Viktorija Daujotytė: Lituanistika ir nenudėvimas savasis gyvenimas

Viktorija
Viktorija Daujotytė

Lituanistikos tema yra ir lietuvių tautos, lietuvybės, lietuviškumo, gyvenimo ir jo būdų tema. Ir problema, jei mąstome kiečiau ir griežčiau. Tautos formavosi ne tik turėdamos žemę, kalbą, papročius (ir pagal Mikalojų Daukšą), bet ir suvokdamos, kad tai turi. Kad tai yra. Visa, kas yra, kinta ir keičiasi. Bet juk kinta ir keičiasi tik tai, kas mums kaip nors yra, ką turime. Šis suvokimas, ką ir kaip turime, ir yra kiekvienos tautos vidinis turinys. Tauta yra ir iš suvokimo ir susivokimo, kad ji yra, kad turi kintantį savasties branduolį. Esame lietuviai ir iš prigimimo, iš to, ką vadiname prigimtine kultūra, ir iš suvokimo-jutimo, kad priklausome lyg kokiam bendram kūnui, kraštovaizdžiui ir sielovaizdžiui, įkalbintiems ir įgarsintiems. Iš to bendrumo kyla valia vienokiems ar kitokiems veiksmams, sprendimams. Taip pat ir nevalia, silpnumas, kuriuos irgi reikia aiškintis.

Kalba ir priklauso savasčiai, ir yra jos aiškinimosi būdas. Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz), siekdamas suprasti lietuvius, jų prisirišimą prie kalbos, aiškinosi knygnešystę, lietuviško žodžio likimą: „Draudimas galiojo nuo 1865 iki 1904 metų. Tiktai 1869–1886 metais jie pernešė per sieną apie keturis milijonus lietuviškų spaudinių. Tai prikėlė lietuvių tautą naujam gyvenimui, ir neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos.“[1] Tautai gimti iš filologijos reiškia prieiti savivokos, sąmoningo savęs suvokimo slenkstį ir jį peržengti, vėl sugrįžtant į istoriją. Savivoka labiausiai išreiškiama gimtosios kalbos pavidalais, galiausiai – kalbos menu. Milošo mintis yra labai svarbi, ne tik aiškinanti, bet tarsi grindžianti ateities kelią. Reikia juo eiti neprarandant savivokos, neprarandant milošiškai suprantamos filologijos, turinčios ir atgimimo, atgimdymo galių. Bet negalima ir suabsoliutinti – lenkų kalba parašytu „Isos slėniu“ Milošas yra suteikęs svarių argumentų lietuvių prigimtinei kultūrai, savumui, kylančiam iš prigimtosios vietos. Nesame to savumo, kuris kyla ir iš Icchoko Mero ar Grigorijaus Kanovičiaus, taip pat ir iš Avraomo Suckeverio, pakankamai įsisavinę.

Kalba ja kalbantiems duoda pirminį tapatumą, rodydamasi ir kaip tos savasties būdai, formos. Kalba yra savųjų talpykla ir taupykla; kalboje esame patalpinti lyg kokiame savaiminiame erdvėlaikyje, kalbos esame taupomi, kad kažkas, kas akumuliuojama ir mumis, būtų perduodama į mums nežinomą, bet geidžiamą ateitį. Kalba būna ir išlieka tik ja kalbančiais. Kuo mažiau kalbančiųjų, tuo mažiau ir kalbos. Turime aiškiai suvokti ir aiškiai formuluoti: lietuvių kalba kalba vis mažiau žmonių. Lietuvių kalba, kuria kūdikis dar prakalba Kretoje ar Londone, nebėra visavertė lietuvių kalba, ji atskirta nuo savųjų kraštovaizdžių ir sielovaizdžių, jos nebemaitina gilieji patirties vandenys. Ji laikosi tik pačiuose paviršiuose, kol laikosi. Ne ilgiau kaip vienos kartos laikui. Laikina gimtoji kalba, nes neįsikabinusi į daiktus, medžius, aplinką, apsuptį. Bet ir tą kalbos laikinumą turime branginti, remti lietuviškas mokyklas ir jų mokytojus ne Lietuvoje.

Kalbos teikiamas tapatumas savaiminis, galima būtų sakyti, kad kasdienis, reikmeniškas. Kūrybiniai kalbos dariniai – nuo mito, tautosakos iki literatūros – tautinį tapatumą motyvuoja, kelia jį į probleminį sąmoningumo lygmenį. Mitai konsoliduoja. Literatūra jau kaip meninė kūryba, įmanoma, pasiekiama tik individui, tapatybę atspindi ir skaidydama, kurdama dramatines skirtingų pozicijų, pasirinkimų, laikysenų priešpriešas. Savastis yra kintanti, besikeičianti. Sąmoningumas visada siekiamybė, prieštaros, jų įveikos. Nuo Kristijono Donelaičio iki nūdienos literatūros eina vingiuotos ir gruoblėtos mūsų sąmoningumo linijos, susipynusios su istorija, jos prievarta ir tais veiksmais, kurie tik iš paviršiaus atrodo laisvi, o yra neišvengiami, priklausomybe ir nepriklausomybe, valstybingumu ir okupacijomis. Tautinė retorika lieka tuščiavidurė, jei jos neužpildo atskirieji individo pasirinkimai, motyvai, apsisprendimai. Literatūra labiausiai tuos pasirinkimus, apsisprendimus, galiausiai ir pačią žmogaus tikrovę atspindi ir kartu įsąmonina. Kokią sąmonės dykrą jaučiame pirmuoju pokario dešimtmečiu. Nėra tikros literatūros, nėra atspindžio nei įspindžio. Tik keli kreivi veidrodžiai. Tuštuma, kurios nebegalima užpildyti. Sunku ir suvokti, ir įsivaizduoti, koks buvo lietuvių gyvenimas tuoj po karo.

Inteligentijos, likusios Lietuvoje, padėtį bent iš dalies išreiškia viešos rašytojų kalbos; itin išskirčiau Vinco Mykolaičio-Putino kalbas: pirmiausia „Kalbą, laidojant Salomėją Nėrį“, pasakytą 1945 m. liepos 9 dieną. Pirmasis sakinys: „Prie Salomėjos Nėries karsto liūdi kiekvienas, kam brangi kūryba, kam brangus poezijos žodis, kuriuo žmonės bendrauja aukščiausio sielos pakilimo momentais.“ Tai kalbos veiksmas, kuriuo poetė tarsi atsiimama iš ideologinės nelaisvės, grąžinama į aukščiausią poezijos viršūnę, į sielos pakilimą; ji žinojusi poetinio žodžio paslaptį. „Ji buvo pažinusi žmogiškojo skausmo ir sielvarto gelmę, tą neišsemiamą išminties ir kūrybos šaltinį. Ji nešasi į kapą ne tik pasiektus laimėjimus, bet ir neįspėtą savo sielos ir poezijos paslaptį.“ Tokių žodžių, tokių sąvokų (siela, sielos pakilimas, žmogiškojo skausmo ir sielvarto gelmės) jau nebegalėjo būti pokario žodyne, o vis dar buvo. Salomėja Nėris atribojama nuo viso, kas jai primesta, jos lemtis tauriai išgryninama. Nuo Putino oratio funebris prasideda Salomėjos Nėries grąžinimas iš baugios okupacijos.

Atkreipkime dėmesį ir į Putino „Kalbą visuotiniame tarybinių Lietuvos rašytojų susirinkime“ 1946 m. spalio 2 d., maždaug po metų. Ideologinis spaudimas stiprėja, jau pasirodę grėsmingi nutarimai dėl rusų žurnalų ??? , jau užsipulta Ana Achmatova ir beveik neabejotina, kad toks likimas būtų ištikęs ir Salomėją Nėrį. Ir Putino kalba – atviro tragizmo kalba: viena vertus, paklusimas prievartai, kartojant visus sovietinius ideologinius štampus, kita vertus – kraupiai atsiverianti vidinė asmens tikrovė: „Šiandien aš taip pat svyruoju savo tradiciniame „tarp dviejų aušrų“. Ir šiame svyravime tarp dviejų aušrų mane užpuola kartais niūri, juoda kažkokio pasipriešinimo banga. Ir jei aš būčiau tikras, jei tikrai manyčiau, kad mano idealai yra teisingi, yra tikri, aš pasiryžčiau dėl jų mirti“. Svarbiausias pasakymo turinys, užmaskuotas lyg kita frazeologija, aš esu kitas, mano idealai yra kiti. Ir su savo idealais aš turėsiu gyventi jūsų galios primestoje tikrovėje. 1944 m. viduryje Putinas jau buvo užbaigęs „Vivos plango, mortuos voco“. Plito nuorašais, buvo tardymų, suėmimų. Nežinota, kas autorius. Tik 1966 metais Putinas parašė kūrinio autorystę patvirtinantį pareiškimą. Kodėl taip vėlai – budi ir šis klausimas. Bet ar kas būtų pasikeitę, jei anksčiau, ar būtų atšaukti įkalčiai ir jaunų žmonių bylose?

Gryninti didžiųjų savo kūrėjų likimus, nevelti jų į savo „tikslų“ ir „priemonių“ pakulas, – ar ne toks yra ir vienas lituanistikos uždavinių? Gyvendama tauta lyg savaime grynina likiminius ir savo svarbiųjų asmenų, ir savo istorijos epizodus. Partizaninis karas, jo giliosios, gynybinės aspiracijos gryninamos jau to paties laiko tautosakos, ypač romansų. Taip, yra skaudžių apnašų, bet jos negali uždengti to, kas tikra, kas priklauso tautos sąmoningumo struktūroms.

Kalba ir jos kultūriniai bei meniniai dariniai į formina tautos mentalinę erdvę ir ją persmelkia laiko pavidalais. Lotyniškoji šaknis – mens, jungianti protą ir dvasią. Mentaliteto turinį sudaro lyg kokios pastovios gairės, pagal kurias bendruomenė gyvena, tvarkosi, nueidama kelią nuo genties iki tautos: kaip suvokia šeimą, meilę, mirtį, šventumą, baimę, kančią, savą ir svetimą, valią, teisę, teisėtumą, neteisybę ir skriaudą, gamtą, laiką, erdvę. Dažnai ir paniekinamai sakoma, kad lietuvių prigimtinė kultūra kaimiška, kad ji tarsi neturi aukštesnių aspiracijų. Turėtume žvelgti plačiau – tai gamtos, žemės kultūra. Visos pirminės kultūros yra prasidėjusios iš žemės, tik nevienodai plėtojosi civilizacija, kreipianti į fabrikus, miestus. Lietuvių prigimtinė kultūra sukūrė stiprų savasties branduolį, turintį energijos plėtotis, vystytis, apimti ir įvairesnes gyvenimo formas. Tai rodo ne tik tiesiogiai iš prigimtinės kultūros išaugę mitai, tautosaka, liaudies menas. Prigimtinio branduolio energija pasireiškia profesionalioje kūryboje – meninėje, techninėje, mokslinėje.

Literatūros sąsajos su savo prigimtinės bendruomenės mentalitetu dvikryptės: rašytojas yra veikiamas bendruomenėje funkcionuojančių vaizdinių, jų klišių, kalbos kodinių sistemų; kita vertus, jis daro įtaką vaizdiniams, jų turiniams, įsiterpia į kalbą. Rašytojas gali nejausti, kad jis yra savo bendruomenės vaizdinių, tradicijų nelaisvėje. Ir gali dramatiškai jiems priešintis. Pagal tai galima matyti skirtingus rašytojų tipus, netgi skirtingus derinius.

Žmogaus pasaulio pamatai yra susitarimai; žmogus gali jaustis susitaręs, netgi įsipareigojęs, nors tiesiogiai susitarimuose ir nėra dalyvavęs. Susitaria bendroji žmogaus dalis; ta, kuria jis priklauso didesnei ar mažesnei bendruomenei, jos mentalinei erdvei. Kita vertus, tik mentalinėje erdvėje ir tegalimi tokie susitarimai, kurie Lietuvoje vyko 1988–1990 metais, turint galvoje didžiuosius mitingus, Baltijos kelią. Susitarimai, kurių dvasios formuotojai ir reiškėjai iš esmės buvo rašytojai. Itin ryškios Justino Marcinkevičiaus ir Sigito Gedos figūros, veikusios skirtingais planais ir rakursais. Neprobleminant ir atskirai neargumentuojant galima sakyti, kad Justinas Marcinkevičius svarbų lietuvių tautai procesą (sunku pasakyti, kur jo pradžia, gal ir nuo Simono Daukanto, gal nuo knygnešių, nuo „Aušros“, Maironio) tarsi užbaigia. Sigitas Geda – atveria, vidiniai lietuviškumo resursai, tokie svarbūs ir tokie pakankami Justinui Marcinkevičiui, turi būti suprobleminti pasaulio kultūros, ryžto išbūti jos akivaizdoje, turi leistis išbandomi Dantės (Dante), Šekspyro, Bodlero (Baudelaire). Kultūros istorijoje retai taip ryškiai susitinka proceso baigtis ir kito tarpsnio pradžia. Užtat konfliktas neišvengiamas, ir neišvengiamai aštrus. Jis vyksta tautos mentalinėje erdvėje, ženklindamas pokyčius, pokyčiams savo ruožtu veikiant abiejų kūrėjų vertinimą, recepcijas ir refleksijas. Paradoksalu, bet ir Marcinkevičiui, ir Gedai svarbus Maironis: santykis ir refleksinis, ir poetinis: Gedos ciklas „Maironio mirtis“ (1984–1985), Marcinkevičiaus – „Pavasario balsai Pasandravy“ (1988). Ne tik ryškiai skirtingi, bet ir poliariški mentaliniai akcentai: atveriantis ir atsiveriantis naujai erdvei Geda ciklo pavadinimu taria Maironio mirtį, jo formuotos tautos epochos pabaigą. Marcinkevičius, teberašantis Maironio poetinių struktūrų dvasia, ją pratęsiantis, akcentuoja (ir pakartodamas) pavasarį, pavasario balsus. Jis neatsiskiria nuo Maironio idėjų ir idealų, dar daugiau – pasitiki Maironio autoritetu. Justinas Marcinkevičius vaidmeniu mentaliniame tautos erdvėlaikyje yra itin susijęs su Maironiu. Ar galėtume teigti, kad Maironis bent iš dalies nesitaikė prie carinės Rusijos reikalavimų? Taikėsi. Kaip ir kiti lietuviai, kurie gyveno, studijavo, ko nors siekė. Bet Maironį jau saugo laikas, jokie jo kolaboravimai mūsų jau nebeskaudina. Marcinkevičius tebėra ir laiko, ir mūsų pačių patirčių įkaitas. Sudedame jam ir savo kaltes, savo silpnybes; jei jau ne savo, tai savo tėvų, senelių. Kodėl kaip tik Marcinkevičius? Kad talentingas. Kad darė įtaką Lietuvai. Kad lyg išsisėjęs. Kad duoda daug medžiagos įvairiopam politiniam, ideologiniam „verslui“.

Maironis buvo suaktualintas Atgimimo, Sąjūdžio laiku, tiesiogiai veikdamas ne tik savo pamatiniais tekstais, ypač dainuojamais, himniškais, bet ir poetinės tradicijos pratąsomis. Justinas Marcinkevičius buvo paskutinė jaučiama, suvokiama grandis didžiojoje Adomo Mickevičiaus, Antano Baranausko, Vinco Krėvės, iš dalies ir Vinco Mykolaičio-Putino grandinėje. Nesunku pastebėti, kad tai didžioji Europos romantizmo tradicija, pasireiškusi ir Lietuvoje. Romantizmas išplėtojo individo galias, bet ir susaistė jas su tauta, prigimta gamta ir kalba. Romantizmas nubrėžė pamatines literatūros ir tautos mentalinės erdvės sąsajų galimybes. Nėra nė vieno didžio romantizmo vardo, kuris nebūtų svarstęs svarbiųjų sąsajų tarp kūrybos, gamtos, tautos ir jos kalbos. Didžiausios reikšmės vardas Lietuvos kultūrai – Adomas Mickevičius; laimė, to jau neturime įrodinėti. Antroji pagal reikšmę Lietuvai ir lietuviams romantizmo figūra – Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder); jo minčių apie kalbos dvasią kaip tos tautos literatūros dvasią, apie poezijos ir prigimtos kalbos ryšį artimumas Justino Marcinkevičiaus mąstymui yra neabejotinas. Prisiminkime tik vieną Herderio pasvarstymą: „Jeigu poezijoje mintis ir jos išraiška taip glaudžiai suaugusios viena su antra, tai aš, be abejonės, turiu kurti ta kalba, kur aš turiu didžiausią autoritetą ir galią žodžiams, geriausiai juos pažįstu ar bent esu tikras, kad mano drąsa netaps dėsnių nepaisymu. O tokia kalba, be abejonės, yra gimtoji kalba. Ji anksčiausiai įsispaudė mums į širdį jau kūdikystės metais, kai mes, žodžių padedami, savo sieloje kaupėm sąvokų ir vaizdų pasaulį, kuris poetui tampa lobynu (…) į kalbą tarsi įdiegta mūsų mąstysena, ji suformavo mūsų sielą, klausą, kalbos padargus. Kokia kalba aš galiu geriau išreikšti savo mintis, jei ne savo gimtąja? Kaip ir tėvynę, savo žava ji pranoksta visas kalbas žmogui, kuris kaip sūnus išaugo prie jos širdies, kurį išmaitino jos krūtinė, užaugino jos rankos (…)“ („Apie naująją vokiečių literatūrą. Fragmentai“)[2]. Neturime akcentuoti tik savo vėlavimo, atsilikimo; XIX a. jau duoda lietuviams Antaną Baranauską, jo lietuvių kalbos tyrimus, prigimtos kalbos poetiškumo galių nuojautas, išreikštas „Anykščių šilelyje“.

Justinas Marcinkevičius yra herderiškosios tradicijos reiškėjas, įkūnytojas nelaisvu Lietuvos laiku. Tai buvo gyvai veikianti tradicija, stiprinusi lietuviškumo šaknis.

Sigitas Geda Atgimimo laiku ir tiesioginėmis reikšmėmis įsirašydamas į savosios tautos mentalinę erdvę (rinkinys „Septynių vasarų giesmės“, 1991), nutiesia ir gana akivaizdų bei natūralų kelią į tą dabartinės literatūros situaciją, kurią siejame su postmodernizmu ar jo modifikacijomis. Geda postmodernus, bet ir klasikas, parašęs himniškų eilėraščių, mitinguose pasirodęs ir kaip oratorius. Klasikoje, panašiai kaip ir prigimtinėje kultūroje, randasi galimybių perėjimams į kitus etapus. Jau įžvelgiama postmodernizmo pradžia – devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Teorinis pamatas – poststruktūralizmas, dekonstruktyvizmas. Pasikeitusios komunikacinės technologijos keičia ir klasikinius erdvėlaikio parametrus, sumažėja dideli atstumai, skirtingi dalykai gali būti pamatyti ir išgirsti vienu metu, skirtingi dydžiai suvokti kaip lygiaverčiai. Vizuali tikrovė ekranuose kinta akimirksniu; ja galima manipuliuoti: čia viena, čia kita. Tad atsisakoma tarti amžinas tiesas, dar daugiau – jomis abejojama; juk viskas ekraniška, o ekranu galima manipuliuoti. Atitinkamai stiprėja ir abejonė autoritetais, gėrio, tiesos standartais, gyvenimas suvokiamas kaip nuolat kintantis. Kas nuolat keičiasi, tas yra ir nuolatinės krizės situacijoje. Nebepasitikima metapasakojimais, visomis aiškinančiomis sistemomis: religija, istorija, mokslu, psichologija. Kiekvienas pasakojimas totalizuoja tikrovės supratimą. Vietoj vieno didelio pasakojimo – daug mažų, smulkių, atskirų. Kiekviena kalbinė ištartis yra tam tikra fikcija, tinklas ant tikrovės akių. Tad tikrovės negalima selekcionuoti, atrinkinėti pagal kokias nors nuostatas, juolab grožio ar gero skonio. Vis daugiau dėmesio ironijai. Postmodernistinis individualizmas kaip priešprieša romantiniam ar modernistiniam individualizmui – nieko didingo, nieko išskiriančio, viskas efemeriška, vietoj aukštos prasmės – nedideli asmeninio gyvenimo malonumai (arba nemalonumai). Jausmai keičiami juslėmis, tad padidintas dėmesys kūnui kaip juslių šaltiniui.

Sigito Gedos Strazdas poemoje „Strazdas“ veikia kaip prigimtinio pasaulėvaizdžio telkėjas ir kūrėjas. „Septynių vasarų giesmėse“ daug atviro jausmo, netgi tautinės retorikos, žmogaus Lietuvos, Lietuvos tautų teigimo. O „Žalio gintaro vėriniuose“ (1988) galima aiškiai matyti postmoderniosios estetikos pėdsakų: skirtingų plotmių ir objektų jungtys, reikšmingų ir tarsi bereikšmių dalykų sulyginimai. Ir paskutinis žingsnis postmodernizmo linkme – juslių, labiausiai erotinių, iškėlimas, gal net suabsoliutinimas „Siuitoje Virginijai“ (2009).

Vadinasi, nė viena tendencija neapima viso ryškaus kūrėjo lauko. Literatūros vyksmo linijos nėra tiesios, labiau zigzaginės. Netikėtas, bet ir ženkliškas šiuolaikinėje poezijoje yra Rimvydo Stankevičiaus grįžimas prie Maironio eilėraščių ciklu „Silabotonika“ („Kertinis skiemuo“, 2015). Aiškus pranešimas: ir mūsų kultūroje yra ir turi būti kertinių skiemenų, svarbu laiku juos ištarti.

Kas iš tų perskyrų ir sankirtų gali būti svarbu mokyklinei lituanistikai, į ką ji galėtų remtis? Laikytis klasikos (prisiminti didį mokytoją Julijoną Lindę-Dobilą, sakiusį, kad be klasikos jis nemokąs literatūros), bet žvelgti į ją nesiekiant didžio mokslo, o tarsi minkštesniu, judresniu žvilgsniu, jungiant su gyvenimu, su tuo, kas jame pasirodo. Įdomu mąstyti apie Žemaitę, gal ryškiausią šeimos problemų svarstytoją, kritikę ir rėmėją, naujausių problemų, kurios pasiekė ir katalikų hierarchiją, kontekste. Įdomu ir prasminga suvokti, kad Žemaitė juto tausojančio ( ir aplinką, ir tarpusavio santykius) gyvenimo galimybę, kad apie tai jos „Sutkai“, išaugę iš prigimtinės kultūros, žemės, saulės, meilės jutimų, iš gražios, pasaulį myluojančios kalbos.

Pastarųjų metų lietuvių literatūroje vėl jaučiamas didžiųjų kriterijų, pirmiausia šventumo, atgijimas. Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“ (2013) galėtų įsitvirtinti kaip riba ir kaip atskaitos taškas, jeigu sulauksime stipresnės, įtaigesnės jo kūrybos refleksijos. Jei nėra apmąstymo, refleksijos, kūriniai grimzta į užmarštį. Nebus atsitiktinis Granausko kūryboje ir esė „Žodžio paglostymas“. Gerai įsiklausę pajusime Granausko minčių susilietimą ir su cituota Herderio ištartimi. Žodžio, kalbos pasija ir vienu, ir kitu atveju, nors ir nutolusi per porą šimtmečių, susiveda į prigimtinių dalykų, tad ir kalbos svarbą žmogui. „Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja.“ Tai ir yra kalbėjimas prigimtąja kalba, dažnai – pirmiausia tarme. Atkreipkime dėmesį, kaip vėl į lietuvių kalbą, į jos gynimą atsisuko poetai – aišku, pirmiausia tie, kurie dabar yra geriausi, – Donaldas Kajokas, pavyzdžiui. Jo poezijos knygoje „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015) yra įstabus eilėraštis „Beveik apie smuiką“. Ne tiesiai pasakyta (nebūtų tokia paveiki), o su smuiko vaizdiniu sulydyta mintis apie lietuvių kalbą. Iš pradžių lyg ir nusivylęs „smuikuotojo“ balsas: „o žinoma! kaipgis! / ir linijos blukios // ir tembras tarytum / iš kerpėm apėjusių // senvagių dugno – ne tas! “ Ir vis dėlto: „kad protingai tvirtai / ir galbūt suvisam // nusiviltum lietuvių / kalba // privalai nugyventi / mažų mažiausiai šimtą // viešų ir poslapčių / tremčių gyvenimų (…)“ ir tik tada arba dorai nusivilsi, „arba nustėrsi turįs / stradivarijų“. Rimvydo Stankevičiaus „Gimtoji kalba“ ciklo „Vėlių duonelė“ kontekste. Ir dar daugiau ir bendriau – jau iš Aido Marčėno, iš naujausios jo knygos „Viename“, iš eilėraščio „Apie žydinčias alyvas“; patvirtinti, kad alyvos mums žydi, Salomėjos Nėries garsais (labiau garsais nei spalva), įrašyti epigrafą „Manęs dar nebuvo – / Alyvos žydėjo“ ir ištarti: „Apie didelę laimę gyventi, / suvokiant, kad gyveni. / Apie žydėjimą, kai manęs / dar nebuvo, ir žydėjimą, / kai manęs jau nebus.“ Tai klasikos balsas. Be gyvenimo, kad ir paties menkiausio ar sunkiausio, pagarbinimo ar bent pagerbimo, ir to, kuris jau po mūsų, jokios vertybės negali nei susidaryti, nei pasirodyti.

Kas yra (kas gali būti) didžiausias lituanistikos, juolab mokyklinės, argumentas? Gimtosios kalbos, prigimtinės kultūros jutimas, atsiskleidžiantis kūrybinėmis kalbos formomis ir žmonių likimais. Prigimtinė kultūra yra savi marškiniai, tie, kaip mums pasakyta, arčiau kūno. Tik paskutinis vargeta už skatikus perkasi dėvėtus apatinius drabužius. „Second hand laikas“ (2013) – taip šiųmetė Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič iš vyresniems dar gerai pažįstamo pasaulio apibendrino bundančią sovietinę ir jau posovietinę erdvę. Mes vilkime padėvėtais drabužiais¸ mes remiamės iš kitų rankų perimtais daiktais. Galiausiai ir kultūros, kūrybos pavyzdžiais. Antriniai arba dėvėti daiktai yra praradę gyvybę, kad ir kokių garsių firmų. Aidas Marčėnas dar 2001metais išleido eilėraščių knygą „Dėvėti“, tad atspėjo prasidedančios epochos kodą. Eilėraštis taip ir pavadintas „Second Hand“: „jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą / savo virpančią sielą tiesiog man jos būna taip gaila / dangstau ją o ji drabužėlių nešiotų nenori“. Viskas gerai, sakome, net ekologiška, priduriame, bet dėvėtas yra dėvėtas – ir drabužis, ir mintis, ir idėja.

Kūrinio ir žmogaus gyvenimo struktūrose slypi daug atitikimų, sutikimų. Kai mokomės literatūros, mokomės gyvenimo. Mokomės ištarti – kaip Elis Manro (Alice Munro), kanadietė, 2013 metų Nobelio premijos laureatė: „Brangus gyvenime“. Savoji literatūra veda mus ta pačia linkme, padeda atpažinti gyvenimą, kurį gyvename, suvokti jį kaip vertybę, brangenybę. Nebranginančiam gyvenimo gyventi sunku, sunku patirti džiaugsmą – svarbiausią gyvenimo versmę. Mokyklinė lituanistika nėra (ir būti negali) mokslinė. Arba grynoji, susirūpinusi pati savimi. Ji turi būti užsiėmusi gyvenimu, jo patirtimis, prasmėmis, tarsi girdinti abi puses – ir tuos, kurie rašo, ir tuos, kurie skaito. Arba skaitys, išgirs, pajus, susimąstys.

[1] Czeslaw Milosz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos, 1995, 43.

[2] Poetika ir literatūros estetika. Vilnius: Vaga, 1978, 225.

„Lituanistų sambūrio“ konferencijai parengtas esė, paskelbtas žurnale „Liaudies kultūra“, 2015 m. Nr. 6.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *