Edita Janulevičiūtė: Vilniaus dykumos

Aną savaitę nuėjau į Lietuvos Sąrašo surengtą forumą Savivaldybėje, kur buvo aptarinėjamas Vilniaus miesto bendrasis planas. Įdomu buvo, neblogų pranešimų beigi minčių išgirdau. Daug emocijų buvo dėl paveldo saugojimo. Žinoma, gerai yra jį saugoti. Bet kažkaip vistiek per daug apie pastatus, per mažai apie žmones.

Nepamenu, kas pastebėjo, kad Akropolis yra pseudo laisvalaikio leidimo vieta. Betgi faktas tai, kad tasai Akropolis stovi pakraštyje tų “miegamųjų” mikrorajonų, kuriuose kelių kilometrų spinduliu nėra jokios kultūrinės erdvės – tik baisūs daugiabučiai ir parduotuvės. Na dar kelios kavinės. Totali kultūrinė dykuma, nusdriekianti iš abiejų Ukmergės plento pusių, kur vienintelė meno apraiška – milžiniški šviečiantys reklaminiai ekranai. Nei skulptūrytės jokios. Akropolyje bent kino teatras yra ir čiuožykla… bet ten mokėti pinigus reikia.

Vaikai tuose naujuose mikrorajonuose, regis, egzistuoja tik iki pradinukiško amžiaus – vaikų žaidimo aikštelės su supynėmis ir smėlio dėžėmis kai kur yra. O paskui vaikų kaip ir nebelieka. Pas mus, Šeškinėje, neretai nutinka, kad rudenį paaugliai, kokių 12-14 metų, renkasi daugiabučių laiptinėse prie šiukšliavamzdžių. Jie ten nieko tokio nedaro: maigo savo smartfonus, šnekučiuojasi. Paprasčiausiai rudenį lauke šalta. Bet jie neužsibūna, nes gyventojai pradeda klausinėti: kas jūs, ką čia veikiate. Jokio intymo. O kas nors dar ir visai išvaro. O jie neturi kur nueiti. Namo nesinori… Dažnai tėvų pasitikėjimas ir pagarba vaikų privatumui nesiekia tiek, kad jie savo kambary su bičiuliais jaukiai jaustųsi. Neturi nė tokios vietos, kokia įrengta prie Baltojo tilto, kur pasitrinti ir pasportuoti kartu galima. Jie tiesiog nori, turėdami porą valandėlių po pamokų, pasibūti kartu. Tai net stoginės jokios nėra, kad bent nelytų ant galvos. net padoresnio suolo nėra, kur prisėsti. Negi važiuosi kelis kilometrus ieškodamas, kur prisiglausti? Miestas suprojektuotas tvarkingiems “pirmūnėliams”, kurie po pamokų – į būrelį, po būrelio – namo pamokų ruošti.

Ta proga prisiminiau, kad kažkas priiminėja šeimos stiprinimo įstatymus… Jeigu gyveni ten, kur darbo gali gauti tik kasininkai, santechnikai ir kirpėjai, vadinai į darbą važiuoji į kitą miesto galą – valandą ar net pusantros. Grįžti tiek pat. Dirbi aštuonias valandas, o tai reiškia, kad namie būni tik pavalgyti ir pamiegoti. Vaikais užsiimti nėra kada. Būreliams irgi neuždirbi. Kaimynams tie vaikai dažniausiai nė kiek nerūpi, visi praktikuoja nesikišimo politiką. Net jeigu tie vaikai namuose skriaudžiami, niekas nemato (tik kokio pedofilijos skandalo metu labai pasipiktina…kurį laiką). Pasėdėti lauke su draugais irgi nėra kur. Desocializacija ganėtinai nuosekli. O architektūrinė erdvė taip sudėliota, kad ji tokią desocializaciją skatina.

Yra idėja, kad gyventojai patys susitvarkytų kiemus, o miesto valdžia prisidės. Pinigų tam nėra, laiko nėra, vietos irgi nėra – viskas automobiliais užstatyta. Pagalvoju apie savo namą – keli butai pensininkų, keli butai chronių, dar keli – apie savo bambą susisukusių keturiasdešimtmečių mažvaikių, kurie kaimynams ant galvos šika ir galvoja, kad vistiek atrodo labai šaunūs, nes patys sau patinka. Kažkaip kaiminijos vystymo idėja irgi neįkvepia…

Šaltinis: Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *