvilu. Vis dėlto jame randu lyg ir kaltinimą iš Lietuvos emigravusiems žmonėms: „Tik šių (kurie dar vis dėlto tebegyvena Lietuvoje) žmonių užsispyrimas dar palaiko Lietuvą“. Kadangi aš pats jau nebejaunas ir antrą kartą emigravęs, manau turiu teisę pasidalinti savo nuomone apie emigraciją.

Tikrai ne visi emigrantai abejingi Lietuvai. Taip, mes išvykę iš Lietuvos, bet tikrai TEBEGYVENAM Lietuvoje, ir už jos ateitį pergyvenam galbūt labiau, nei kai kurie iš Lietuvos neišvykę politikai. Ne kartą apie Lietuvos ateitį diskutuota su draugais, pasitaikė progų apie tai padiskutuoti ir su Lietuvos politikais, bet po tokio jaudinančio straipsnio nutariau apie tai ir parašyti.

Kelionė link bedugnės

Emigracija nėra priežastis to, kad „stovime ant bedugnės krašto“, greičiau tai rezultatas, kurio priežastis pabandysiu paanalizuoti.

Karai, stalinistinės represijos ir sovietinė propaganda padarė gilias žaizdas lietuvių tautai. Deja, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tautos žaizdų gydymas buvo užgožtas turtiniais dalykais: žemių, dvarų, „tvartelių“ susigražinimas ir pan. Tai „pylė dar daugiau druskos“ ant žaizdų, todėl, vietoj tautos sveikimo, ėmė vis labiau plisti, anot V. Landsbergio, „šunaujos“ sindromas.

Kaip dabartinėje Lietuvoje vertinamas žmogus? Jeigu tu moki pataikauti viršininkui (vizginti uodegą šeimininkui), ir jeigu sugebi ciniškai ignoruoti žemesnio už save socialinio statuso žmogų (įkasti už save silpnesniam), tada su tavimi skaitosi ir esi vertinamas, tau sekasi kopti karjeros laiptas. Kompetencija, profesionalumas praktiškai niekam nereikalingi (nes tampi konkurentu), o aukšta moralė – iš viso laikoma lyg trukdis tavo darbe.

Taigi, kas galėtų paneigti, kad „šunaujos“ kriterijai nūdienos Lietuvoje yra mažiau svarbūs, negu dorovė? Deja (o gal ačiū Dievui), ne visi gali prisitaikyti prie „šunaujos“ kriterijų. Pastarieji priversti Lietuvoje „pragyventi už minimumą“, ir, geriausiu atveju, susirgti depresija arba ieškoti kitų vaistų nuo depresijos. Vienas iš populiariausių vaistų – darbas dar demokratiškame užsienyje. Užsienio darbdaviai taip pat nėra „auksinai“, bet nors atlyginimas yra toks, kad gali pats padoriai gyventi ir kartais padėti giminaičiams, likusiems Lietuvoje.

Aišku, tuojau būsiu kritikuojamas, kad vietoj emigracijos reikia kurti gerovę Lietuvoje. Taip, reikia, bet pastangos kurti gerovę, neturint pinigų arba nemokant rafinuotai vogti, yra sugniuždomos, nes šalyje yra įsigalėjusi politinė sistema, kurią valdo pinigai, o ne tauta. Ekonomika ir politika yra stipriai persipynusios.

Buvęs JAV senatorius Mark Hanna daugiau nei prie šimtą metų yra pašmaikštavęs: „Yra du dalykai svarbūs politikoje. Pirmas – tai pinigai, o kas antras, aš negaliu prisiminti“. Šis šposas labai tiksliai apibūdina ir dabartinę politinę sistemą: verslas aprūpina politikus pinigais, o už tuos pinigus politikai sukuria liaudžiai patinkantį įvaizdį. Taigi, po gražiu demokratijos įvaizdžiu slepiasi faktiškai vis labiau stiprėjanti verslo elito (nors čia labiau tiktų – verslo oligarchų, save vadinančiu verslo elitu) valdžia.

Kuo labiau stiprėja verslo elito valdžia, tuo daugiau pinigų išleidžiama demokratinės politikos įvaizdžio formavimui, taigi, vis mažesnė dalis pinigų lieka esminiams tautos poreikiams tenkinti. Taip ir sukasi užburtas ratas – kuo labiau pūva vidus, tuo brangesniais kvepalais kvėpinama išorė. Teisus buvo Aristotelis, griežtai atskyręs ekonomiką nuo politikos, nes dabartinis ekonomikos ir politikos persipynimas demokratiją transformuoja į chrematokratiją (chrematos – senovės graikų kalba – pinigai, turtas).

Deja, toks procesas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir šalyse, kur demokratija turi netrumpą istoriją. Vis dėlto, tokiose šalyse tautos interesai jau seniai stipriai integruoti į politinę sistemą, ir verslas negali „nurašyti“ tautos interesų, kitaip sakant, tauta turi pakankami stiprų imunitetą prieš verslo norą „neribojamai plėstis“. Gamtoje (tiksliau medicinoje) kokios nors gyvo organizmo dalies neribota plėtra, kenkiant kitoms organizmo dalims, yra laikoma labai pavojinga liga – VĖŽIU.

Manyčiau, tokią analogiją galima taikyti ir civilizacijai, nes ji nėra kažkas antgamtiška, taigi, gamtos dėsniai veikia ir civilizaciją. Politikų pastangos užmaskuoti gamtos dėsnių įtaką po politiniu įvaizdžiu neturi perspektyvos. Anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo, tik gaila, kad tada yla įduria nekaltiems.

Verslo noras „neribojamai plėstis“ šalyse su dar stipria demokratija turi derintis prie šių valstybių (tautų) interesų arba dairytis į valstybes, kurios neturi pakankamo imuniteto. Sunki praėjusio šimtmečio istorija išugdė lietuvių tautai imunitetą prieš nutautėjimą, tačiau dėl sovietinės planinės gamybos imuniteto  verslo „neribojamai plėtrai“ neišsiugdėme.

Atrodo, kad Lietuvos politikai vadovaujasi taisykle: stiprus verslas – stipri tauta (valstybė). Vis dėlto istorija patvirtina priešingą taisyklę: sveika tauta – stipri demokratinė valstybė – stiprus verslas. Dar blogiau, kai prisidengus verslo konkurencingumo skatinimo lozungu, yra skatinamos tik atskiros verslo grupės, ir šios „prioritetinės“ verslo grupės atrenkamos vadovaujantis „atkatų“ kriterijumi.

Esant tokiai situacijai galima išleisti milijonus ar milijardus įvaizdžio formavimui, kad pritrauktum investuotojus, bet vargu, ar koks rimtas, save gerbiantis investuotojas ateis į nesveiką tautą, nebent investuotojas-plėšikas. Tada valstybė tampa valdininkų UAB-u, o tauta, geriausiu atveju, „sustoja ties bedugnės kraštu“.

Tai įkrisime į bedugnę ar ne?

Nė vienas verslas pats nesirūpina tauta, beje, politinės partijos – taip pat. Tautos plėtrą užtikrina tik jos valstybingumas. Hėgelis yra pasakęs: „Valstybės akiratis ir apimtis yra tauta“. Kai kas ims priekaištauti, kad Hėgelio mintys jau pasenusios, ir moderni valstybė pirmiausia turi skatinti verslo plėtrą. Vis dėlto lietuviai sako: „Senos dainos – geros dainos“, taigi, paanalizuokime „modernios“ Lietuvos valstybės raidą:

1. Kadangi valstybę valdo partijos, verslo rėmimas susiejamas su partijų interesais (tai niekam nėra naujiena,  dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje tai išaiškino anglų istorikai ir žurnalistai H. Belloc, C. Chesterton).

Verslininkai, kurie puikiai žino „du svarbius dalykus politikoje“, pradeda susikalbėti su partijomis „atkatų“ kalba. Tautos ir  verslininkų, kurie nemoka „atkatų“ kalbos, interesai politikams tampa „nebesuprantami“ ir antraeiliai. Veiksmas lygus atoveiksmiui, taigi, ir tautai valstybės reikalai tampa antraeiliais. Vartotojiškas požiūris įgauna pagreitį  ir išstumia valstybingumo poreikį.

2. Tautos vartotojiškumo poreikio augimą politikai traktuoja kaip teigiamą rezultatą (vis dažniau ir garsiau skamba mūsų politikų frazė: „Reikia skatinti vartojimą“). Verslo plėtrai vartojimo skatinimas būtinas, taigi verslas ir politika dar labiau persipina. Vartojimo kaip rezultato vardan, pateisinamos bet kokios priemonės, moralės vaidmuo pradedamas menkinti (pvz., vieno stambaus prekybos centro reklama: „… – viskas pagalvota“, suprask: tu tik pirk, negalvok, ar tau reikia, ar prekė pagaminta sąžiningai, ar sąžiningai atsiskaityta su prekės gamintoju).

Valstybingumas pradeda persitvarkyti pagal verslo veikimo principus – valstybė tampa valdininkų UAB-u. Verslui valstybėje vis lengviau „perpirkti tautos akcijas“. Tautos dalyvavimas valstybingume menksta greitėjančiu tempu.

3. Vadovaujantis verslo principais valstybė pradedama traktuoti kaip paslauga, o tai suteikia dar didesnių galių valdininkų UAB-ui, tautai paliekant vien vartojimo funkciją. Tačiau dėl ribotų verslo galimybių ir jo persipynimo su politika, vartojimo kaina auga, tauta nebeuždirba tiek, kad patenkintų savo poreikius. Tauta pradeda emigruoti į valstybes, kuriose darbo užmokestis atitinka vartojimo kainą.

4. Tarptautinės verslo struktūros pastebi vartotojiškumo padidėjimą tautose, neturinčiose imuniteto nuo verslo noro „neribojamai plėstis“, ir pradeda su tokiomis tautomis elgtis kaip su primityviausiais rinkos žaidėjams, visiškai „užmiršdamos“ verslo etikos reikalavimus, kurių jie priversti laikytis šalyse su stipria demokratija.
Tarptautinės verslo struktūros nemoka „atkatų“ kalbos, tačiau jos turi išsiugdžiusios žymiai rafinuotesnes bendravimo su politikais priemones, todėl moka patraukti savo pusėn valdininkų UAB-ą.

5. Valdininkų UAB-as tokį bendravimą su tarptautinėmis verslo struktūromis priima kaip pripažinimą, kad dirba gerai ir teisingai. Tada valdininkų UAB-as taip „užriečia nosį“, kad savo tautą ima laikyti vartotoju, kuris privalo priimti tokias paslaugas, kokias jis teikis teikti. Tautos emigracija dar labiau išauga. Kadangi lojalumas valdininkų UAB-ui vertinamas labiau, nei išmintis, vis daugiau tautos išminties emigruoja. Valdininkų UAB-as pradeda visiškai ignoruoti  Lietuvoje likusią tautos išmintį (nes ji nebėra tokia galinga), tautos išmintis visiškai užgožiama vartotojiškumo.

Vartojimas tampa brutualiu, nes bet kokios moralinės nuostatos, trukdančios vartojimui augti, ignoruojamos. Moralės normų ignoravimas stipriai pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ypač pasitikėjimą valstybe.

6. Galiausiai pasitikėjimas valstybe visiškai išnyksta, nes lojalumas valdininkų UAB-ui buvo tik vartotojiškas (savanaudiškas), valstybė tampa labai lengvai pažeidžiama. Valdininkų UAB-as nebegali išsilaikyti, todėl jo „akcininkai“, siekdami išvengti asmeninių nuostolių dėl bankroto, parsiduoda tarptautinėms verslo struktūroms arba net kitoms valstybėms. Valstybė išnyksta jau ir formaliai, tauta … „įkrenta į bedugnę“.

Panašu, kad mūsų valstybė jau yra brandžioje penktoje stadijoje, ir visiškai nedaug liko iki perėjimo į kitą. Taigi ….

Kaip galėtume išvengti „įkritimo į bedugnę“?

Terminas „partija“ kildinamas iš lotyniško žodžio „pars“ reiškiančio „dalis“. Taigi, jau pats žodis sako, kad partija gali išreikšti tik dalies tautos interesus.

Jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo įrodyta, kad politinių partijų tikslas yra valdyti valstybinius fondus, o tai galima pasiekti tik esant valdžioje.
Tam, kad patektų į valdžią, partijos vadovaujasi taisykle: „Tikslas pateisina priemones.“ Taigi, jos imasi visokių priemonių, tik svarbiausia, kad jos atrodytų teisėtos. Teisėtumo įvaizdis sukuriamas rafinuotais ir painiais įstatymas, kuriuose teisėtumas išstumia moralę (daugelis dar prisimena vieno labai autoritetingo Lietuvos politiko frazę „vsio zakonno“).

Vėlgi, tas pats Hėgelis yra pasakęs: „Įstatymas be moralės – tai tik forma be turinio“. Paprastai šnekant, įstatymas be moralės – tai lyg tuščias šaukštas, o tuščiu šaukštu tautos nepamaitinsi.

Kita taisyklė, galiojanti nuo antikos laikų: „Nugalėtojo niekas neteisia“ , – taip pat labai paranki partijoms. Kad šios taisyklės tebeveikia, įrodo begalė pavyzdžių ir Lietuvoje, ir už jos ribų. XX amžiaus viduryje istorikas, žurnalistas, Australijos Teisių Lygos įkūrėjas Eric Dudley Butler savo knygoje „Pinigų galia vietoje demokratijos“ pateikė faktų, iliustruojančių, kad partijoms lengviau valdyti ne dirbantį (kuriantį), o vartojantį žmogų, todėl, prisidengdamos pramonės vystymu, jos iš esmės siekė dirbantį žmogų paversti vartotoju.

Galvojimo pakeitimas vartojimu vyksta ir dabar, tačiau išsivysčiusiose valstybėse, kuriose vartojimo lygis yra aukštas, vartotojiškumo augimas yra kontroliuojamas tradicinėmis socialinėmis vertybėmis, tokiomis, kaip pasitikėjimas, pareiga, atsakomybė.

Tokių šalių, kaip Lietuva, vartojimo raida buvo iškreipta sovietinio „socializmo“, kuris užtikrino tik vartojimą karo tikslams, o tauta patyrė nepriteklius. Į vieną pusę perlenkta lazda smogia priešingon pusėn, taigi, pereinant prie rinkos ekonomikos, vartojimo lygis buvo labiau aukštinamas, nei kitos socialinės vertybės.

Tokiose šalyse politinėms partijoms pasidarė lengviau įtikinti tautas, kad tik jos gali teisingai atstovauti tautos interesus, taigi, ir patekti valdžion. Valstybės valdymas suvyniojamas į labai gražų vartotojišką popierėlį taip stipriai, kad tauta ima nebesuprasti valstybės valdymo esmės, o partijoms valstybės valdymas tampa lyg biznio objektas: svarbu paimti valdžią ir pasipelnyti tiek, kad išgyventi laikotarpį, kol valdžioje bus konkuruojanti partija. Valstybės valdymas pradedamas traktuoti tik kaip pelningas biznis.

Aišku, į pelningą biznį nori ateiti daug žaidėjų, ir tokių žaidėjų, pasivadinusių politinėmis partijomis, daugėja. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad, pasiklausius mūsų politologų komentarų, toks vulgarus požiūris į valstybės valdymą yra laikomas normaliu reiškiniu.

Mūsų politologai pateikia argumentus, kad išsivysčiusiose šalyse yra partinio valdymo sistema. Taip, tai tiesa, bet jose yra stipriai išsivysčiusios tokios socialinės vertybės, kaip pareiga, pasitikėjimas, atsakomybė, be to, yra kiti instrumentai, kurie neleidžia partijoms tapti stipresnėmis už tautą, pavyzdžiui, monarchija, ar, pagaliau, streikų tradicijos.

Taip, streikai, bet streikai yra vaisingi tik visuomenėse, kuriose yra stiprus pasitikėjimas. Visuomenėse, kur pasitikėjimas išstumtas vartotojiškumo, streikai neįmanomi. Ar aš galiu streikuoti, jei nepasitikiu savo kaimynu, kolega ar verslo konkurentu? Ar nebus taip, kad mano praradimais streiko metu kas nors savanaudiškai pasinaudos? Taigi, nepasitikėjimo atmosfera yra labai naudinga tiems, kas valdo valstybę savanaudiškais tikslais.

LR Konstitucijos 2 straipsnis teigia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Sąvoka „suverenitetas“ siejama su prancūzišku žodžiu souveraineté, kuris verčiamas kaip aukščiausioji valdžia, nepriklausomybė. Taigi, aukščiausioji valdžia priklauso tautai.

LR Konstitucijos 55 straipsnyje sakoma: „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams, remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Aš tai suprantu taip, kad rinkėjas privalo balsuoti už konkretų Seimo narį, o ne už partiją. Gal išsivysčiusiose šalyse su stipriomis socialinėmis vertybėmis yra teisinga balsuoti ir už partijas, bet Lietuvoje, kur partijos yra tiek uzurpavusios valdžią, kad mano esančios stipresnės už visą tautą, balsavimas pagal partijų sąrašus tikrai neskatina tautos valstybingumo  (padėtis Lietuvoje rodo, kad greičiau žlugdo).

Partijos gali tik pasiūlyti kandidatus, o rinkėjas balsuotų už konkrečius pasiūlytus kandidatus, bet ne už partiją. Kodėl aš turiu balsuoti už partiją, kurios sąraše aš pasitikiu tik vienu žmogumi, o kartu su juo atitempiami žmonės, kurių aš nepažįstu ar jais nepasitikiu? Kodėl mano pasirinkimas ribojamas vien partija, jeigu aš pasitikiu keletu žmonių, bet jie yra skirtingų partijų sąrašuose, o kiti tų partijų sąrašuose yra tokie žmonės, kuriais aš nepasitikiu?

Partinės sistemos gynėjai pasakys, kad yra kandidatų reitingavimo galimybė. Taip, galima reitinguoti, bet vis vien pasirinkimas apribotas tik viena partija. Ar tikrai kitaip negalima?

Pasvarstykim tokį variantą: vienmandatės ir daugiamandatės apygardos sujungiamos. Tada vienoje apygardoje išrenkami du Seimo nariai. Rinkėjui suteikiama teisė balsuojant reitinguoti tris ar penkis kandidatus iš skirtingų partijų sąrašų. Tada rinkimų komisija skaičiuoja balsus, ir du, surinkę daugiausiai balsų, laimi. Jeigu socialiai ir ekonomiškai naudinga, galima stambinti rinkėjų apygardas, leidžiant vienoje apygardoje išrinkti tris ar daugiau Seimo narių.

Oponentai pasakys, kad tokiu atveju rinkėjai gali nubalsuoti tik už kelis žinomus žmones, ir nebus išrinktas visas Seimas. Kad taip nebūtų, partijos ir turi dirbti – jos turi siūlyti tokius žmones, kurie žinomi konkrečioje apygardoje. Aišku, tai žymiai sunkiau, nei įrašyti į sąrašus vieną Lietuvoje žinomą žmogų, už kurį balsuotų žmonės daugelyje apygardų, o su juo būtų atitempiami partijai naudingi žmonės.

Vėlgi, oponentai pasakys, kad tokiu atveju Seimas bus nedarbingas. Bet ar Seimo darbingumas matuojamas nuolat keičiamais įstatymais (nes priimami įstatymai tenkina tik nedidelę tautos dalį)?

Kitas dalykas: taip renkami kandidatai negalės dalinti rinkėjams saldžių, bet nepamatuotų pažadų, nes nesant partijoje labai sunku siaurus savanaudiškus interesus įteisinti kaip valstybinius. Kandidatas, turintis „partinį užnugarį“, gali žadėti rinkėjams viską, net ir saldžiai meluoti, nes, laimėjus daugumą, jis gali tikėtis partijos paramos priimant net ir valstybingumo požiūriu nevykusį įstatymą, arba suversti kaltę kitai partijai, jei toks pažadas neįvykdomas.

Deja, straipsnį galiu baigti tik skeptiškai: be jokios abejonės, politinės partijos darys viską, kad tik neleistų tautai valdyti valstybinių fondų tol, kol tauta „neįkrito į bedugnę“. Tik tada, kai tauta „įkris į bedugnę“ (valstybės fondai bus iššvaistyti), partijos perleis „iškopimo iš bedugnės“ valdymą tautai, ir tai tik tuo atveju, jeigu „iškopimo iš bedugnės“ nerems tarptautiniai fondai.

Taigi, laukia sunkūs laikai. Istorija parodė, kad Lietuvių tauta gali iškopti iš bedugnių, gal pavyks ir ateityje.

Portalo efoto.lt fotografija „Ant bedugnės krašto“

2 komentarų

  1. Taip,esu emigrante.Del to nekaltinu nieko,bet tik nuzmogejusius musu Seimo narius.Nenoriu nieko prisiminti.Tik kazkaip skauda uz Lietuva ,uz lietuvius.Emigravau todel,kad dalis mano atlyginimo buvo mokama vokeliuose tokio zmogaus ,kuris ,aukstai sededamas ,,,kureno pirti“tuomet Uspaskichui uz ta pati,ka pats slapta dare.Tikrai buvau vienoje is partiju,nes tikejau,kad ten renkasi tik saziningi zmones,taciau ,kai pats partijos bosas verte mane elgtis nesaziningai ir netgi isjuokdamas uz tai,pasbiaurejau viskuo,Vagystes is zmoniu kiseniu vykdomos vidury baltos dienos ir niekas uz tai nebaudzia.Pries metus teko buti viename emigrantu susitikime.Patikekit,tai labai pasimete zmones.Jie jiesko budu kaip ismaitinti savo seimas.Kiekvienas is ju su didziausiu malonumu dirbtu Lietuvoje,jeigu tik galetu uz ta atlyginima islaikyti seimas.Taciau,nemanau,kad valdzioje sededami vyrai ir moterys to nesupranta.Viska jie kuo puikiausiai supranta,bet ta nelemta surudijusi sazine lenkia visus pirstus tik i save,Visi tie masiuliai,grazuliai ,steponaviciai ,zuokai ir daugybe kitu,jie visiskai negalvoja apie zmogu,pazadus dalina tik kol ateina i valdzia,o paskui kuo ramiausiai viska uzmirsta.Teko ,dar anksciau,susidurti ne su vienu Seimo nariu,bet ,kai prabyli apie rimta reikala,jie pradeda teisintis uzimtumu ir skuba kuo greiciau nuo taves pabegti.Kol bus Seime sukelmeje dabartiniai(kurie ir vel verziasi ten)seimunai ,niekas nepasikeis.Labai gerbiu Prezidente D,Grybauskaite,kuri neleidzia galutinai sunaikinti lietuviu Tautos(kalbu apie jos vetuota darbo istatyma):Kiek reikia visiskai netureti nei sazines,nei savigarbos,kad sugalvotu tokius istatymus.Nei vienoje EU salyje nera tokiu laukiniu darbo istatymu.Ir pasakykit,dar priemus tokius istatymus-kas nores sugrizti i Lietuva.Bus dar didesnis migracijos judejimas ,bet tik ne i Lietuva,o is Lietuvos.Ir dar,valdziazmogiai kaip nori gali isvadinti emigrantus,taciau be duonos niekas neisgyvena,o valdzia atima is zmoniu ja be jokios gedos

  2. Labai teisingi pamąstymai… Tik vėlgi abejonė – ar kas nors juos girdi? Gaila, kad pozityviai mąstantys žmonės nemato prasmės kandidatuoti į Seimą. Žmonės klausia: ,,Už ką reikės balsuoti? Nėra už ką…“Matomai emigracija vyks ir toliau, kol nebeliks kas išlaikytų tą be proto išsiplėtusį valdininkų Klaną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *