Robertas Ramanauskas: Mokytojo laiškas

SENO MOKYTOJO LAIŠKAS VISIEMS, DRĮSTANTIEMS JĮ PERSKAITYTI

„I have a dream“ – „aš turiu svajonę“ – vieną savo kalbą pradėjo pastorius Martynas Liuteris Kingas, JAV kovotas prieš afroamerikiečių segregaciją JAV.
Aš irgi turiu tokią svajonę. Turiu, nes nesu silpnas, esu stiprus.

Šiandieninių mokytojų streikai toli gražu nėra streikai vien dėl mokytojo algų kilimo, kurio neužtikrino Švietimo ir mokslo ministerijos pradėta mokytojų darbo užmokesčio apskaičiavimo sistema, vadinamsis MEDUS – labiau žinomas etatiniu apmokėjimu. Absoliučiai daugumai mokytojų alga nedidėjo, etatai nesusidarė ir tai išaugo į protesto akcijas. Ir visgi ne darbo užmokestis nėra esminis dalykas. Neįvykusi nepavykusi reforma perpildė mokytojų kantrybę. Beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį vyko visuomenėje aprobuotas, ŠMM klerkų, politikų ir žiniasklaidos vykdomas mobingas prieš mokytojus: nuolatos augo betikslių, tik dėl varnelės „popierinių“ darbų gausėjimas, kūrimas visokiausių misijų, vizijų, filosofijų, tarsi neaišku, kokia misija yra nuo amžių amžinųjų priskirtas mokyklai.

Mokytojai pavargo nuo permanentinių „rimtų struktūrinių reformų“, kai atsainiai kiekvienas naujas švietimo ministras siekė „įsiamžinti“ nauju proveržiu. Turistaujantys ŠMM klerkai bruka nuolatos mechaniškai perimtas užsienio švietimo patirtis, nesuvokiant nei tų šalių, nei Lietuvos kultūrinio konteksto, poreikių ir net nesugebėdami tinkamu lygiu jų įdiegti, kažkada buvusi mokytojų kvalifikacijos sistema buvo decentralizuota ir sugriauta, regioniniai švietimo centrai neturi vizijos, o valstybė neturi jokios aiškios strategijos, kuria kryptimi turėtų toliau vystytis Lietuvos švietimas. Per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius nėra išleistos nė vienos švietimo ekspertų-mokslininkų parengtos mokytojų knygos; na nebent atskirų leidyklų kažkokia komerciniais tikslais išleista mokytojams skirta metodinė medžiaga. Beje, išimtinai leidyklų kompetencijai paliktas mokyklinių vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimas, sukūrė situaciją, kad jų turinio lygis ir pats turinys tapo belytis, bespalvis, tai ypač tinka istorijos ir kitiems humanitarinių disciplinų vadovėliams. Leidėjai dažnai „geriau žino“ nei autorius, koks tas turinys turi būti, cituojų vieną jų: „tekstą nususinti reikia tiek, kad ir mano durna boba suprastų“ (citatos pabaiga).

Viešojoje erdvėje, cituojų dr. D. Kuolio, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro mokytojų įvardijimą kaip „tarnaujantį luomą“, jis vis labiau virto patarnaujančiu luomu – paslaugos tiekėju supermamytėms, supainiojusioms mokyklą ir kirpyklą… žiniasklaida pasigavo mitologemas apie nekompetetingus, retrogradiškus mokytojus, netikšas, nusenusius, kuriuos seniai būtina keisti naujais-jaunais, kurių į mokyklas ateina kasment vis mažiau… bet kokie mokytojų, jų dalykinių asociacijų bandymai eiti į dialogą su ŠMM ir jos struktūromis, pvz., UPC susiduria su ignoravimu, tyla, ar net „nusodinimu“ eilinį kartą primetant nekompetencijas, o mokytojų socialinis pasipriešinimas, pradedant mokyklų administracijomis ir švietimo skyriais ir užbaigiant premjerais, visada buvo kvalifikuojamas kaip nesuderinamas su profesine etika, pašaukimu, ar kitokia frazeologija, ujimu, naujų bereikalngų darbų diegimu, dėl ko kentėjo mokytojų žmogiškasis orumas, smuko savivertė, mažėjo energija, kuri turėjo būti nukreipta į ugdymo kokybės gerinimą…

Mokytojams prikaišiojama atsakomybė už ugdymo pasiekimų pažangos smukimą nėra socialiai pasidalinta tarp visų švietimą vykdančių ir jo rezultatais suinteresuotų socialinių partnerių, pamirštant, kad susiformavo demotyvacinė mokinių mokymosi suvokimo ideologija… netenkinančio Lietuvos mokinių pasiekimų tarptautiniuose tyrimuose lygmuo nėra vien mokytojų nekompetencijos priežastis. Statistika byloja, kad didmiesčių mokyklų mokinių pasiekimus traukia į dugną itin žemi rajonų, ypač kaimiškųjų, mokinių rezultatai bent dviem metais atsiliekant nuo miestiečių. Ir tai neatsitiktinai – daug, pernelyg daug mokinių mokosi pagal palengvintas programas, nes negeba įgyti žinių ir gebėjimų tinkamu lygiu, o tokią situaciją sąlygoja socialinės atskirties nulemta jų tėvų degradacija, pereinanti į genetiką… Todėl anot premjero S. Skvernelio, mokytojų algos kils, kai kils rezultatai… Vadinasi, dėl mano įvardintos priežasties, niekada…

Žinoma, mano įvardintos problemos yra matomos, ir tada imama reformuoti ugdymo turinį. Pagal naujas ŠMM gaires netrukus gimnazijose neliks fundamentalių mokslų – juos keis įvairūs pasirenkamieji integruoti kursai fizikos-chemijos ar istorijos-geografijos – kaip jau mokyklose neliko politologijos ir teisės pagrindų, kuriuos pakeitė nežinia ko ir kaip mokantis pilietiškumo kursas – drungnas, pataikaujantis šiuolaikinio pasaulio mitologijai, bet neugdantis tikrojo pilietiškumo: emigracija, tarnybos kariuomenėje vengimas, abejingumas patriotiškumui ir pilietiškumui… skatinama atsisakyti brandos egzaminų, vis didesnę vertę suteikinat metiniams mokinių vertinimams. Bet ar vienoda „dešimtuko“ vertė yra Vilniaus licėjuje ir kokių nors „Plutiškių“ vidurinėje… tikrai ne. Tas puikiai matosi gimnazijose, kurios neatsirenka mokinių, iš progimnazijų ateina aštuntokai su aukštais įvertinimai, bet negebantys būti devintokais… tarp atskirų mokyklos pakopų nėra ne bendradarbiavimo ir pasidalintos atsakomybės sistemos, tai dar viena mūsų švietimo sistemos nefunkcionalumo apraiška. Progimnazijų direktoriai, žinoma ne visi, bet nemaža jų dalis „dvejetukininkais“ pasirūpina, išreikalaudami iš mokytojų, klasių auklėtojų, kad „iki ryt jis turėtų tik ketvertus“, t.y. jau teigiamus įvertinimus, kad tik neliktų kurso kartoti, kad negadintų reitingų, kad neužtrauktų mokyklos administracijai švietimo skyriaus rūstybės.

Aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi prastėjančiais studentais, net jų elementaraus raštingumo stoka, bet tai net nekeista, nes eiliniam brandos egzaminui išlaikyti užtenka tik 16%, tik Valstybinės/gimtosios lietuvių kalbos slenkstis aukštesnis, bet brandos egzamino išlaikymas neviršija net pusės turinio, visa sistema tiesiog pasmerkia abiturientą jį išlaikyti, kad įstotų į tą geidžiamą aukštąją mokyklą, kuriai geriau, kad būtų įstojama į pačių studentų apmokamas vietas… O ir egzaminų lygis smunka, vis dažniau jų rengėjai palieka dalykinių klaidų, vis mažėja iš tikrųjų aukštesniuosius gebėjimus tikrinančių užduočių ir tikrųjų vertybinių nuostatų patikrinimo… Humanitarinių-socialinių disciplinų brandos egzaminai savo turiniu netikrina žmogiškosios ir pilietinės brandos, orientuojamasi tik į mechaninį atsakymų atitikimą vertinimo instrukcijoms ar pataikymui į lituanistų-egzamino vertintojų literatūrinį skonį…

Dabar vykstantys mokytojų streikai akivaizdžiai parodo, kad visa, įskaitant ir dabartinę, Lietuvos vyriausybės diskreditavo mokyklą kaip instituciją, švietimą, kaip esminę prielaidą ateičiai kiekvieno jauno žmogaus-mokinio, valstybės, Europos, pasaulio… O mokytojai, kurie dar bando išlaikyti mokymo lygį, jo vertingumą, sensta su kiekvienais metais artėdami prie vis varganesnės senatvės pensijos, kartkartėmis piktokai pakikendami, kad jiems išėjus „gelbėtojų vyriausybių“ narių vaikus ir vaikaičių neliks kam mokyti, na, nebent tie, iš programos „renkuosi mokyti“, nors kiek dar juos pačius reikėtų mokyti… lai suskamba trečiasis – Paskutinis skambutis! Amen!

Nuolankiai Jūsų itin nekompetetingas Robertas Ramanauskas, istorijos mokytojas metodininkas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos vicepirmininkas, vadovėlių ir mokymo priemonių bendraautoris, švietimo konsultantas, autorinių seminarų lektorius, dviejų nacionalinio lygmens mokytojų perkvalifikavimo programų bendraautoris

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Sąrašo suvažiavime Vilniuje, 2018 m. gruodžio 8 dieną

Vienas komentaras

  1. Robertai, Tu esi labai protingas žmogus, ačiū Tau už Tavo pranešimą, o kas jo neklausė – už šį straipsnį.
    Praktiškai sutinku su viskuo, ką išsakei, tačiau vienas aspektas vertas patikslinimo, refleksijos.
    Tu rašai, kad „… išimtinai leidyklų kompetencijai paliktas mokyklinių vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimas, sukūrė situaciją, kad jų turinio lygis ir pats turinys tapo belytis, bespalvis, tai ypač tinka istorijos ir kitiems humanitarinių disciplinų vadovėliams. Leidėjai dažnai „geriau žino“ nei autorius, koks tas turinys turi būti…“.
    Robertai, Tu pats esi autorius, bet ką Tu siūlai…? Panaikinti konkurenciją? Grįžti į vieno – geriausio – vadovėlio laikus? Ar tikrai visi leidėjai Lietuvoje tokie jau blogi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *