Darius Kuolys
Pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje tenka dalyvauti forume, kurį valdančios Laisvės partijos į Europos Parlamentą deleguotas asmuo yra viešai įskundęs Valstybės saugumo departamentui. Garbė tokiame forume dalyvauti. Sykiu politiko Dainiaus Žalimo skundas paliudija forumui pasiūlytos temos aktualumą: kaip mums, skirtingų pažiūrų lietuviams ir lietuvėms, Lietuvoje sugyventi nesišaukiant prieš kitaip manančius slaptųjų tarnybų prievartos, vieniems kitų neniekinant ir nemarginalizuojant? Neturiu į šį klausimą tvirto atsakymo, tik manau, kad jį šiandien svarbu kelti ir kartu svarstyti.
[…]
Taigi kokių dorybių ir kokių savybių mums reikėtų, kad mūsų bendras gyvenimas Lietuvoje būtų ne tik įmanomas, ištveriamas, bet ir pasitikėjimu, bendradarbiavimu grįstas? Juk kad ir kokio tikėjimo, kokios pasaulėžiūros būtume, esame linkę tikėti savo pozicijos padorumu. Vieni už nugaros jaučiame turintys Jėzų Kristų, kiti – Šventąją Pažangą, dar kiti – Didžiąją Abejonę, ir visi manomės esą teisūs. O ar yra dalykų, dėl kurių galėtume savo teisumo ribas peržengti? Bene nuosekliausiai mirties klausimą svarstęs mūsų filosofas Juozas Girnius yra sakęs: jei nežinome, dėl ko verta mirti, ar žinosime, dėl ko verta gyventi? Ar ribinėje situacijoje, pavyzdžiui, mirtinos grėsmės Lietuvos Respublikai akivaizdoje, būtume pasiryžę guldyti galvas ne tik už vieną ar kitą idėją, bet ir vienas už kitą? Ar Alvydas Jokubaitis stotų greta Dainiaus Žalimo ir guldytų už jį galvą? O Dainius Žalimas – už Igną Vėgelę? Petras Gražulis ir Tomas Vytautas Raskevičius – vienas už kitą? Ir tai nėra tušti klausimai. 1940-ujų birželį Lietuvai sulaukus Sovietų Sąjungos ultimatumo, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas, Vasario 16-osios Akto signataras, krikščionis demokratas Kazys Bizauskas džiaugėsi pagaliau atsiradusia proga „atsikratyti Smetonos režimo“. Netrukus pats buvo sovietų nužudytas. Ar savo istorijos pamokas jau esame gerai išmokę ir panašių laikysenų šiandien išvengtume? Nežinia. Tačiau kai kurias pamatines Vakarų ir Lietuvos patirtis, regis, būtų svarbu prisiminti.
Dar sovietiniais metais rusų intelektualas Sergejus Averincevas teigė: jei kada nors Rusijos visuomenė norės tapti demokratinė, ji turės atrasti ir atidžiai perskaityti Aristotelį, kurį Vakarų krikščioniškoms tautoms dar Viduramžiais padėjo atrasti šv. Tomas Akvinietis. Mat piliečių laisvei ir demokratiniam sugyvenimui Rytų krikščionių pažinto Platono esą nepakanka. Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija. Pasak jo, bendruomenėje gyvenantiems žmonėms yra būdinga siekti kuo didesnės vienybės. Tačiau, jei šio siekio neribosime, jei jis taps per stiprus, simfonija pavirs monotonija, politėja tiesiog išnyks. Tad, saugodami savo politėją, turime saugoti ir jos daugiabalsiškumą, jos piliečių pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių įvairovę.
Svarbi išlieka ir kita Aristotelio pastaba. Kada valstybė, politėja, būna dora? – klausė graikų filosofas. Ir atsakė: tada, kai ją valdantys piliečiai yra dori. O dori piliečiai paprastai tampa ugdomi. Taip piliečių dorybes ugdanti ir asmenis laisvinanti mokykla imama suvokti kaip būtinas laisvos valstybės, laisvos piliečių bendruomenės pamatas. Juk vergai, pasak Aristotelio, negali turėti valstybės. Būtent taip mokyklos vaidmenį tautos gyvenime suprato ir Vasario 16-osios Respublikos lietuviams aiškino filosofas Stasys Šalkauskis. Taip Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Kovo 11-osios Respublikos metais ragino į atkuriamą tautos mokyklą žiūrėti ir Meilė Lukšienė. Dar 1989-aisiais ji įspėjo tuometinius Sąjūdžio lyderius: jei nebus rimtai rūpinamasi Lietuvos mokykla, neturėsime ir tikros demokratinės valstybės. O tautos mokykla, jos nuomone, turėtų būti mus jungianti, telkianti ir laisvam gyvenimui auginanti, tad ir kuriama visuomenei ir jos grupėms tariantis, kartu bendrų sprendimų ieškant. Taip tąsyk ir mėginta daryti. Pamenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais būta daug karštų ginčų ir susipriešinimo dėl tikybos mokymo mokyklose: vieni reikalavo privalomų tikybos pamokų visiems Lietuvos mokiniams, kiti nuosekliai gynė „pasaulietinės mokyklos“ idėją. Būdamas kultūros ir švietimo ministru važiavau tada pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir siūliau ieškoti visuomenei priimtinos išeities. „Kalbėkite šiuo klausimu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi – jis grįžo iš kalėjimų ir tuo užsiims“, – pasakė kardinolas. Taip ir buvo. Tardamiesi atradome Lietuvai, regis, priimtiną, Vokietijai ir kai kurioms kitoms Europos šalims būdingą sprendimą – laisvai mokinių pasirenkamą tikybos arba etikos mokymąsi. Ar pakankamai tariamės dėl esminių švietimo dalykų šiandien? Ar jėga primetamos „ekspertinės pozicijos“ nepavers Lietuvos mokyklos kovos lauku, visuomenės susipriešinimo erdve? Pagaliau, ar tikrai žinome, kokias bendras mūsų vaikų dorybes ugdo, kokią tradiciją, kokį bendrą Lietuvos pasakojimą perduoda, kokį jaunosios kartos santykį su praeitimi ir ateitimi kuria dabartinė mūsų mokykla. Ar ja galime pasikliauti kaip patikimu mūsų laisvės ir solidarumo, mūsų intelektualinio savarankiškumo šaltiniu? Ar šiuos klausimus nors kiek rimčiau svarstė politikai, neseniai patvirtinę mokyklai naujas ugdymo programas? Nežinia. Šios programos grindžiamos skirtingomis ugdymo filosofijomis, jos nesusikalba tarpusavyje. Ar susikalbės jas išėjęs mūsų jaunimas? Štai, mokykla dabar turi net dvi programas, skirtas mokinių pilietiškumui ugdyti. Vienoje – viskas apie valstybę ir veik nieko apie pilietį. Kitoje – viskas apie pilietį ir veik nieko apie valstybę. Ir nei vienoje, nei kitoje programoje – nė žodžio apie Respubliką, apie laisvų piliečių sąjungą, apie tai kuo ji remiasi, kaip ji piliečių kuriama, prarandama, ginama ir išsaugoma. Ar įmanoma susitarti dėl bendro gyvenimo valstybėje, nesusitarus dėl mokyklos – dėl idėjų ir dorybių, kuriomis valstybės ateitį grįstų mūsų vaikai?
[…]
Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę. Gal tokį Lietuvos visuomenę moraliniais pagrindais telkiantį vaidmenį galėtų atlikti krikščioniškoji kultūra? Gal. Prieš kurį laiką kardinolas Sigitas Tamkevičius yra pastebėjęs: Katalikų Bažnyčia buvo laisvės gynėja sovietų okupuotame krašte, tokiai jai tenka būti ir šiandien. Gal šis angažavimasis laisvei, turintis Lietuvoje senas tradicijas, galėtų būti dar stipresnis?
Vis dėlto ar nebūtų laikas mums rimčiau permąstyti savo santykį su tradicija, su tuo, ką Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lietuviškai vadino „padavimu“? Ar mūsų turimas santykis su istorija mus augina ar klampina? Vis dažniau atrodo, kad mes su pykčiu ir neapykanta į savo praeitį klimpstame: aistringai suvedinėjame sąskaitas su savo mirusiais, vėl ir vėl mirusius žudome. O mirusieji, į tokį elgesį atsišaukdami, mus priešina ir kiršina. Regis, mūsų santykyje su praeitimi stinga istorijos savumo jausmo, stinga paties „padavimo“. Gal tokio jausmo galėtume pasimokyti iš kai kurių lenkų intelektualų, pavyzdžiui, iš Pavilnyje gyvenusio rašytojo Tadeuszo Konwickio? Jo jaunesnis bičiulis Adamas Michnikas yra rašęs: tas prakeiktas Konwickis amžinai jautėsi kaltas dėl visko – ir dėl Abiejų Tautų Respublikos padalinimų, ir dėl pralaimėtų sukilimų, ir dėl tavo ir mano moralinio skurdo. Ar nėra mūsų santykis su praeitimi grįstas siekiu išvengti atsakomybės ir kaltės? Pastangų išsinerti iš savo istorijos, nuo jos pabėgti? Ar nesame apimti iliuzijos: išmesime iš savo praeities pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną, nugriausime vieną kitą paminklą ir būsime pažangūs, gražūs, savimi patenkinti? Tai kaprizingo paauglio, bet ne istorijos paveldėtojo elgesys. Tiek nepriklausomybės metų prabėgo, o mes vis dar nesijaučiame esą tikri savo tradicijos, mums duoto „padavimo“ perėmėjai, turintys išgyventi visus gyvuliškus skausmus ir dangiškus džiaugsmus, tekusius Lietuvos bendruomenei praeityje. Juk sveikas santykis su sava istorija grindžiamas meile ir atjauta, pastanga iki mūsų gyvenusius pažinti, suprasti ir atjausti. Nebūtinai pateisinti, bet suprasti ir atjausti. Mes turime šioje žemėje nugyventus mūsų bendruomenės amžius, per šimtmečius kauptas patirtis ir išmintį. Būtent gyva Lietuvos tradicija, jei ją atrasime, jai atsiversime, gali padėti mums ir dabarties pasaulyje išlikti savarankiškiems, išsaugoti intelektualinį Lietuvos visuomenės savarankiškumą. Taigi mūsų sugyvenimui būtų svarbu ir patiems mokytis, ir savo vaikus mokyti ne bėgti, ne slėptis nuo krašto istorijos, bet jai atsiverti, ją perprasti ir, kiek išgalime, ją tęsti – išlikti istorijos subjektais. Atvirumas istorijai mokytų mus ir kuklaus mąstymo, sokratiško dialogo, tirpdytų mūsų teisuoliškumą. Gal padėtų suprasti Baroko filosofo Blaise’o Pascal’io ištarmę: „tesutinku su tais, kuria kentėdami ieško savęs“? Ir sykiu teiktų tikro, nevaidinamo pasitikėjimo savimi, vaduotų iš infantilaus nesavarankiškumo, kai gebame puikuotis tik ištobulintais įgūdžiais aklai kopijuoti svetimas mintis ir elgsenas.
[…]
Visas tekstas čia: https://www.delfi.lt/…/dr-darius-kuolys-ir-kaip-mums…
