Filosofas V. Rubavičius: Esu pripažintas svarbiu strateginiu kliuviniu

Juoda kasdienybe virstančios filosofo Vytauto Rubavičiaus patirtys. Sunkiai suvokiamos daugumai, bet gerai atpažįstamos Nijolei Sadūnaitei ir kitiems, šviesios tarybinės tikrovės paraštėje buvusiems. Vytautai Bakai, Povilai Urbšy, ir kas toliau?

„Instaliacijos“ Vytauto Rubavičiaus namuose ir jo šiandieninis liudijimas:

„Vakar popiet, grįžęs iš poliklinikos namo, aptikau iškalbingą dovanėlę: ant sūnaus lovos buvo pridėta krūvelė tuščių alkoholinių gėrimų butelių. Jei traukta iš savo atsargų, tai tenka tik apgailestauti – „Lietuvai dirbantys“ veikėjai geria labai prastus gėrimus. Tačiau gal užsakyta, kad kas pasiknistų ir kaimyninėse šiukšliadėžėse. Kadangi kol kas nesinaudoju internetu – prisijungus kompiuteris išeina iš rikiuotės nepaisant visokių apsaugų, taip primenant ankstesnį įspėjimą „nepasislėpsi“, tai, matyt, pereita prie labiau apčiuopiamos mafiozinės praktikos. Rodoma – esame visur, o tavo butas mums kaip pereinamas kiemas. Sūnus papasakojo, kad priešpiet sulaukęs keisto telefono skambučio. Jo telefonas rodė, kad skambinu aš, tačiau kalbėjo kontržvalgybininku prisistatęs žmogėnas ir siūlė ramų gyvenimą, jei sūnus prisipažinsiąs, kad visi ankstesni kibernetiniai išpuoliai prieš mane esą jo darbas. Pasiūlyta buvo gerai pagalvoti, antraip Lietuvoje niekada nerasiąs jokio darbo. O jei „teisingai pasirinksiąs“ ir prie jų prisijungsiąs, tai geras darbas užtikrintas. Joks darbdavys nekreiptų dėmesio į menką dėmelę – jam tektų susitaikyti su trejų metų lygtinai bausme.

Visi suprantame, kad geras užtikrintas gyvenimas šiek tiek kainuoja. Galvojau, kaip tai būtų galima padaryti techniškai – juk kompiuteris reaguodavo į mūsų pokalbius? Vadinasi, tektų pridėti ir bendrininkų. Neabejoju, kad netrukus jie būtų „atrasti“, juk ant mūsų specialistų kabliukų kabo ne vienas nusipelnęs pilkasis hakeris ar kokia kitokia su įstatymais prasilekiančia, tačiau kuruojama veikla užsiimantis vaikinukas. Pridurta, kad Matonis jau pasirengęs padaryti pranešimą spaudai. Tokia tad buvo popietė, o buvau nutaręs rimčiau pasiaiškinti kai kuriuos atminties ir prisiminimo estetikos bei etikos klausimus naujųjų medijų aplinkoje.“

Visas Vytauto Rubavičiaus tekstą skaitykite čia.

Iš Dariaus Kuolio pasidalijimo FB paskyroje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *