Vilniaus miesto atminties kultūros puoselėjimo programa

Lietuvos Sąrašo atstovai esmingai prisidėjo kuriant  Vilniaus miesto atminties kultūros puoselėjimo programą.

2016 m. į Vilniaus m. savivaldybėje sudarytą Atminties kultūros darbo grupę buvo pakviesti visuomenės atstovai, politikai, pedagogai, istorikai ir kiti kultūros specialistai, parengtas šios programos projektas.

„Atminties kultūros programa siekiama paskatinti Vilniaus gyventojus, miesto piliečius ugdytis istorinę kultūrinę tapatybę, žinojimu grindžiamą veiklią istorinę atsakomybę už savo miestą ir bendruomenę;
reprezentuoti Vilniaus paveldą ir savitumą miesto svečiams; stiprinti vilniečių bendruomeniškumą; plačiau atverti sostinės paveldą Lietuvos piliečiams“, teigiama dokumente.

Taip pat buvo įvardyti devyni Vilniaus atminties klodai, kuriamas miestui svarbių datų kalendorius,  numatyta, kokių veiksmų reikėtų imtis, norint juos pažinti, išsaugoti ir paversti vilnietiškosios tapatybės dalimi.

Trumpai pakomentuoti šią programą paprašėme Vilniaus miesto tarybos ir minėtosios darbo grupės narį, kultūros istoriką Darių Kuolį. Tikimės, kad  Vilniaus patirtis bus įdomi ir kitų Lietuvos miestų ar miestelių gyventojams.

Kodėl sostinei reikia tokios programos? Kaip iki šiol buvo puoselėjama Vilniaus miesto atminties kultūra?

Vilniui tokios programos reikėjo jau seniai. Dabar turime programos projektą, kurį rengė istorikai, menotyrininkai ir mokytojai tam, kad Vilniaus bendruomenė pradėtų diskutuoti apie savo atminties kultūrą, galvotų, kaip, kokiais ženklais, veiksmais, kokiomis kultūrinėmis ir švietimo praktikomis mes Vilniaus atmintį saugosime, palaikysime, puoselėsime ir plėtosime. Tai yra atminties kultūros politikos klausimai, kuriuos Vilnius ryžtasi rimtai svarstyti. 

Iki šiol rimtesnių bendrų refleksijų stokota. Nors būta ir politinių sprendimų, ir tam tikros atminties politikos, bet ji buvo gana stichiška.

Nepriklausomybės laikais Vilnius gerokai pakeitė savo gatvių vardyną. Atsimenu, kad tuos vardus keitusioje komisijoje dirbo ir Laimonas Noreika, aktorius. Jis vis klausinėdavo, kas tinka, kas netinka. Buvo tariamasi, diskutuojama, bet gana uždaruose ratuose.

Mes norėtume, kad ir vilniečiai įsitrauktų  į Vilniaus atminties kultūros kūrimą. Šios parengtos gairės ir yra pagrindas rimtesniam dialogui. Norime projektą aptarti su visais, kuriems rūpi Vilniaus atmintis, sulaukti idėjų, pasiūlymų, kritikos ir tuomet plėtoti šį projektą toliau.

Programos projekte siūloma paženklinti skirtingus miesto istorijos klodus, įprasminti viešąsias erdves, bet juk tokie ženklai negali gyvuoti be pasakojimų, jie nebus atpažįstami be rimtesnių istorijos, kultūros studijų… Ir dabar mieste turime atminimo lentų, kurios mums bemaž nieko nesako.

Labai svarbu, kad Vilniaus atminties temos būtų įtrauktos į mokyklines programas, taip pat į bendras neformalaus švietimo programas, kurios būtų skirtos suaugusiųjų bendruomenei. Vilnius neišnaudoja labai daug galimybių, – juk miestas gali turėti savarankišką švietimo politiką, kurioje atsirastų ir Vilniaus dimensija. Ji, žinoma, remtųsi nacionaliniais principais, bet formuotų ir Vilniaus matymą, jau mokyklose galime mokyti jaunimą ir vaikus skaityti Vilnių kaip kultūros tekstą, formuoti savąją vilniečio tapatybę, Lietuvos piliečio ir vilniečio tapatybę. Mes dar menkai telkiamės Vilniaus tekstą savo tapatybei kurtis.

Kita vertus, Vilnius po Antrojo pasaulinio karo labai smarkiai keitėsi, tad ir įsigyvenimo mieste, miesto tradicijų jausmo mes dar neturime. Rengiame Vilniuje etnografines, kaimiškas šventes, galvodami, kad taip miestą prisijaukinsime, užuot, kaip Česlovas Milošas yra pataręs, skaitę įvairiakalbes Vilniaus istorijas ir atradę savo santykį su jomis.

Kad ši Vilniaus atminties programa veiktų, labai svarbus švietimo matmuo. Neatsitiktinai švietimo žmonės, mokytojai istorikai ir lituanistai, kaip Eugenijus Manelis, Vytautas Toleikis, prisidėjo prie programos rengimo, o vėliau prisidės ir prie jos įgyvendinimo.
Svarstėme, kaip sukurti mus jungiančią, telkiančią programą. Nors galime turėti labai įvairių požiūrių, bet dėl kai kurių dalykų galime sutarti.

Kitas svarbus dalykas – mes ir šiandien turime daug Vilniaus vizijų ir daug intelektualų, kurie savaip Vilnių skaito. Jauni žmonės taip pat atradinėja Vilnių, leidžia savo knygas. Labai svarbu puoselėti šį polilogą. Nebūtina įtvirtinti vieną ar kitą savo ideologiją. Geriau įtvirtinkime supratimą, kad Vilnius buvo atviras miestas, tad svarbu, kad jis ir išliktų atviras, kad kalbėtų įvairiais, įvairiakalbiais savo tekstais ir kad išsaugotų savo naratyvą, savo pasakojimą. Juk Vilnius turėjo savo pasakojimą nuo Šventaragio ir Gedimino laikų.

Šito pasakojimo tąsa irgi labai svarbi, todėl mes stengiamės apibrėžti savo tapatybę – kokios idėjos, kokie ženklai Vilnių išskiria. Algirdas Julius Greimas, kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime, kalbėjo apie Vilniaus mito – Vilniaus garso, arba Geležinio Vilko, mito – aktualumą moderniai Lietuvai. Jis apie tai kalbėjo išeivijoje, kai mes dar buvome vaikai, o išeivių intelektualai dar nelabai drąsiai svajojo apie nepriklausomą Lietuvą. Jau tuo metu Greimas Vilniaus mitą minėjo kaip pamatinį, turintį Lietuvos išeivijai ir okupuotos Lietuvos lietuviams siųsti žinią, kad Vilnius dar turi ką pasakyti pasauliui, dar istorija nesibaigė – tas šimtas Vilkų, staugiančių geležiniame vilke – Vilniaus garsas – reiškia, kad lietuviai, Vilnius dar turi savo istorijos tęstinumą.
Labai būtų svarbu, kad šiandien kalbėtų visi Vilniaus mitai, kad mes negyventume tarp mirusių mitų ir mirusių metaforų.  Kad tie ženklai veiktų ir toliau mus kurtų… Tokia ir šio projekto paskirtis – gaivinti atmintį.

Tik du iš devynių žemiau įvardintų atminties sluoksnių dar gali priklausyti komunikatyviajai, t. y. gyvai iš kartos į kartą perduodamai atminčiai. Tai Atgimimo metų ir sovietmečio atsiminimai. Senųjų vilniečių, kurių jau kelios kartos čia būtų įsišakniję, tėra saujelė, tad kitos atminties gijos sutrūkinėję… Kas galėtų jas sumegzti? Gal tai būsimo Vilniaus muziejaus, dar nesukurtų filmų ir neparašytų ar rašomų romanų funkcija?
Ar gali pasakojimą kurti pati miesto erdvė? Joje chaotiškai pinasi skirtingo laiko ženklai.
 

Natūralu, kiekvienas gyvas miestas turi gyvo chaoso, tai neišvengiama. Tai sveiko, gyvo miesto požymis. Nėra labai gerai, kai mes bandome klasicizmo principais viską iki galo sutvarkyti, surikiuoti: tokie projektai gimsta, mokslininkai šneka apie tam tikras nacionalines galerijas, pavyzdžiui, kad greta Žemaitės paminklo pastatysime Povilą Višinskį ir dar ką nors, o prie Jono Basanavičiaus – gal Vytautą Landsbergį ir taip suformuosime atminties galerijas… Aš manau, kad tam tikras gyvo miesto chaotiškumas yra sveikas dalykas. Svarbu, kad mes tarp tų kultūros ženklų nepasiklystume.
Reikia ir daugiakultūrio Vilniaus miesto muziejaus – juk turime labai turtingą istoriją. Klausimas, kur ir kaip jį rengti? Jis turi būti modernus, šiuolaikiškas, kalbantis. Vilniui taip pat reikia žydų kultūros istorijos muziejaus – tai sena idėja, gerai, kad ji vėl prikeliama. Turime ir Vilniaus savivaldybei priklausančių muziejų, jie įvairūs, bet uždaroki. Vis dėlto, vien muziejus nieko neišsprendžia. Turi veikti ir Vilniaus mokyklos, kolegijos, aukštosios mokyklos…

Visos Vilniaus erdvės yra kalbančios, tik mes neturėtume jų naikinti, prišiukšlinti, pavyzdžiui, kabindami lentą nelabai žinomam XX a. asmeniui prie seną istoriją turinčio XV a. pastato. Svarbu jausti tą Vilniaus istoriją pirštų galiukais, žiūrėti, kas tinka ir kas netinka, kad neužslopintume labai svarbių Vilniaus balsų. Atminties politika ir grindžiama moraline, istorine klausa. To labai reikia, kad praeitis kalbėtų, kad galėtume su ja palaikyti dialogą. Ne patiems kaukti, rėkti, o klausytis, šnekučiuotis, palaikyti gyvą pokalbį. Ta linkme ir mėginame veikti.

O kaip miesto istorijos, atminties pasakojime dalyvauja ar galėtų dalyvauti naujieji Vilniaus rajonai?

Naujieji rajonai taip pat visko kupini. Naujuose rajonuose gyveno daug mūsų rašytojų, menininkų ir mokslininkų. Štai Antanas A. Jonynas turi puikią viziją:  namo, kuriame gyveno Ričardas Gavelis, galinę sieną, kuri yra atgręžta į plačią gatvę, papuošti graffiti su rašytojo portretu, žodžiais – jis kalbėtų visiškai moderniai. Tai graži idėja. Ar ne Gediminas Storpirštis yra iškėlęs kitą idėją – sukurti Kukučio skverą kuriame nors naujame rajone, kad Marcelijų Martinaitį primintų kiti ženklai, – tai nebūtinai turi būti paminklas. Mes galime ieškoti labai įvairių atminties gaivinimo formų. Arba mūsų mokyklų pavadinimai…

Vis dėlto, pavyzdžiui, A. J. Greimo ir Marijos Gimbutienės vardais pavadintos buvusių Saulėtekio sodų, dabar – gyvenamųjų namų kvartalų gatvės kažin ar gali tapti atminties ženklais ar atminties vietomis?

Jei Saulėtekis plėtosis kaip akademinė gyvenvietė, o apie tai yra galvojama, tai ir tie vardai  ims kalbėti. Bet visada bus erdvių ar gatvių, kurios ne visiems ten gyvenantiems kalbės vienodai. Taip jau yra. Net Vilniaus senamiestyje yra gatvių, kurios daugeliui mažai ką sako: pavyzdžiui, kas buvo Stanislovas Skapas ar Pranciškus Savičius? Reikia versti albumus, ieškoti istorinės informacijos. Bet tradicija yra tradicija, ji yra plėtojama, ir tai, manau, yra svarbūs dalykai.

Svarbios ne tik atminimo lentelės, svarbus ir bendruomenės gyvenimas: ar bendruomenė taps Vilniaus tradicijos dalininke, ir ką jinai prisimins. Vilnius, kaip bendruomenė, kuriasi labai sunkiai, chaotiškai. Yra tik viena kita gyvesnė grupelė. Bet manau, kad labai daug kas priklauso ir nuo savivaldybės. Jei visas savivaldos tinklas – išrinktieji politikai, jų suformuotas administracinis aparatas, tam tikros savivaldybės įstaigos ir įmonės – bus atviros vilniečiams, eis su vilniečiais į atviresnį dialogą, Vilniaus bendruomenė stiprės – galvos apie savo šaknis, savo tęstinumą, apie tam tikrą veikimą ir gyvenimą toje kultūrinėje erdvėje.
Pavyzdžiui, staiga paaiškėja, kad dar išlikęs Onos (Hanos) Lukauskaitės-Poškienės gyventas namas. Ji – Helsinkio grupės narė, politinė kalinė, poetė, prieš karą lyginta su Salomėja Nėrimi, o paskui dėl politinės biografijos ištrinta iš mūsų atminties. Ir staiga – jos namas, kurio niekas nepažymėjo. Arba Juozas Lukša-Daumantas, kuris veikė ir Vilniuje, čia dalyvavo pogrindžio veikloje, studijavo Dailės institute (ten atidengta jam skirta lentelė), bet iki šiol Vilniuje nebuvo kitaip paminėtas. Dabar jo vardu pavadinamas skveras. Kas tame skvere atsiras – vėl atviras klausimas. Vilniečiai tai turi svarstyti. Juk pokario rezistencijos istorija tiesiogiai susijusi ir su Vilniumi.
Yra daug Vilniaus atminties klodų, kurie galėtų padėti mums kurti tapatybę, bet jie dar nėra gerai girdimi.

Kalbino Saulė Matulevičienė 


Vilniaus atminties klodai

Dabarties visuomenei Vilnius svarbus net keliais atminties klodais.

Visų pirma, tai sakralinis ir politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, buvusios vienos didžiausių Europos valstybių, centras. Tai Gediminaičių, Jogailaičių, Goštautų, Radvilų, Sapiegų, Oginskių bei kitų garsių giminių, jų globotų intelektualų ir akademijos darbus menanti sostinė, kurioje buvo rengiami Lietuvos Statutai, rašoma Lietuvos istorija. Joje puoselėtos pilietinės ir politinės laisvės, tolerancijos, taikaus konfesijų ir tautų sugyvenimo idėjos. Jame kurta kultūra lietuvių, rusėnų, lenkų ir kitomis kalbomis.

Antra, tai kovų už Lietuvos laisvę miestas, ją saugojęs ir ginklu gynęs 1794-ųjų, 1831-ųjų, 1863-iųjų metų sukilimuose. Tai Jokūbo Jasinskio, Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus, Simono Konarskio, Zigmo Sierakausko, Kosto Kalinausko miestas.

Trečia, Vilnius – XIX amžiaus romantizmo židinys, filomatų ir filaretų, Adomo Mickevičiaus, Simono Daukanto, Juliaus Slovackio, Juzefo Ignaco Kraševskio miestas, carų valdžios metu saugojęs laisvo žmogaus, laisvos tautos ir žmonių bičiulystės idėjas.

Ketvirtasis klodas atveria Vilnių kaip lietuvių, baltarusių, žydų tautinio atgimimo miestą, kuriame XIX–XX amžių sandūroje telkėsi ir veikė šių tautų šviesuomenė, kultūrinės, visuomeninės, mokslo draugijos, spauda. Tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės miestas.

Penkta, Vilnius yra modernios lietuvių valstybės – Vasario 16-osios Respublikos – gimimo miestas, kuriame buvo atgaivintos ir paskelbtos tautos autonomijos ir nepriklausomybės idėjos, kuriame steigėsi Lietuvos Vyriausybė ir kariuomenė. Tai Jono Basanavičiaus, Didžiojo Seimo, Lietuvos Tarybos miestas.

Šešta, Vilnius – tai Šiaurės Jeruzalė. Miestas, menantis savitos Lietuvos žydų bendruomenės kelių amžių istoriją, jos kultūrinį klestėjimą ir jos sunaikinimą Antrojo pasaulinio karo metais. Tai Vilniaus Gaono, Jašos Heifeco (Jasha Heifetz), Mošės Kulbako, Abraomo Suckeverio miestas. Dviejų getų ir Panerių duobių miestas.

Septinta, Vilnius yra XX amžiaus pirmosios pusės modernios, lenkų kalba kurtos kultūros židinys, Česlovo Milošo, Teodoro Buinickio (Teodor Bujnicki), brolių Juzefo ir Stanislovo Mackievičių, Stepono Batoro universiteto ir jo profesorių miestas, kuriame tuo metu gyvavo ir lietuvių kultūra. Tai Mariją Gimbutienę, Meilę Lukšienę, Vladą Drėmą auginęs miestas.

Aštunta, Vilniui pusę šimtmečio teko būti Sovietų Sąjungos imperijos pakraščio miestu, Tarybų Lietuvos sostine. Jame veikė lietuvių rezistentai ir disidentai, okupacijos sąlygomis puoselėta lietuvių kultūra ir mokslas. Vilnius mena Juozo Lukšos-Daumanto, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos ir kitų pasipriešinimo organizacijų veiklą. Tai Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Juditos Vaičiūnaitės, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio miestas.

Ir devinta, Vilnius – tai XX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo, Sąjūdžio, Kovo 11-osios Respublikos atkūrimo ir įtvirtinimo centras. Tai Europos sostinė, kurioje 1990–1991-aisiais nuo sovietų imperijos buvo taikiai apginta laisvė, nepriklausomybė ir demokratija.

Šie devyni Lietuvos sostinės atminties klodai išryškina pamatines miesto bendruomenę telkusias vertybes – laisvę, toleranciją ir taikų kultūrų sugyvenimą. Tai savitas ir puoselėtinas Vilniaus atminties kodas.

Pokalbis buvo skelbtas žurnale „Liaudies kultūra“, 2017/1.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *