Ugnė ir jos lietuvybė

Ugne-Karvelyte-ir-Darius-Kuolys
Nuotrauka: Ugnė su senu pažįstamu Prancūzijos kultūros ministru Jack Lang. Paryžius, 1991.

„Mes gražūs, protingi ir galime viską“,- kartodavo 1991-aisiais Paryžiaus lietuvė Ugnė Karvelytė stumdama kuklius Lietuvos valstybės pareigūnus į Prancūzijos kultūros ministro kabinetą, vesdama juos klaidžiais UNESCO koridoriais, verdama prancūzų Užsienio reikalų ministerijos duris. „Kiek aš su jumis, lietuviais, dar vargsiu: veikti nemokate ir mokytis nenorite“,- priekaištaudavo vakarais prie vyno taurės. „Kas tokia esi, kad mus auklėtum“,- sykį neištvėrė per Paryžių į Ruano kino festivalį važiavęs režisierius Vytautas Žalakevičius. „Kodėl anksčiau, kai apie Lietuvą pasaulis nekalbėjo, jai lietuviški reikalai nerūpėjo“,- stebėjosi ne vienas Europos lietuvis.

Ugnė Karvelytė jautėsi turinti nenuginčijamą teisę Lietuva rūpintis ir lietuvius auklėti.

Lietuvos Respublikos finansų ministro, Krikščionių demokratų partijos pirmininko Petro Karvelio maištinga duktė buvo ir pasaulio kultūros žmogus, ir savo tautos likimo dalininkė. Studijavusi Sorbonoje, vėliau – Aukštųjų politikos mokslų institute Paryžiuje, istorijos ir ekonomikos mokslus išėjusi Kolumbijos universitete Niujorke, veik dvidešimt penkerius metus dirbusi „Gallimard“ leidykloje, joje kuravusi Lotynų Amerikos ir Rytų bei Vidurio Europos autorių leidybą, vertusi į prancūzų kalbą ispanų, anglų, vokiečių rašytojus, pati rašiusi ir skelbusi literatūros kritikos straipsnius Paryžiaus periodikoje, vedusi radijo ir televizijos laidas, Ugnė pasinėrė į Lietuvos reikalus, kurių niekada nebuvo pamiršusi. Lietuvos laisvės laiką sutiko kaip likimo dovaną, leidusią iš naujo pajusti kūrybinės veiklos prasmę.

Lietuviškus dalykus gerai išmanė ir giliai jautė. Atvirumo minutėmis minėdavo Juozą Lukšą-Daumantą: negalėdavusi nuo jo atplėšti susižavėjusios paauglės žvilgsnio, kai šis pokary, atvykęs iš okupuotos Lietuvos, svečiuodavosi jos tėvų namuose. Domėjosi krašto istorija: norėjo matyti jos visumą – su žydų, karaimų, kalvinistų, stačiatikių ir kitų kultūrinių bendruomenių praeitimi. Atidžiai sekė lietuvių dailės, literatūros, teatro, kino gyvenimą. Į prancūzų kalbą vertė išėjusius ir gyvus lietuvių klasikus: Kristijoną Donelaitį, Maironį, Putiną, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Justiną Marcinkevičių… Lietuvos kultūra jai visų pirma buvo žmonės – rašytojai, menininkai, kuriuos siekė asmeniškai pažinti. Nuoširdžiai džiaugėsi kievienu sutiktu įdomiu, gabiu lietuviu, kiekviena nauja draugyste. Jos namų durys Paryžiuje visada buvo atviros lietuvių menininkams.

Ugnės lietuvybė priminė Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio lietuvybę – kritišką ir pasauliui atvirą, veržlią ir kūrybingą. Nuolatinės Ugnės pastabos keistai atkartojo M. Gimbutienės užrašuose paliktus ir gerokai vėliau perskaitytus žodžius: „Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – vertinimas savo parapijos masteliu, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš baudžiauninko kiauto, trypinėjimas vietoje… Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio. Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų bent moralinį svorį tautų bendruomenėje“. Būtent Lietuvos „moraliniam svoriui“ didinti buvo skirta visa lietuviškoji Ugnės Karvelytės veikla. Siekė, kad politinę laisvę atgavę lietuviai pasaulyje visų pirma taptų matomi kaip kūrybinga, kultūrų dialoge aktyviai dalyvaujanti tauta.

Sykį, 1991-ųjų pavasarį, iš Prancūzijos kultūros ministerijos išsirūpintu automobiliu vežėmės su Ugne iš tolimo provincijos kaimo į Paryžių Algirdą Julių Greimą: kartu turėjome dalyvauti susitikime su tuometiniu Prancūzijos švietimo ministru Lioneliu Jospenu. Visą kelią kalbėjomės apie permainas, kurių reikia Lietuvai, kad išsaugotų atgautą laisvę. „Svarbiausia – gerai sutvarkyti aukštąsias mokyklas, duoti jaunimui gerą išsilavinimą“, – vis kartojo abu. L. Jospeno jaunystės draugo Perkūno Liutkaus namuose surengtoje vakarienėje visi trys įtikinėjome Pancūzijos švietimo ministrą, kad prancūzai turėtų kuo plačiau atverti savo universitetus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių studentams.

Ugnė žinojo, kaip daroma politika ir mokėjo ją daryti. Vos aptardavome galimus projektus, ji tuoj pat imdavosi juos stumti priekin. Siekė pareigų, postų, pozicijų, politinių pažinčių ir ryšių, kad sumanyti darbai būtų įgyvendinti. Vienodai gerai sutarė su visais Lietuvos valstybės vadovais: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi. Ieškojo jų pagalbos ir užtarimo savo lietuviškai veiklai. Stengėsi, kad kultūros reikalai neiškristų iš pirmųjų asmenų vykdomos Lietuvos užsienio politikos. Pasiekė, kad 1993-aisiais būtų paskirta Lietuvos atstove prie UNESCO, o 1995-aisiais – ir ambasadore. Darė viską, kad Lietuvos balsas UNESCO taptų girdimas, o Lietuvos istorija ir gamta būtų atrastos kaip pasaulio paveldas. Dar pirmaisiais nepriklausomybės metais kalbėjomės, jog būtina Paryžiuje deramai pristatyti M. K. Čiurlionį. Pasinaudojus Helenos Baltrušaitienės ryšiais ir prezidento Valdo Adamkaus tarpininkavimu, tai pavyko padaryti tik po dešimtmečio: 2000-aisiais Čiurlionio paveikslai buvo iškabinti d‘Orsay muziejuje. „Sėkmė: per trumpą laiką išpirkti visi parodos katalogai, spaudos dėmesys didelis“,- neslėpė džiaugsmo Ugnė.

Ją visada glumino lietuviškas uždarumas. „Žiūrėkite ne tik į Europą. Pažvelkite į Lotynų Ameriką ir geriau suprasite dabartinę savo visuomenę. Kad būtumėte įdomūs kitiems, patys turite kitais domėtis“, – ne kartą ragino. Tikėjo, jog Lietuva buvo ir vėl gali būti tolerantiškas, polilogiškas kraštas, tiesiantis tiltus tarp šiadienos kultūrų ir civilizacijų. Įtikino UNESCO generalinį direktorių Koichiro Matsuurą ir Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, jog būtent Vilniuje dera surengti civilizacijų dialogui skirtą pasaulinį forumą. Pasaulio intelektualai ir politikai, Vilniaus senamiestyje gyvai diskutuojantys apie skirtingų kultūrų, religijų, civilizacijų susikalbėjimą – toks idiliškas Ugnės brėžtas Lietuvos vaizdinys 2001-ųjų balandį trumpam buvo virtęs tikrove. „Tolerancijos ir civilizacijų dialogo idėjos grindžiamos aiškiu žmogaus pasaulio ribotumo suvokimu“,- pripažino tomis dienomis Vilniuje parengta deklaracija ir kvietė „visas vyriausybes ir pilietines visuomenes skatinti civilizacijų dialogą kaip jų kultūros politikos dalį“. Tąsyk Ugnė buvo pavargusi ir laiminga.

O netrukus jau su kitais projektais užsukusi į prezidentūrą, nusiskundė: „nebepaeinu“…

Ir išeiti jai rūpėjo gražiai, oriai, su muzika. Griežiant Martyno Švėgždos smuikui, vamzdeliais prijungta prie deguonies atsisveikino su visais draugais ir bičiuliais. Valdo Papievio skambutis iš Ugnės namų Paryžiuje: „ji siunčia paskutinius linkėjimus ir sako, kad susitiksime“.

Matyt, taip ir bus. Net po daugelio metų tie, kurie sieks šviesesnės, atviresnės, kūrybingesnės Lietuvos sutiks Ugnę Karvelytę savo kelyje kaip ištikimą pakeleivę.

Šiemet Ugnė Karvelytė būtų sulaukusi 80-ties.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *