Darius Kuolys
Žolinės išvakarėse portalas LRT.lt paskelbė du įdomius tekstus – Nerijos Putinaitės ir Vytauto Landsbergio. Abu kalba mums iš svaiginančių moralinių ir akademinių aukštumų. Regis, krikščioniška būtų po Žolinės juos bent glaustai aptarti.
Kolegė Nerija sako, kad mums nesiseka „diskutuoti apie sovietmetį“, nes „nesugebame atrasti tinkamo balanso tarp tautiškumo ir laisvės“, „nes politinės bendrijos laisvę (nepriklausomą valstybę) esame linkę matuoti pirmiausia tautiškumo matu“. O štai, „jei manysime, kad laisvė gali apriboti vienokio ar kitokio tautiškumo vertingumą, tuomet didžiąją dalį vadinamosios sovietinės tautinės kultūros galėsime padėti į paraštes“.
Mat, pasak Nerijos, „sovietmečiu tautiškumas […] buvo pasitelkiamas tam, kad „kanalizuotų“ tautiškumą, sovietizuojant lietuvių tautą. Jis buvo naudojamas kaip priemonė pavergiant žmones“. Toks žmonių pavergėjęs buvęs Justinas Marcinkevičius, tragiškose dramose parodęs, kad „laisvės pasirinkimai“, „valstybė, pasipriešinimo sukilimai“ esą tik „bergždžios pastangos“…
Nerija ragina kiekvieną mūsų išsivaduoti iš dvasinių pavergėjų – „desovietizuoti savo individualią tapatybę“. Ir kviečia žengti pirmą žingsnį, „savo asmeninę sovietinę tapatybę“ keičiant į pažangią „dabartinę“: pripažinti, kad anksčiau „nelaisvi buvo mūsų jausmai, taip pat ir žavėjimasis vienu ar kitu veikėju ar poetu“. O pripažinus rūsčią tiesą, žinoma, privalu tų „nelaisvų jausmų“, to „žavėjimosi vienu ar kitu poetu“ išsižadėti.
„Ar esame kaip asmenys pasikeitę ir kiek galime keistis?“ – beda Nerija pirštu kiekvienam ir kiekvienai į krūtinę.
O kad visa būtų taip paprasta! 
Kuklus mąstymas, sokratiškas žvilgsnis mus verstų suabejoti Nerijos brėžiama griežta schema, suabejoti laisvės ir tautiškumo supriešinimu. Taip, tautiškumo negalime absoliutinti. Bet ir laisvė, kad neliktų bergždžia, yra įprasminama asmeniniais įsipareigojimais. Pasak Juozo Girniaus, Vytauto Kavolio, Algimanto Mackaus, įsipareigojimas „lietuvybei“, lietuvių kultūrai – vienas iš asmens laisvės įprasminimo būdų.
Nerija neigia ir siūlo mums atmesti seniai lietuvių suvoktą laisvės ir tautiškumo ryšį. Dar Mikalojus Daukša siejo gimtąją kalbą su piliečių laisve ir solidarumu, su valstybės galia. Simonas Daukantas tikino, kad neišsaugojęs savo „būdo“, savo kultūros, negalėsi būti ir „liuosas“, laisvas, nes perimsi svetimą „mentą“, tapsi svetimo „būdo“ vergu. Todėl lietuvių kultūrinimas esąs laisvinimas. Tautiškumo ir laisvės jungtį suprato, aiškino, gynė Vincas Kudirka, Ramūnas Bytautas, Vydūnas, Vaižgantas, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas… Beje, ir Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Kultūrinę ir politinę lietuvybę savo tekstuose jungė Algirdas Julius Greimas, Meilė Lukšienė, Marija Gimbutienė…
„Laisvas žmogus laisvoje tautoje“ – toks idealas kadaise telkė Kudirkos buriamus „varpininkus“. Jis jungė ir daug Lietuvos Sąjūdžio žmonių.
Supriešindama valstybę ir „tautiškumą“, lietuvių kultūrą ir laisvę, Nerija iškelia „dabartinę tapatybę“ jau įgijusiems Lietuvos gyventojams rimtų klausimų: kokia yra atkurtos, bet nuo „tautiškumo“ ir rūpesčio lietuvių tautos išlikimu išvaduotos, nuo „kultūrinių tautinių sentimentų“ budriai saugomos valstybės paskirtis? kam asmeninei laisvei, steriliai atskirtai nuo visų tautinių prietarų, reikalinga būtent Lietuvos valstybė? ar „dabartinės tapatybės“ mūsų krašto gyventojai nebūtų laisvesni kitose valstybėse, kuriose pavergiančio lietuviško tautiškumo nė likučių nėra?
Nerija savo tekstų skaitytojams užduoda ir „literatūrologinių“ klausimų: ar įmanoma tikrą literatūros kūrinį paaiškinti viena ar kita politine, ideologine schema? ar tikrai kiekvienas tragiškos pabaigos kūrinys paneigia jame keliamas ir svarstomas idėjas?
Kas bus, kai Nerija nukreips savo žvilgsnį nuo jos jau „įveiktų“ Marcinkevičiaus dramų į Vinco Krėvės „Šarūną“ ar „Skirgailą“, į Antano Škėmos „Baltą drobulę“, „Živilę“ ar „Pabudimą“, į Algimanto Mackaus „Chapel B“, į Ričardo Gavelio „Paskutinę žemės žmonių kartą“ ar į Sigito Parulskio „Mirusiųjų“? Ar Nerijos schema neprives jos prie nuoseklios išvados: „sovietizuota“, „žmonių pavergimui“ skirta buvo visa XX amžiaus lietuvių literatūra – tiek Rusijos imperijoje, tiek Vasario 16-osios Respublikoje, tiek išeivijoje, tiek Kovo 11-osios Respublikoje rašyta: juk joje vaizduojami „laisvės pasirinkimai“, „pasipriešinimo sukilimai“ veik visada liūdnai baigiasi. O jei dar Nerija atsivers Sofoklio, Senekos ar Shakespaere’o tragedijas? Atras akivaizdžių įrodymų, kad sovietai pasaulį yra pavergę nuo Antikos laikų.
Regis, literatūrą skaitančiai Nerijai tiesiog pristinga hermeneutinės klausos – tos menkutės pastangos išgirsti meninio teksto polifoniškumą, pamatyti jo daugiareikšmiškumą. Siekiama ne užmegzti dialogą su kūriniu, jį prakalbinti, bet primesti jam savo nuosprendį. Toks „skaitymas“ atima iš teksto laisvę. Toks žvilgsnis pavergia, sudaiktina ir tekstą, ir jo autorių.
Knygoje „Skambantis molis“ Nerija skaitytojams pateikia pavyzdinę autoriaus sudaiktinimo formulę: „Marcinkevičius pats nesuvokė, kad tai, ką jis kalbėjo apie praeitį ar nenykstančias tautiškumo formas, tebuvo sovietinės tikrovės lūkesčių primetimas praeičiai“. Tiesa, ši formulė nėra nauja. 1957–1968 metais išleistoje Kosto Korsako redaguotoje „Lietuvių literatūros istorijoje“ ji lydi daugumą „tarybų valdžios“ nesulaukusių, tad tikrovės teisingai suvokti negalėjusių lietuvių rašytojų. Pavyzdžiui, „Kudirka nesuprato buržuazinės inteligentijos tikrosios socialinės prigimties, apsprendusios jos klasinius interesus, idėjines pažiūras ir moralę“.
***
Sąjūdžio bendražygį Justiną Marcinkevičių sudaiktina, vaizduoja jį kaip komunistinių blogio jėgų valdomą marionetę ir Vytautas Landsbergis.
Portale LRT.lt publikuotame komentare „Justino drama“ profesorius Vytautas tvirtina: „Vis dėlto jis ilgam liko komunos lošimo viltinga korta. Prireikus panaudotina. Gerai jiems išstudijavus ir Justino talentus, ir nuoširdumą, ir silpnybes. Manyta, kad bus kontroliuojamas. Net valstybės vadovybėje, prireikus“.
Žinoma, kiekvieno Lietuvos patrioto, o ypač to, kuriam Likimas patikėjo tėvynę, šventa pareiga – šitokią „komunos kortą“ nukirsti. Laiku nukirsti, kol jos „komuna“ dar nemetė į „valstybės vadovybę“.
Tik kodėl profesorius Vytautas lieka įsitikinęs, jog gelbėjant Lietuvą nuo „komunos“ būtinai reikėjo nukirsti Justino Marcinkevičiaus „kortą“? Tik tam, kad „valstybės vadovybę“ laimėtų Algirdo Brazausko „korta“, o valstybę – visa LDDP „kortų kaladė“?
Lietuvos krašto gyventojams, regis, turėtų rūpėti ir dar vienas klausimas: kiek mūsų yra pavertęs „kortomis“ tikrų patriotų žvilgsnis? Ar kiekvienas instrukcijų nepaisęs ir nesuskubęs „desovietizuoti savo individualios tapatybės“ lietuvis šiandien tebelaikomas „komunos korta“?
Tačiau visiškai nusiminti nedera: net ir „kortomis“ būdami, galime sulaukti patriotų gailesčio. „Kodėl Justiną sapnuoju?“ – klausia profesorius Vytautas. Ir atsako: „Gaila jo“.
Vytautas Landsbergis aiškina mums „visą Justino kūrybą“ ir „net sąjūdinę veiklą“ kaip didelio nusidėjėlio atgailą, kaip „pasiteisinimo paiešką“. Taip, asmeninės kaltės jausmas, kančia, atgaila – tai krikščionio, o gal ir kiekvieno jautrios sąžinės žmogaus, egzistencinė patirtis. Tačiau baksnojimas lazda kitam į kuprą, skelbiant „kaltas, labai kaltas“ – regis, jau priklausytų kitai elgesio paradigmai.
Ir kolegė Nerija, ir profesorius Landsbergis siūlo mums žvelgti į okupuotos Lietuvos tikrovę ne iš pavergtos visuomenės, bet iš pavergėjų, iš sovietinių funkcionierių pozicijų. Paradoksaliai tautos sovietinę praeitį jiedu stengiasi palikti ir toliau sovietų valdžios valdomą. Rimtų tyrimų reikalaujančius klausimus, kaip lietuvių visuomenė okupacijos sąlygomis stengėsi išlikti, kokias išlikimo strategijas rinkosi, kokią kainą už išlikimą sumokėjo, ką išsaugojo, ką prarado, jiedu keičia gerokai paprastesniu klausimu: kas ir kaip prasikalto. Ir šis klausimas svarbus, tačiau, vien į jį atsakę, pavergto krašto tikrovės, tų dešimtmečių tautos gyvenimo nesuprasime.
Nepadoriai iškreiptas liks šiandien mūsų braižomas okupacinės praeities vaizdas, jei užčiaupsime mirusiuosius, jei atsisakysime girdėti jų balsus, jei neįsileisime jų į pokalbį.
***
O juk ir kolegei Nerijai, ir profesoriui Vytautui jau seniai yra atsakęs pats Justinas Marcinkevičius. 1983–1984 metais parašytoje dramoje „Daukantas“ yra kalbėjęs pagrindinio veikėjo lūpomis:
„Gal kai kam atrodys vėliau, kad man nebuvo kitos išeities, kito kelio. Bet iš tikrųjų tai aš rinkausi. Sąmoningai. Nebandykite sumenkinti mano pasirinkimo, nurodydami visokias ten aplinkybes, sąlygas ir panašiai. Manau, kad be pasirinkimo nėra žmogaus. […] Reikia turėti savo laisvę atsiminti. Istorija yra laisvė. Turėti savo istoriją – turėti savo laisvę. […] Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi. […] Privalom gyventi. Dantimis į savo žemę ir į savo kalbą įsikibę. Nėra mums poilsio, supranti? Apie mirtį mes tik svajoti galim… Pasakysiu aš tau, vaikine: ir mirę privalėsim dirbti. Taip, taip. Mažai, kas šitai žino, bet taip yra.“
1991-aisiais sukurtoje esė „Taburetė virš galvos“ rašė:
„Mums atrodo, kad atstumdami, pasmerkdami tampame didesni, šventesni: juk jeigu aš kaltinu, jeigu aš ką nors atstumiu, vadinasi, aš pats nekaltas, vadinasi, aš stipresnis, teisesnis, talentingesnis už tą, ką atstumiu. Koks puikus metas melui, šmeižtui, prasimanymams, kerštui, sąskaitų suvedinėjimams, kokios geros sąlygos amoraliai dvasiai tarpti ir klestėti.
[…]
Kultūra – tautos veidas. Mes negalime jo pasmerkti, nuplėšti, numesti, sutrypti, ištardami: nuo tada iki tada mes neturėjome kultūros, t. y. veido. Netiesa, turėjome, tiktai iškreiptą. Tačiau jį reikia pažinti, aiškinti, suprasti. Ką padarysi, gal jis, tas veidas, ne visada mums šiandien patinka, tačiau tai mūsų veidas – vakarykštis, užvakarykštis…
[…]
Būtent tie, kurie puola kaltinti, teisti, reikalauti atgailos – būtent jie dažniausiai ir liko įklimpę „tenai“, aname, „buvusiame“ gyvenime. Nes jeigu jie būtų ištrūkę „iš tenai“, išsivadavę, jeigu jie būtų krikščionys – jie suprastų, kad nėra didesnės atgailos ir apsivalymo už savigraužą, už tą kančią, kurią žmogus kenčia dėl savo kaltės ir nuodėmės, dėl prisitaikymo ir susitaikymo, dėl neišvengiamų pralaimėjimų, o gal ir pasidavimo be kovos… Kas visa šita žino geriau už jį ir kas daugiau už jį dėl viso šito kenčia? Taip sakydamas, aš mėginu teisinti ir save, aš manau, aš tikiuosi, kad savo jaunystės klaidas ir nuodėmes išpirkau ir savo kūryba, ir savo gyvenimu. Daugiau aš nieko negaliu padaryti, daugiau iš manęs nieko ir nereikalaukite.
[…]
Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti. O ar mes žinom, kas yra tikras gyvenimas? Ar maža apsimetimo, melo, prisitaikymo šiandien, nepriklausomoj Lietuvoj? Nebuvo, nėra ir nebus sterilaus gyvenimo. Sterili tiktai mirtis.
[…]
– Prisipažink! – šaukia man dabar. Ir kas? – rašytojai, mano kolegos.
[…]
Neturiu aš ko prisipažinti, neturiu. Viskas yra mano knygose. Geresnės jos ar blogesnės. Ir mano atgaila jose yra, jeigu jums taip jos reikia – skaitykite. […]
Dabar, pasirodo, aš kaltas dėl visko – kad rašiau apie Lietuvą Lietuvai, kad buvau, nesigiriant, populiarus, kad parašiau „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“, „Daukantą“, „Pažinimo medį“… […]
Po daugelio metų vėl išgirdau socrealizmo pagrindinį postulatą… Įdomu, ar mano kritikas yra skaitęs ką nors apie tragizmą ir jo estetiką?
[…]
Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems visiems: niekas man jos [apysakos „Pušis, kuri juokėsi“] neužsakė, ar girdit – niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim. Į kiekvieną žodį įsiklausysiu, nė vieno priekaišto neatmesiu.
[…]
Pabrėžiu: nei šiam, nei kokiam kitam kūriniui niekas jokio užsakymo man niekada nėra davęs.
[…]
Svarbiausia buvo Lietuva. Išlikti. Išsaugoti tai, kas dar likę nesušaudyta, nesudeginta, neišvežta, nesunaikinta. Toks buvo kartos tikslas, jos uždavinys. […] Ir visa tai daryti reikėjo rusifikacijos, pridengtos internacionalizmo šūkiais, šešėlyje, kalbant apie tautų draugystę, kultūrų brolybę. Toks buvo ritualas, ir vieni daugiau, kiti mažiau jo laikėmės.
[…]
Dieve mano, kaip tai toli ir kaip tai nesuvokiama jaunam šių dienų žmogui.
Nesuvokiama, vadinasi, neatleidžiama.
Bet ar tai reikalinga atleidimo?“
O šios esė „Post post scriptum“ galima susirasti ir perskaityti knygoje: Justinas Marcinkevičius, „Amžiaus pabaiga“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, p. 522.